Iš tikrųjų, grogu vadinta visa eilė skirtingų gėrimų, maišytų su vandeniu. Ir tai nebuvo piratų išradimas. Vandenynų vanduo nėra geriamas, o jį gryninti – sudėtinga. Taigi, keliautojai su savimi pasiimdavo daugybę statinių gėlo vandens. Tik jis statinėse gėlas būdavo neilgai – jau po kelių dienų jį užteršdavo dumbliai. Pastovėjęs vanduo yra neskanus, o jame besikaupiančios bakterijos dar gali sukelti ir įvairių ligų. Viduriavimas vandenyno viduryje gali būti ir mirtinas.
Britų jūreiviai surado būdą, kaip išlaikyti vandenį skanesnį ir sveikesnį – į jį pildavo alkoholinių gėrimų. Tai buvo alus, brendis ar viskis. Supraskit – bet kas, kas pasitaikydavo po ranka. 1655 metais britai pradėjo skverbtis į Jamaiką ir, natūraliai, ėmė gerti romą. Jis buvo geriamas įvairiai – jūreiviai pamėgo gerti šį gėrimą gryną. Jis taip pat buvo naudojamas ir vandens skoniui gerinti. Taip atsirado grogas, kurį matote filmuose.
Grogas kartais buvo skaninamas ir citrinų sultimis. Įdomu tai, kad ši priemonė dar padėdavo kovoti ir su skorbutu – vitamino C nepakankamumu. Nors tuo metu toks citrinos poveikis nebuvo žinomas.
Didelė dalis piratų buvo buvę britų jūreiviai. Taigi, ir jie naudojo tas pačias priemones. Tiesa, piratų grogas dažnai būdavo stipresnis, nes jie nesirūpino uniformos garbe ar tokia tvarka laive.
Piratai ypač pamėgo grogo versiją vadinamą bumbo. Šį gėrimą taip pat sudarė romas, vanduo ir cukrus, tačiau jame buvo ir muskato riešutų ar cinamono. Piratai kur kas dažniau gerdavo ir gryną romą, bet tai jiems kartais baigdavosi prastai.
1720 metais piratų medžiotojas Jonathanas Barnetas užklupo Jacko Rackhamo įgulą geriančią romą. Piratai buvo tokie girti, kad net negalėjo pasipriešinti. Visi buvo sulaikyti arba žuvo. Sulaikytieji, įskaitant Rackhamą, buvo nuteisti mirties bausme. Jos išvengė tik Mary Read ir Anne Bonny – garsiosios piratės moterys buvo nėščios, todėl jų buvo pasigailėta.
