Šiandien kraujasiurbiai vabzdžiai sudaro daugiau 750 000 aprašytų rūšių. Apskaičiuota, kad bendras išlikusių rūšių skaičius svyruoja nuo 1 iki 10 milijonų (apie 200 milijonų vabzdžių kiekvienam vyrui, moteriai ir vaikui Žemėje!).
Be to, apskaičiuota, kad yra 14 000 vabzdžių rūšių iš penkių būrių, kurie minta krauju, bet, laimei, tik 300–400 rūšių reguliariai patraukia mūsų dėmesį.
Įdomu tai, kad hematofagija (tam tikrų gyvūnų polinkis maitintis stuburinių krauju) nariuotakojų tarpe nepriklausomai išsivystė mažiausiai šešis kartus maždaug prieš 145-65 mln metų! Apskritai yra iškeliamos kelios teorijos, kodėl ir kaip šis reiškinys išsivystė.
Viena iš teorijų siūlo, kad kraujasiurbystė galėjo išsivysyti dėl ilgalaikio ryšio tarp stuburinių gyvūnų ir vabzdžių, kurie neturėjo jokių prisitaikymų mitybai krauju.
Tas ryšys atsirasdavo, kai vabzdžiai pasirinkdavo būti arčiau stuburinių gyvūnų jų lizduose arba urvuose.
Tokį pasirinkimą galėjo lemti keletas dalykų: drėgna ir šilta aplinka sudarė puikias sąlygas vabzdžiams gyventi ir veistis.
Kai kuriais atvejais, pavyzdžiui, kai stuburinio gyvūno lizdas budavo pusiau sausoje arba sausoje vietovėje, lizdas suteikdavo vabzdžiams apsaugotą ir saugią buveinę jų išgyvenimui.
Dar daugiau, daugeliui vabzdžių lizdas buvo vieta su gausia maisto pasiūla – daugelį šiuolaikinių vabzdžių traukia didelės organinių medžiagų koncentracijos lizduose.
Dėl tokių palankių sąlygų vabzdžiai išmoko lipti į gyvūnų kailį arba plunksnas, kad galėtų būti saugiai perkelti iš vienos lizdo vietos į kitą.
Taigi vabzdžiai, maitindamiesi ekskrementais, grybeliu ar kitomis organinėmis dalelėmis tose buveinėse, turėjo taip pat susidurti su dideliu kiekiu nusausėjusios odos, plaukų ar plunksnų.
Reguliarus ir atsitiktinis tokio sudirginto kūno dangalo nurijimas tikriausiai paskatino individų, gebančių tokią medžiagą efektyviai perdirbti ir panaudoti, atranką, o elgesio prisitaikymas galėjo leisti retkarčiais maitintis tiesiai iš paties šeimininko.
Tokiu būdu kūno dalių ir elgesio pokyčiai ir prisitaikymai galėtų leisti vabzdžiams likti su šeimininku ilgesnį laiką, vis efektyviau maitinantis oda ir plunksnomis.
Gyvenant ir maitinantis ant šeimininko pamažu keitėsi vabzdžių ir burnos organai. Nors daugumos vabzdžių burnos aparatai buvo kramtomieji, tačiau kai kurie vabzdžiai gebėdavo pradūrus odą gauti ir porciją kraujo.
Apskritai kraujui būdinga didesnė maistinė vertė nei odai ir kraują yra lengviau virškinti. Kuomet vabzdžiai reguliariai susidurdavo su krauju, tikėtina, kad jo didelė maistinė vertė paskatino vystytis vabzdžių grupę, kuri reguliariai naudojo kraują kaip išteklius.
Palaipsniui tai galėjo išsivystyti per įvairius fiziologinius, morfologinius ir elgsenos prisitaikymus; pirmiausia kai kurie vabzdžiai galėjo retkarčiais maitintis krauju, tačiau tuo pat metu laisvai naudoti ir kitus mitybos šaltinius; su laiku daliai vabzdžių mityba krauju tapo pagrindiniu ir vieninteliu mitybos šaltiniu, tinkamu išgyvenimui.
Geras tokią teoriją patvirtinantis pavyzdys yra utėlės, kurios, manoma, galėjo atsirasti dar prieš žinduolių ir paukščių atsiradimą – greičiausiai utėlės parazitavo dar šiuolaikinių stuburinių protėviuose ropliuose.
Šios teorijos atstovai taip pat teigia, kad kraujo maitinimasis nebūtinai turėjo išsivystyti nuo vabzdžių ir stuburinių susitikimų urvuose ir lizduose.
Manoma, kad vabzdžius prie stuburinių gyvūnų pritraukdavo potraukis maitintis jų išskyromis, taip pat jų ekskrementų naudojimas dėti kiaušiniams ir lervoms vystytis.
Tarp kai kurių vabalų skarabėjų ir stuburinių gyvūnų pastebimos asociacijos, nesusijusios su mityba krauju; tačiau konkurencija dėl to, kas pirmasis išnaudos ekskrementus, matomai buvo dažniausia priežastis, paskatinusi vabzdžius vis glaudžiau susieiti su stuburiniais gyvūnais.
Ekskrementai yra ribotas išteklius ir dažnai vyksta intensyvi konkurencija norint jį panaudoti lervų vystymuisi. Vadinasi, vabzdys yra spaudžiamas skubėti ir pirmam įnešti savo kiaušinėlius į naujai susikaupusius ekskrementus.
Vienas iš būdų vabzdžiui tai pasiekti – užmegzti vis glaudesnį ryšį su šį išteklių teikiančiais stuburiniais gyvūnais.
Taigi jei toks vabzdys galėtų maitintis stuburiniu gyvūnu, jis galėtų sumažinti laiką, kurį turės praleisti toliau nuo to gyvūno (ir pražiopsoti pirmenybę panaudoti gyvūno ekskrementus kiaušinių dėjimui), todėl tai galėjo paskatinti vabzdžius pradėti maitintis kūno išskyromis, ant atvirų žaizdų ar opų.
Kadangi kraujas yra labai maistinga medžiaga, kai jis buvo aptiktas vabzdžių racione, atranka greičiausiai paskatino laipsnišką fizinių ir elgsenos adaptacijų vystymąsi, dėl ko mityba krauju tapo nuolatiniu reiškiniu.
Pirmųjų kraujasiurbių padarytos žaizdos suteikė galimybę reguliariai maitintis krauju kitiems organizmams, kurie savo jėgomis negalėjo prasiskverbti pro odą. Kai tie organizmai gavo prieigą prie kraujo, jie galėjo evoliucionuoti, kad prie tokios mitybos geriau prisitaikyti.
Antroji teorija teigia, kad mityba krauju atsirado protėviuose, kurie jau turėjo prisitaikymus pradurti paviršius. Geriausi kandidatai tokiai teorijai – vabzdžiaėdžiai vabzdžiai.
Slankmusės yra labai geras pavyzdys šiuo atveju – dauguma rūšių yra plėšrios kitiems vabzdžiams, tačiau kai kurios rūšys pradėjo maitintis krauju. Kas tai galėjo nulemti?
Vabzdžiaėdžiai vabzdžiai, natūralu, keliautų ten, kur yra didelė vabzdžių įvairovė. Kaip minėta anksčiau, stuburiniai gyvūnai visada buvo labai geras taikinys vabzdžiams gyventi ir veistis – ar jų lizduose, ar atvirtoje gamtoje šalia stuburinių – abiem atvejais stuburiniai gyvūnai suteikdavo vabzdžiams saugią, gausią maisto medžiagomis buveinę, patogią kiaušinių dėjimui ir palikuonių vystymuisi.
Tad ieškodami sau maisto vabzdžiaėdžiai būtinai turėjo susidurti ir su stuburiniais gyvūnais.
Manoma, kad tokiems vabzdžiams mitybos krauju išsivystymas galėjo būti atsitiktinis įvykis, dėl kurio nuolatinis glaudus ryšys su stuburiniu šeimininku nulėmė visišką perėjimą prie mitybos krauju.
Taip pat manoma, kad kai kuriose vabzdžių grupėse mityba krauju galėjo atsirasti iš augalais besimaitinančių protėvių.
Daugelio tokių vabzdžių burnos organai pritaikyti pradurti augalų audinius ir čiulpti įvairius augalų skysčius. Tokie burnos organai nesunkiai galėjo būti panaudoti pradurti gyvūnų odą.
Toks perėjimas pastebimas kandyje Calyptra, kuri turi neįprastai modifikuotą, aštrų burnos aparatą, kurį ši rūšis, kitaip nei jos artimi giminaičiai, naudoja prasiskverbimui į stuburinių gyvūnų odą ir mitybai krauju.
Tikėtina, kad šiuolaikinių kraujasiurbių protėvių, kurie maitinosi krauju, hematofagija būtų išsivysčiusi tik tuo atveju, jei jie būtų nuolat susieti su stuburiniu šeimininku.
Tai galėjo įvykti keliais skirtingais būdais ir iš labai skirtingų protėvių, tačiau rezultatas visais atvejais gavosi vienodas: visame pasaulyje gausu krauju besimaitinančių vabzdžių, su kuriais kiekvienas žmogus susiduria praktiškai kasdien šiltuoju sezono metu.
Ir nors susidūrimas su kraujasiurbiais yra neišvengiamas, yra prieinamų labai daug įvairiausių priemonių, padedančių apsisaugoti nuo nemalonių šių vabzdžių įkandimų, o esant šalutinėms reakcijoms po įkandimų, nedelsiant reiktų kreiptis į gydytojus arba vaistininkus.
Vabzdžiai – rūšių įvairove pirmaujanti gyvų organizmų grupė, kuri šiuo metu sudaro daugiau nei trečdalį mokslininkams žinomų rūšių.
Šie organizmai be galo reikalingi mums ir mūsų planetai. Jie atlieka augalų apdulkinimo funkciją, prisideda prie skaidymo proceso, kai kurios vabzdžių rūšys naikina kenkėjus, o kai kurie žmonių akimis patys tampa kenkėjais.
Taip pat kai kurie vabzdžiai pernešdami įvairias ligas yra kitų rūšių populiacijos reguliavimo dalis. Be to, vabzdžiai tampa gyvūnų ar net augalų maistu bei atlieka kitas svarbias funkcijas gamtinių procesų grandinėje.
Didžiosios Britanijos Karališkoji Entomologų Draugija kasmet organizuoja vabzdžių savaitę, kurios šūkis – „Maži dalykai, kurie valdo pasaulį“. Šiemet vabzdžių savaitė organizuota birželio 24-30 dienomis.
Šios savaitės metu yra siekiama atkreipti žmonių dėmesį į vabzdžius, skatinant domėjimąsi jais, o taip pat kartu su kitų šalių entomologais įsitraukiant į šios savaitės veiklas.
Vabzdžių savaitės proga Gamtos tyrimų centro entomologai parengė septynių straipsnių ciklą apie vabzdžius, kuriais pasidalinsime per šią vasarą.
