Iki XX a. septintojo dešimtmečio kai kuriose Jungtinės Karalystės vietose darbininkus kiekvienos darbo dienos rytą pažadindavo beldimas į miegamojo langą.
Į langą su ilga lazda belsdavo žmogus, kurio darbas buvo žadinti darbininkus. Pabaladojęs į vieną langą, jis eidavo prie kito. Šis procesas vadintas baladojimu (knocking up), o žmogus buvo vadinamas baladotoju (knocker upper).
Baladotojai buvo įprastas vaizdas Jungtinės Karalystės ir dalies kitų Europos šalių gatvėse. Ypač pramoniniuose miestuose, kur daug darbininkų dirbo pamainomis.
Taip pat Londone uosto darbininkų rajonuose – šie dažnai turėjo dirbti neįprastomis darbo valandomis, kurios priklausė nuo potvynių ir atoslūgių.
Įprastai baladotojai naudojo ilgas lazdas, panašias į meškeres. Tačiau kartais žadinant darbininkus buvo pasitelkiami ir kiti įrankiai. – plaktukai, barškučiai ar netgi žaisliniai šautuvai, šaudantys kamuoliukus.
Baladotojai buvo ir vyrai, ir moterys. Darbininkus baladotojai žadino ne už dyką – šie turėjo patys iš anksto susimokėti už paslaugą. Tiesa, paslauga nekainavo daug, pigiau negu žadintuvas.
Tai reiškia, kad baladotojams tekdavo iššūkis pažadinti tik tuos darbininkus, kurie susimokėjo, ir netrukdyti miego kitiems.
Todėl, nors iš pradžių baladotojai žadino žmones garsiai belsdamiesi į duris, po kiek laiko jie suprato, kad taip pažadina ir nemažai žmonių aplinkui, kurie galbūt to visai nenori.
Sprendimas buvo būtent ilgos lazdos, kuriomis baladotojai belsdavo į konkretų langą, šalia kurio miegojo darbininkas. Tai reiškė, kad darbininkas girdės garsą, bet kiti žmonės, gyvenantys jo name, ne.
„Jie vaikščiojo gatvėmis su savo didelėmis, ilgomis lazdomis. Aš su broliu miegodavau galiniame kambaryje antrame aukšte, o tėvai – priekiniame, šalia lango į gatvę. [Baladotojas] ilgai neužtrukdavo – trys ar keturi pabeldimai ir jis eidavo prie kito namo. Mes, miegodami galiniame kambaryje, beldimo negirdėdavome, bet mano tėvas pabusdavo visada”, - prisimena britas Paulas Staffordas, augęs XX a. septintojo dešimtmečio Oldheme.
Baladotojai minimi ne viename XIX a. anglų romanų, kurių veiksmas vyko miestuose. Pavyzdžiui, Charleso Dickenso „Didžiuosiuose lūkesčiuose”.
Kartais baladotojais dirbdavo ir policininkai. Pirmosios Džeko Skerdiko aukos Mary Nichols kūną naktį aptikęs londonietis Robertas Paulas vėliau apklausos metu skundėsi, kad tuo pačiu metu baladotoju dirbęs budintis policininkas, kuriam jis iškart pranešė apie rastą lavoną, nemanė, kad tai yra pakankamai rimta priežastis nutraukti baladojimo procesą ir pradėti aiškintis, kas įvyko.
Kai kuriuose mažuose angliakasių miesteliuose, kur pakakdavo vieno baladotojo, miestelio baladotojas buvo tarsi neatskiriama miesto gyvenimo dalis, kurį pažinojo visi – panaišiai kaip miestelio policininkas ar miestelio paštininkas.
Be to, neretai baladotojų pareigos buvo paveldimos – dukros ir sūnūs paveldėdavo šias pareigas iš motinų ir tėvų.
O kas žadino pačius „baladotojus”? Jiems tekdavo prabusti patiems. Įprastai jie miegodavo dienomis ir dirbdavo naktimis.
Paplitus elektrai ir atpigus žadintuvams, XX a. ketvirtajame – penktajame dešimtmečiuose baladotojai ir baladojimas tapo retenybe Bet kai kuriuose miestuose pavieniai baladotojai išliko net iki XX a. septintojo dešimtmečio.
