Manoma, kad laukiniai ananasai atsirado tarp Brazilijos ir Paragvajaus esančiose Paranos ir Paragvajaus upių baseinuose. Augalas plito Pietų Amerikoje, Karibuose, Centrinėje Amerikoje bei Meksikoje. Majų ir Actekų civilizacijos geriausiai pažino augalo auginimo ypatybes.
Pirmasis europietis, pamatęs ananasą savo akimis buvo Kristupas Kolumbas. Iš Italijos kilęs keliautojas ieškojo kelio į Rytų Aziją, tačiau pasiekė Karibų salas.
Vienoje iš salų – Gvadelupėje jis pastebėjo, kad vietiniai plačiai augina ir maitinasi jam nematytu augalu.
Kolumbas parplukdė ananasus į Ispaniją ir pavadino juos „pina de Indes“ (ananasai iš Indijos).
Europiečius pakerėjo nuostabus vaisiaus skonis, tad naujos epochos akivaizdoje augalas pramintas kolonializmo vaisiumi. Europoje net porą amžių įvairūs botanikai bandė auginti ananasus, bet jiems nesisekė sukurti tinkamų sąlygų šio augalo derėjimui.
Pirmasis šiltnamio principu paremtą sodą sukūrė olandas Pieteris de la Courtas. Šis išradimas paspartino įvairių egzotinių vaisių auginimą Europoje. Ananasai pradėjo plisti po Olandijos ir Anglijos sodus nuo 1719m., o Prancūziją pasiekė 1730 m.
Šiltnamiuose auginami ananasai patenkino tik dalį rinkos poreikių. Valdovai arba gerai gyventys didikai norėjo pasirodyti prieš bendražygius ar kitų šalių lyderius.
Egzotiško vaisiaus paklausa išaugo, tačiau pasiūla buvo menka. Tik ypatingai turtingi ir įtakingi žmonės galėjo mėgautis šiuo nuostabiu vaisiumi. Prancūzijos karalius Liudvikas XIV, Rusijos imperatorė Jekaterina II ir Anglijos karalius Karolis II pamėgo ananaso skonį ir jo simbolizuojamą prabangą bei turtą.
Ananasų manija persismelkė net į architektūrą. Škotijoje 1761 m. pastatytas specialus šiltnamis, skirtas ananasų auginimui.
Įspūdingo pastato viršuje puikuojasi ananaso formos sfera, kurios aukštis yra apie 14 metrų. Kiekvienas ananaso lapelis turi savo vandens nutekinimo sistemą, kad šaltuoju metų periodu iš akmens padarytas dirbinys nesuskiltų.
Ananasai buvo populiarūs ne tik Europoje. Įvairiose Amerikos kolonijose XVII a. egzotinis vaisius turėjo didelę reikšmę, jis buvo importuojami iš Karibų salų ir nemažai kainavo.
Vienas ananasas galėjo kainuoti apie 8 tūkst. dolerių (įvertinus infliaciją). Kaina išaugo dėl transporto išlaidų, greitai gendančios prekės išskirtinumo, egzotiškumo ir prestižo. Turtingi kolonistai rengė vakarėlius ir pastatydavo ananasą kaip simbolį, viduryje salės, jis simbolizuodavo turtą, svetingumą ir statusą.
Vaisius iš karto buvo atpažįstamas atvykusių svečių. Ananasai tuo metu buvo skirti dekoracijai, juos suvalgydavo, kai jie pradėdavo pūti.
Dėl ananasų kainos įsikūrė net nuomos punktai, kurie nuomodavo šį egzotišką vaisių vienam vakarui. Tad pirkliai prieš parduodami ananasą valgymui, išnaudodavo jo potencialą ir nuomodavo prasčiau gyvenantiems kolonistams. Vaisiaus nuomininkai atvykę į vakarėlį demonstruodavo vaisių kaip savo galimybę įsigyti tokį prabangų daiktą.
XVII a. ir XVIII a. įvairūs menininkai bandė atkartoti ananaso formas ir spalvas ant įvairių dirbinių. Servetėlės, rankšluosčiai, paveikslai, įvairūs raižiniai turėjo sukurti jaukią atmosferą svečiams.
Jeigu žmonės negalėjo nusipirkti viso vaisiaus ar jo išsinuomoti, tai pirkdavo įvairius porcelianinius dirbinius, arbatos puodelius, kurie atitiko ananaso formas.
Tik XX a. pradžioje Havajuose įkurta ananasų plantacija atpigino egzotiško vaisiaus produkciją. Laikui bėgant ananasais galėjo mėgautis didžioji dalis pasaulio.
Įkurta kompanija lyderiavo net 70 metų, sėkmingais metais užaugindavo virš 75 procentų visų pasaulio ananasų.
Teksto autorius yra Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto studentas, atlikęs praktiką 15min.
