Odininko (Leatherman) tikrasis vardas nėra žinomas. Tokią pravardę jis gavo dėl to, kad buvo apsitaisęs iš natūralios odos grubiai pasiūtais rūbais.
Stambus, tvirtas vyras visada ėjo tuo pačiu maršrutu – jo žingsniuoto rato ilgis siekė 587 km. Tą patį miestą jis, eidamas, ratu, pasiekdavo po 34-36 dienų. Nors vietiniai jį pažinojo ir palikdavo jam maisto, jis su niekuo nedraugavo. Ir vis tiek visi jam buvo labai draugiški.
Odininkas buvo valkata. Nors dabar šis žodis skamba kaip įžeidimas, jis tiesiog reiškia, kad Odininkas buvo keliaujantis benamis.
Dėl keistos jo išvaizdos juo ne kartą domėjosi spauda. Jis kalbėjo puikia prancūzų kalba, o štai angliškai kalbėti jam sekėsi prasčiau.
Žurnalistai išsiaiškino, kad jo vardas – Julesas Bourglay, tačiau netrukus paaiškėjo, kad tai nėra tikroji Odininko tapatybė. Buvo spėliojama, kad jis gimė Prancūzijoje, tačiau greičiausiai jis visgi atkeliavo iš prancūziškos Kanados provincijos.
Kadangi Odininkas penktadieniais nevalgė mėsos, buvo manoma, kad jis yra Romos katalikas.
Pats Odininkas į kalbas apie savo praeitį niekada nesileido. Jei žmonės jam palikdavo maisto ant namų slenksčio, jis jį mielai suvalgydavo.
Bet jei kas paklausdavo jo vardo ar iš kur jis kilęs, Odininkas pakildavo ir nueidavo tolyn.
Nors jam ne kartą buvo siūlyta šilta pastogė, Odininkas įprastai miegodavo urvuose ir oluose.
Žiemos Konektikute ir Niujorke yra šaltos, tačiau Odininkas išsaugojo visus pirštus. Urvuose, kur jis apsigyvendavo, žybčiojanti ugnis būdavo matoma iš toli, tačiau svečių Odininkas nenorėjo.
1879 metais Odininko kelionėms buvo iškilusi grėsmė – buvo įvestas prieš valkatas nukreiptas įstatymas. Valkatos tuomet dažnai buvo kaltinami vagystėmis ir daug baisesniais nusikaltimais.
Tačiau miesteliai Odininko maršrute jam taikė išimtį ir neskundė policijai, nes jis, priešingai nei kiti tokio gyvenimo būdo propaguotojai, visada sugrįždavo.
Todėl buvo daroma išvada, kad jis buvo vietinis ir jokio nusikaltimo neišdrįstų padaryti. Tiesa, vaikai jo dažnai vis tiek bijodavo.
1888 metais Odininkas buvo sulaikytas. Ne dėl to, kad keltų grėsmę – tiesiog žmonės susirūpino jo sveikata.
Gydytojai nustatė, kad jis nėra protiškai atsilikęs, nors ir yra labai emocionalus. Odininkas reikalavo laisvės ir ją gavo.
Tiesa, jo kelionė nutrūko vos po metų – 1889 metais Odininkas rastas negyvas. Jo gyvybę nusinešė burnos vėžys, greičiausiai sukeltas intensyvaus tabako naudojimo. Jam mirus prie jo rasta prancūziška maldaknygė.
Odininkas buvo palaidotas Osiningo miestelyje Niujorko valstijoje, vos 5 metrai nuo pagrindinio kelio.
2011 metais Odininko palaikus nuspręsta perlaidoti toliau kapinėse, tačiau jie jau nebuvo rasti – toje vietoje rastos tik kelios karsto vinys, kurios kartu su kapo žeme buvo palaidotos naujoje vietoje.
Sunku pasakyti, kas nutiko su Odininko palaikais. Greičiausiai kelio remonto ir intensyvaus eismo sukeltos vibracijos pagreitino jų irimą ir grunto judėjimą apskritai.
Tačiau, žinoma, tai nesustabdo įvairių istorijų apie vaiduoklį Odininką, kuris ir toliau eina savo maršrutu.
