Kauno miesto muziejus stengėsi supažindinti 15min skaitytojus su svarbiausiais 1922-ųjų įvykiais, džiaugsmais ir rūpesčiais.
Baigdami šiuos nelengvus metus dar kartą sugrįžkime virtualia laiko mašina ir pažvelkime, kaip jie baigėsi lygiai prieš šimtą metų.
***
Gruodžio 6 d. „Lietuvoje“ pasirodė straipsnis, kuriame inicialais Pr. Š-tis pasivadinęs autorius peikė kai kurių kauniečių pomėgį beatodairiškai važinėtis rogutėmis ir neatsižvelgti į vaikštančius pėsčiuosius.
Kadangi 2022-ųjų gruodis taip pat buvo šaltas ir sniegingas, praeities pamokymai vis dar gali būti aktualūs:
Gruodžio 2 d. apie 9 val. vakaro ant einančio Kario K. į kalną Parodos gatvė visu smarkumu užvažiavo rogelės besivežančių kaž kokių ponų ir ponių. Smugis buvo toks smarkus, kad K. parvertė aukštielniką. Jis gulėjo be sąmonės apie pusvalandį. Tik dėka subėgusios publikos rupesniu, K. atgavo sąmonę. Nuo šio kalnuko galima matyti daug besivežiojančių, kurie leidžiasi nuo jo į einančią publiką. O drausti jiems to, – nėra kam.
Likimo ironija – praėjus vos keletui dienų, spauda aprašė naują rogių „auką“, kuria tapo ne kas kitas, o pats šio straipsnio autorius „Pr. Š-tis“, Lietuvos kariuomenės karys.
Pilietiškas nelaimėlis atsipirko galvos trauma, nes krito „aukštielnikas“ kaip ir žmogus, kurio nelaimės liudininku dar neseniai tapo.
Taigi būkime atsargūs ir, aišku, nesugalvokime rogutėmis leistis nuo Parodos kalno... Juk eismas dabar nebe toks, koks buvo 1922-aisiais...
***
Verta pasidžiaugti, kad visgi gerokai daugiau žmonių ne beatodairiškai šėlioja, bet kiekvienais metais artėjant Šv. Kalėdoms susimąsto apie gerus darbus, pagalbą vargstantiems. Ypač – likimo nuskriaustiems vaikučiams.
Tokia gera tradicija egzistavo ir Laikinojoje sostinėje. Antai gruodžio 7 d. „Lietuvos žiniose“ pasirodė Kauno miesto savivaldybės Socialinės apsaugos skyriaus kreipimasis, kuriame kauniečiai buvo kviečiami padėti silpniausiems:
Artinasi Kalėdos. Miesto bendruomenė, ypač jos vaikai, skurde begyvendami, taip pat laukia Kalėdų … Kauno miesto Valdybos Socialės Apsaugos Skyrius, šiuo reikalu besirūpindamas, kartu su rajoniniais Globos Komitetais sumanė šio gruodžio 10 d. (ateinantį sekmadieny) padaryti miesto piniginę ir daiktų rinkliavą įtaisyti visuose miesto rajonuose vaikučiams agleles su dovanėlėmis.
Ypač daug pagalbos tikėtasi iš „panelių ir jaunikaičių“, turint omenyje aktyvią miesto moksleiviją ir studentiją.
Išties, visais laikais netrūksta sunkumų, su kuriais tenka kovoti kasdieniuose savo gyvenimuose, tačiau dažnam jie netrukdo ištiesti pagalbos ranką ar nusišypsoti patekusiam į dar didesnę bėdą. To verta palinkėti ir šių švenčių proga.
***
Šventiniu laikotarpiu neišvengiamos ir tragedijos bei politinės įtampos. Daugelio mūsų akis ir širdis vis dar prikausčiusi Ukraina, bet prieš šimtmetį protėvių mintis labiausiai audrino konfliktas dėl Vilniaus.
Tuometinis Vytauto Didžiojo universiteto profesorius ir Vyriausiojo Tribunolo teisėjas Mykolas Riomeris buvo vienas tų žmonių, kuriuos Lietuvos ir Lenkijos konfliktas ypač skaudino.
Tautybe lenkas, tačiau lojalus Lietuvos pilietis jis vis ieškojo būdų, kaip šio konflikto padarinius bent kiek sušvelninti, tačiau nesėkmingai. Atvertę išsamius M.Riomerio dienoraščius matome, kad jis tam tikras viltis siejo su 1922 m. gruodžio 11 d. išrinktu pirmuoju Lenkijos prezidentu Gabrieliumi Narutavičiumi.
Juk G.Narutavičius buvo gimęs Telšiuose, jo tėvas buvo teisėjas, 1863 m. sukilimo dalyvis, o brolis Stanislovas – 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo akto signataras.
Žinant, kad Lenkijos kariuomenės vadas maršalas Juzefas Pilsudskis reiškė savo svainiui G.Narutavičiui didelį palaikymą ir pasitikėjimą, M.Riomeris vylėsi, kad naujasis prezidentas ieškos kitokių santykių su Lietuva galimybės.
Vis dėlto kitas Vasario 16-osios akto signataras Mykolas Biržiška jau už nepilnos savaitės, gruodžio 17 d., teisininkui pranešė liūdną žinią: politinių priešininkų apkaltintas ir išvadintas „žydų prezidentu“ G. Narutavičius buvo Varšuvoje nušautas:
Nežinau, kokios aplinkybėmis buvo nužudytas Narutavičius. Aišku, endekai yra linkę veikti pagal dabar madingus „fašistinius“ metodus, kurie iš esmės yra paprastas maksimalizmas, vertinamas labiau už įstatymus ir bet kurią legalią, parlamentinę, konstitucinę veiklą.
Šio pokario maksimalizmo atstovai tarp kairiųjų buvo bolševikai, o dešiniųjų – šiandieną madingi italų „fašistai“. Šiandien „fašistais“ tampa endekai, o anksčiau toks pat „fašistas“ savo dvasia ir esme buvo, ir beje, iki šiol yra Juzefas Pilsudskis.
Būtent jis šiandien vadovauja Lenkijos kariuomenei. Ar jis pasidarys kokias nors išvadas po šio įvykio? Narutavičiaus nužudymas nėra epizodas – tai kovos elementas, tragiškos įtampos išraiška.
Ar galimas koks nors lenkų konflikto kompromisas? Panašu, kad padėtis pasiekė tokį lygį, kai turi prasidėti arba pilietinis karas, arba vienos pusės prievarta kitai. Ką gi, Lenkija nerimsta: joje kaunasi individualizmo pradas ir anarchija, kurie gyvi čia dar nuo senųjų „šlėktų“ laikų.
Vienas stipriausių Lenkijos reikalų žinovų tuometinėje Lietuvoje M.Riomeris tokios įvykių raidos liko pritrenktas ir nieko gero politinėje regiono ateityje nebeįžvelgė.
Belieka pasidžiaugti, kad praėjus 100 metų Lietuvos ir Lenkijos santykiai, spėję virsti draugiškais, tapo Vidurio Rytų Europos regioną vienijančiu veiksniu.
Tuo gali įsitikinti ir daugybė lietuvių, tarp jų kauniečių, jau suspėję ar dar tik žadantys išbandyti keliones traukiniu į kaimyninės šalies sostinę Varšuvą ar šalies deimantu neretai vadinamą Krokuvą.
O ir pati Lenkija 2022-aisiais imasi pozityvios regiono lyderystės vaidmens, ką puikiai parodo šiomis dienomis įvykęs kovojančios Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio vizitas pas Lenkijos kolegą Andrzejų Dudą. Be abejo, tai svarbu ir Lietuvos ateičiai.
***
Prezidento rinkimai intrigą kėlė ir Lietuvoje. Pas mus prezidentą tuo metu rinko Seimas, todėl pasaulėžiūrinių kovų ir savų interesų genamos partijos sunkiai ieškojo kompromiso.
Tiek spaudoje, tiek įvairiuose atsiminimuose užfiksuoti gandai aiškiai rodo, kad favoritu tapti prezidentu buvo matomas įtakingas ir visuomenėje gerbiamas teisininkas, Lietuvos universiteto Teisių fakulteto profesorius ir dekanas Petras Leonas.
Dar gruodžio 18 d. „Trimitas“ rašė:
Kaip praeitame numeryje buvo pranešta, jau buvo beveik galutinai susitarta rinkti Prezidentu p. P. Leoną, bet tas susitarimas vėl suiro. Dabar vėl eina tarp partijų derybos. Girdėt, kad Prezidento rinkimai įvyksią gruodžio 21 dieną. Būsią renkamas Prezidentu buvusis St. Seimo Pirmininkas ir dabar einąs Respublikos Prezidento pareigas p. Al. Stulginskis.
Taip ir nutiko. 1922 m. gruodžio 21 d. buvo vėl perrinktas A.Stulginskis – vienas svarbiausių krikščionių demokratijų partijos žmonių.
Vis dėlto tai buvo kompromisinis kandidatas. Daugumą turėjusi partija nenorėjo, kad prezidentu taptų savarankiškas, patyręs, įtakingas ir spaudimui nepaslankus P.Leonas, kurį gerbė net oponentai.
Opozicija labiausiai bijojo, kad krikdemai prezidentu nepatvirtintų pagrindinio Žemės reformos iniciatoriaus ir partijos ideologo prelato Mykolo Krupavičiaus.
Taigi, kaip tam tikras modus vivendi vėl pasirinktas tiek valdantiesiems, tiek opozicijai tikęs Nepriklausomybės akto signataras A.Stulginskis.
***
Nors atrodytų, kad A.Stulginskis buvo visuomenės vienijimo tikslui tinkama ir tą jau įrodžiusi politinė figūra, teisybės dėlei reikia pažymėti, kad nei tuometinėje, nei dabartinėje Lietuvoje juk nėra žmonių, kurie galėtų įtikti visiems.
Sulaukė kritikos ir A. Stulginskis bei jo atstovaujama politinė jėga. Ypač juos kritikavo istorijos profesorius ir buvęs Lietuvos ministras pirmininkas, užsienio reikalų ir krašto apsaugos ministras Augustinas Voldemaras, gruodžio 20 d., taigi rinkimų išvakarėse paskelbęs straipsnį „Primiršta programa“.
Joje valdantieji kritikuojami ir dėl pamirštų pateisinti žydų mažumos lūkesčių. Savo mintims perteikti A. Voldemaras pasitelkė prisiminimus apie 1918 m. gruodžio 1 d. Kaune įvykusią šventę, kuomet būsimas palaimintasis Jurgis Matulaitis buvo įšventintas Vilniaus vyskupu, bei tada įvykusį vyskupo pasikalbėjimą su A. Voldemaro dešiniąja ranka tuometinėje užsienio reikalų ministerijoje, viceministru ir diplomatu Simonu Rozenbaumu
. Pastarojo pažintys ir gabumai padėjo Lietuvai ne tik praverti kai kurias uždarytas duris Versalio taikos konferencijoje, bet ir suderėti palyginus neblogas taikos sąlygas Maskvoje su bolševikais 1920 m. liepą:
Prisidėjimas tuomet ir žydų į Lietuvius buvo begalo didelės reikšmės mūsų krašto likimui. Savo prisidėjimą jie parodė visam pasauliui, kad jie tiki nepriklausomos Lietuvos išlikimu ir likimu, ir nevien tiki, bet patys prisideda darban, bestatant tą nepriklausomą Lietuvą.
Ir reikia pasakyti, kad žydų atstovai mums padėjo padaryti daug darbo, kurs ateity bus įvertintas kaip reikia. Jei jie pasisakė kritinguoju Lietuvos ateities momentu už jos nepriklausomybę ir stojosi kartu su lietuviais vienan darban, tai reiškia kad buvo tada tarp mūsų minčių ir troškimų vienodumas.
Šis vienodumas gražiausiai apsireiškė per pokilį, kurį Valstybės Taryba buvo įrengusi pagerbti naujam Vilniaus vyskupui J. Matulevičiui. Per šį pokilį tada jau Tarybos narys ir užsienių vice-ministeris p. Rozenbaumas pasakė labai gražią kalbą, kur priminė iš Biblijos, kad atsiradus po Babelio bokšto statymui daugybei kalbų ne tas buvę negerai, kad įvairiomis kalbomis žmonės kalbėję, bet kad kitas kito nesupratę.
To nėsą tarp susirinkusių, kurie kalbėdami įvairiomis kalbomis vis delto gražiai susipranta ir sudera. Baigdamas savo kalbą p. Rozenbaumas nurodė, kaip teismo dieną žydų vyriausis kunigas meldžiasi už visas tautas, visus žmones ir už viso pasaulio taiką.
Stebūklingai gražiai atsakė ton kalbon vyskupas Matulevičius. Jis priminė vieno šventojo žodžius, kreiptus į katalikus, kad jie gerbtų savo artimą. „Tu, sako, lenki galvą prieš kryžių, kurs yra padarytas iš medžio, bet negerbi žmogaus, kurs padarytas gyvajin Dievo paveikslan“.
Mes, beklausydami prakilnių vyskupo žodžių, didžiavomės, kad juos tarė katalikų kunigas ir kad jis yra lietuvis. Visi jautėme, kad tarp mūsų nėra nei elėno, nei žydo ir jeigu mes broliškai padavėme kitas kitam ranką, bestatydami nepriklausomą Lietuvą, tai todel, kad mes visi troškome turėti tokią valstybę, kur viešpatautų teisingumas bei teisėtumas, kur būtų apsaugotos teisės netik pavienio žmogaus, bet ir tautinės mažumos.
Nors šie A. Voldemaro žodžiai išties prasmingi, istorija taip palankiai nesiklostė. Ir pats S.Rozenbaumas, nepavykus susitarti dėl žydų tautinės autonomijos Lietuvoje projekto, 1924 m. išvyks iš Lietuvos į Palestiną.
Tačiau tai jokiu būdu nenuneigia šio žmogaus didelės svarbos Lietuvos diplomatijai, mūsų valstybei dar žengiant pirmuosius žingsnius tarptautinio pripažinimo link.
***
Iš šių kelių lietuviškos spaudos aktualijų galime suprasti, kad 1922, kaip ir 2022 metais tarptautinis fonas buvo tikrai neramus, tačiau Lietuvos valstybės laivas kaip galėdamas skynėsi kelią pirmyn, siekdamas išvengti visų uolų.
Nei dabar, nei tada ši kelionė nebuvo lengva, o ir nuklydimų, tarpusavio konfliktų nepavyksta išvengti. Norisi, kad to būtų bent kiek įmanoma mažiau.
Mes tikrai žinome, kad 1923-ieji taip pat buvo ypatingi metai ir prasidėjo su trenksmu – vien ko verta sėkmingiausia tarpukario Lietuvos kariuomenės operacija, geriau žinoma Klaipėdos sukilimo vardu, kurios šimtmetį minėsime jau visai greitai.
Ko nei vienas nežinome – kaip atrodys 2023-ieji. Vis dėlto, žmoniją per visą jos istoriją į priekį vedė tikėjimas ir viltis, kad visi iššūkiai įveikiami. To švenčių proga ir linkime istorija besidomintiems skaitytojams.
Pagal projekto „Prieš 100 metų” medžiagą parengė Kauno miesto muziejaus Kauno istorijos skyriaus muziejininkas dr. Simonas Jazavita.
