Kauno miesto muziejaus projektas „Prieš 100 metų“ kviečia laiko mašina dar kartą nusikelti į 1922-uosius ir palyginti, koks tada buvo laikinąja sostine aplinkybių paversto Kauno ir visos Lietuvos gyvenimas.
***
Dabartinėje Lietuvoje veikia nemažai studentiškų organizacijų, nors kritikas pastebės, kad jos neretai stokoja ugnelės, užsiima vien formalia veikla ar yra vedamos pavienių idealistų, kuriems nepavyksta gausiau pritraukti studijuojančių jaunuolių.
Gal tai lemia epocha, kai jaunam žmogui dažnai pritrūksta laiko studijuoti kokybiškai – ne vienas dėl poreikio dirbti negali visa jėga net į mokslus kibti, ką jau kalbėti apie papildomą, visuomeninę veiklą.
Poreikis jaunam žmogui darbuotis, o ir vyresniųjų skepticizmas, kad per daug dėmesio skiriama knygoms, o ne talkai ūkio darbuose, buvo nesvetimas ir tarpukario studentijai. Vis dėlto paties aukštojo mokslo populiarumas ir prestižiškumas lėmė, kad daugybė studentų jungdavosi į korporacijas, kurios vienijo pagal pasaulėžiūrines kryptis.
Peržvelgę mėnesio naujienas matome, kad jau lapkričio 12 d. pagrindinis Lietuvos dienraštis „Lietuva“ rašė apie pirmąją šalyje įsteigtą studentų korporaciją. Ja tapo studentų tautininkų organizacija „Neo-Lithuania“:
Sekmadienį, lapkričio 12 d. 6 val. vakaro Universiteto salėje šaukiamas viešas Lietuvių Studentų Tautininkų Korporacijos susirinkimas. Tarp kitko bus perskaityta programinė Korporacija deklaracija. Nariai ir prijaučiantieji prašomi skaitlingi atsilankyti.
Šios organizacijos architektu tapo tuomet 26-erių metų studentas Valentinas Gustainis, vėliau pagarsėjęs kaip veiklus Lietuvos žurnalistas ir diplomatas.
Korporacija vadovavosi šūkiu Pro Patria! (Už Tėvynę!), o pagrindinis korporacijos veiklos tikslas buvo remiantis lietuvių tautos praeities pavyzdžiais ugdyti jaunimo tautinę, valstybinę savimonę, dorovingumą, drausmę, rūpintis kultūros ir mokslo reikalais.
Korporacija artimai bendradarbiavo su kitomis Lietuvos ir užsienio studentų draugijomis. Studentų organizacija buvo remiama žymių visuomenės veikėjų, jos garbės narių tarpe buvo Antanas Smetona, Jonas Basanavičius, Petras Vileišis, Jonas Jablonskis, Jonas Mačiulis-Maironis ir kt.
1940 m. korporacijai priklausė daugiau kaip 500 narių. Sovietams okupavus Lietuvą organizacijos veikla buvo sustabdyta.
Dalis korporacijos narių, tarp jų ir V. Gustainis, buvo ištremti, žuvo, kita dalis pasitraukė į Vakarus. Pasitraukusieji „Neo-Lithuania“ nariai būrėsi ir turėjo savo skyrius Bostone, Klivlande, Čikagoje, Detroite, Los Andžele, Monrealyje, Niujorke ir Toronte.
1990 m. „Neo-Lithuania“ savo veiklą atnaujino Lietuvoje. Šiuo metu organizacija turi apie 200 narių.
***
Nereikia kurti iliuzijų, kad visi tuometiniame Kaune buvo tokie visuomeniški. Nenaudėlių ir niekdarių pasitaiko ir dabar, netrūko ir anais laikais.
Ne vienam kauniečiui teko pamatyti kai Kauno gatvėmis arba net užmiestyje lekia kaip įsiūtęs automobilis: jame sėdi vienas kitas vyriškis ir krūva moterų.
Dažnas dabar, murmėdamas ant kelyje chuliganiško vairavimo įgūdžius demonstruojančio „kelių erelio“ nepagalvos, kad šio reiškinio šaknys tokios senos. Tokius pažeidėjus tekdavo drausminti ir tais laikais. Apie tai dar 1922 m. lapkričio 16 d. rašė „Lietuvos žinios“:
Ne vienam kauniečiui teko pamatyti kai Kauno gatvėmis arba net užmiestyje lekia kaip įsiūtęs automobilis: jame sėdi vienas kitas vyriškis ir krūva moterų.
Žinoma, pasažieriai tankiai gerokai įkaušę, užtai vienas kitas automobilis nuo kranto nugriūva, arba telefono stulpą suskaldo.
Kaip girdėti, mūsų vyriausybė sumaniusi tokiems šposams užkirsti kelią. Valdiškais automobiliais būsia uždrausta naudotis saviems reikalams. Prasižengusieji, neišskiriant ir kariškių, būsia smarkiai baudžiami, atiduodami net teismui.
Visgi žmonės tikrai nėra tobuli, tad suvaldyti visus tokius nedorėlius turbūt nepavyks niekada. Juk, kaip sakoma, prie kiekvieno policininko nepastatysi, o norintis pakvailioti progą suras.
***
Tarp labiausiai kenčiančių nuo greičio mėgėjų objektų neatsitiktinai paminėti telefono stulpai. Tuometiniame Kaune kaip tik vyko kabelių tiesimo vajus. Ir dabartiniame Kaune netrūksta darbų, kurie pamažu gražina miesto vaizdą.
Prieš 100 metų, lapkričio 18 d. apie panašų projektą rašė ir „Lietuva“ – tada buvo sparčiai plėtojamos telefono linijos Laikinojoje sostinėje:
Naujo telefonų kabelio tiesimo darbas Kaune eina gyvai. Tiesiant gatvėmis požeminį kabelį, kad nesustabdyt gatvių judėjimą, dirbama naktimis. Darbas užsitęs iki Naujų Metų. Paskui telefonų veikimas Kaune bus neblogesnis už Vakarų Europos.
Kaip matome ir iš šio trumpo teksto, polinkis orientuotis į Vakarų Europos šalis Lietuvoje tuomet buvo toks pat stiprus kaip dabar.
***
Dėl minėtų priežasčių tuometinei Lietuvai buvo labai svarbus Vakarų Europos valstybių diplomatinis pripažinimas. Būtent lapkritį pasigirdo žinia, kuri buvo reikšminga didžiajai daliai tuometinės Lietuvos gyventojų, ypač tikinčiųjų: Vatikanas pripažino Lietuvą de jure.
Tiesa, šis pripažinimas nebuvo toks nuoširdus, kaip galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio – juk dažnas mėgstame savo gimtąją šalį vadinti Marijos žeme, tad atrodytų, su kuo kuo, bet Šventuoju Sostu santykiai turėjo būti lengvi.
Vis dėlto nepamirškime sudėtingo istorinio konteksto. Tuomet į Europą masiškai plito bolševikinės idėjos, kurioms priešpastatyti reikėjo stiprios jėgos rytinėje Europos dalyje.
Vatikano akyse tokia jėga natūraliai buvo Lenkija, todėl nenorėta nuvilti šios didelės šalies per daug šiltais santykiais su kaimynine Lietuva.
Tuo tarpu mūsų politikams dėl Vilniaus žaizdos bet kuri šalis, stipriai remianti Lenkiją, tapdavo mažų mažiausiai įtartina.
Lapkričio 21 d. „Lietuva“ įkėlė naujienų agentūros ELTA perduotą žinią iš Šventojo Sosto:
Sąryšyje su nesenai įvykusiu Lietuvos pripažinimu de jure iš Vatikano pusės, tenka patirti, kad Vatikane mėginta daryti nemaža „kliūčių“, kad tasai pripažinimas neįvyktų. Nepaisant to, Vatikanas visgi ryžosi pripažinti Lietuvą.
Apie tai, iš kurios pusės kliūtys buvo mėginama daryti, galima spręsti iš to, kad kardinolo Gasparri notoje, kuria pranešama apie Lietuvos pripažinimą, be gerų velijimų Lietuvos tautai, yra nepaprastas tokiais atsitikimais priedas, kuriuo pareiškiama vilties, kad Lietuva susitaikins su savo kaimyne Lenkija.
***
Nors Vatikanas laikėsi rezervuotai, ką sąlygojo už užsienio politiką atsakingo kardinolo Pietro Gasparri skeptiškumas, visgi Lietuvą pripažino.
Tiesa, daugybė painių problemų liko neišspręsta iki pat 1927 m., kai Lietuva ir Šventasis Sostas pasirašė konkordatą.
Nuo to laiko santykiai tarp valstybių įgavo visai kitą greitį ir kai 1940 m. Lietuva buvo okupuota SSRS, maža, bet morališkai įtakinga Vatikano valstybė buvo viena iš nedaugelio, niekada nepripažinusi Lietuvos okupacijos ir leidusi savo teritorijoje veikti diplomatinei atstovybei.
Vatikano atsarga dėl Lietuvos pripažinimo buvo susijusi su bolševizmo plitimo baime. Išties, tos baimės būta ne be pagrindo.
Net į svarbiausią nepriklausomos Lietuvos instituciją – Steigiamąjį Seimą – buvo išrinkti pavieniai komunistai.
Apie vieną su jais susijusį incidentą, įvykusį Seimo darbu metu 1922 m. lapkričio 24 d., galima sužinoti iš„Trimito“ 47-ojo numerio:
Bolševikų frakcijos vardu Dominas reikalauja, kad jų grupei būtų duota vieta visose komisijoje, nes jiems esą rūpi visi reikalai.
Sekretorius Ambrozaitis perskaitė Latvijos Seimo mūsų Seimui atsiųstą pasveikinimą. Mandatų patikrinimo komisija pranešimo dar nepadarė, nes nėra baigusi savo darbus. Eina komisijų rinkimo klausimas. Dėl komisijų sudarymo kilo gyvų ginčių, užsibaigusių labai triukšmingai. Buvo siūloma sudaryt 11 komisijų: Užsienių, Savivaldybės ir Administracijos, Darbo ir Socialės Apsaugos, Švietimo, Teisių ir Redakcijos, Krašto Apsaugos, Žemės ir Miškų Ūkio, Ekonominė, Finansų ir Biudžeto, Mandatų ir Peticijų. Į komisijas siūloma siųsti po vieną narį nuo aštuonių atstovų iš frakcijų. Tokiu būdu mažiau atstovų turinčios frakcijos į komisijas neįeitų. Buvo ir kitokių pasiūlymų.
Bolševikų frakcijos vardu Dominas reikalauja, kad jų grupei būtų duota vieta visose komisijoje, nes jiems esą rūpi visi reikalai.
Krupavičius kalba, kad kai kurioms grupėms negalima duoti vietų svarbesnėse komisijose, nes joms nerūpi svarbesnieji reikalai. Sako, kad komunistams krašto gynimas nerūpįs. To įrodymui perskaitė net dokumentą, kad tas pats Dominas buvo teisiamas ir tardomas, kad jis pareiškęs, jog Lietuvos nepriklausomybės nepripažįstąs ir buvo padavęs pareiškimą priimti Rusų pilietybę.
Kalbant Krupavičiui, atstovų tarpe prasidėjo nerimavimas. Pabaigus kalbėti kilo didelis triukšmas. Iš darbo federacijos suolų šaukia: lauk išdavikus. Sujunda visa salė. Prezidiumas paskelbė pertrauką. Čia atst. Lumbis, Radzevičius ir kai kurie kiti puolė prie Domino mest jį lauk iš salės. Kiti atstovai norėjo sulaikyt išsikarščiavusius atstovus. Netrukus triukšmas nurimo.
Atst. Lumbis ir Radzevičius (darbo feder.) ir Kairys (soc. dem.) atsiprašo už įsikarščiavimą. Lumbis pareiškia, kad jis prieš bolševikus kariavęs ir matęs, kaip jie kankina žmones. Sužinojęs, kad Seime, tokioj garbingoj įstaigoj, sėdi tėvynės išdavikas, jis negalėjęs susilaikyti. Atstovų ūpas vėl pakyla. Atstovai sustoja ir gieda „Lietuva, tėvynė mūsų“. Bolševikai giedant tautos himną sėdėjo.
***
Iš šių kelių lietuviškos spaudos aktualijų galime suprasti, kad praeitis ir dabartis išlieka glaudžiai susijusi, nes didelė dalis iššūkių kartojasi.
Ne veltui bočiai sakydavo: nauja – tai tik primiršta sena. O pažintį su įvykių nestokojusiais 1922-aisiais baigsime jau kitą mėnesį. Tuomet išryškės metų, kuriuos skiria šimtmetis, didžiausi panašumai ir skirtumai.
Pagal projekto „Prieš 100 metų” medžiagą parengė Kauno miesto muziejaus Kauno istorijos skyriaus muziejininkas dr. Simonas Jazavita.
