Kauno miesto muziejuje jau ne vienus metus vykstantis projektas „Prieš 100 metų“ skatina laiko mašina nusikelti į 1921-ųjų gruodį ir palyginti, koks tada buvo laikinąja sostine aplinkybių paversto Kauno ir visos Lietuvos gyvenimas.
Peržvelgę mėnesio naujienas, galime pasakyti, kad šv. Kalėdų laukimą, kaip ir šiais laikais, blaškė politinės intrigos, tačiau pirmiausia sukrėtė skaudi netektis.
Žemaitės mirtis
Gruodžio 7 d. pagrindinis valstybės dienraštis „Lietuva“ vedamajame pranešė sukrečiančią žinią – mirė rašytoja Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė, geriau žinoma Žemaitės pseudonimu.
Nors savo, kaip rašytojos, karjerą ji pradėjo palyginti vėlai – sulaukusi beveik 50 metų, kūrė su didžiule energija – parašė per 400 didesnės ir mažesnės apimties kūrinių.
Rašytoja garsėjo ir aktyvia visuomenine veikla, ypač kova dėl moterų teisių. Ji buvo išskirtinė savo epochos asmenybė – dar visai jaunutė rėmė 1863 m. sukilimo kovas ir idealus, o 1883 m. pasirodžius „Aušrai“ aktyviai įsijungė į lietuvių tautinį judėjimą, rašė į įvairius lietuviškus leidinius.
Tėvų mokyta kalbėti tik lenkiškai ir gėdytis žemaitiškos tarmės rašytoja, matyt, neatsitiktinai pasirinko tokį slapyvardį.
Jos kūriniai taikliai apnuogindavo tuometinio Lietuvos kaimo piktžaizdes, ypač susijusias su moterų teisėmis. Tai puikiai iliustruoja bene garsiausias Žemaitės kūrinys „Marti“.
Rašytoja turėjo didelę įtaką visuomenėje, todėl jos mirtis sutikta su dideliu liūdesiu. Tačiau nemarūs kūriniai iki šių dienų pritraukia vis naujų skaitytojų.
Žemaitės mirtis nebuvo vienintelė netektis tų metų gruodį. 17 d. mirė Homero vertėjas į lietuvių kalbą, garsus intelektualas Jeronimas Ralys. Jis gruodžio 19 d. buvo palaidotas Jonavos senosiose kapinėse.
„Sacharino byla“ su kokaino prieskoniu
Kaip minėta, 2021-ųjų pabaigoje netrūko ir politinių intrigų. Gruodžio 15 d. kariuomenės leidinys „Karys“ paskelbė lakonišką žinią, kad gruodžio 9 d. ministrui pirmininkui Kaziui Griniui buvo įteiktas užsienio reikalų ministro Juozo Purickio atsistatydinimo prašymas.
Išties tai buvo viena paslaptingiausių bylų Lietuvoje. Dar iki 1918 m. vasario 16 d. vienas svarbiausių žmonių, veikęs kaip tarpininkas tarp besikuriančios Lietuvos politikų ir tuomet šalį dar kontroliavusios Vokietijos, buvo jaunas kunigas J. Purickis.
Jis garsėjo ne tik įtaigiomis kalbomis ir įtaka krikščionių demokratų partijoje, bet ir savo grožiu bei populiarumu moteriškose kompanijose. Gal tai ir nestebina, nes J. Purickis, nors ir kunigas, mišių niekada nevedė.
Tokie gandai sklandė anuomet net ir Berlyne. Vis dėlto J. Purickio diplomatiniai sugebėjimai buvo aukšto lygio. Jis buvo vienas pagrindinių žmonių, kuris dar 1918 m. vasarą su įtakingu Vokietijos politiku Matthiasu Erzbergeriu, garsėjusiu palankumu Lietuvai, sutarė, kad jei Lietuvai teks išsirinkti vokietį karalių, geriausias kandidatas tam bus katalikas ir šiaip geras žmogus Wilhelmas von Urachas.
Neatsitiktinai būtent J. Purickis netrukus tapo Lietuvos pasiuntiniu Berlyne, o vėliau, sudėtingu laikotarpiu nuo pat 1920 m. birželio, ėjo užsienio reikalų ministro pareigas.
Liucijano Želigovskio vadovaujamiems Lenkijos daliniams užėmus Vilnių, J. Purickis aktyviai važinėjo po Europos sostines ieškodamas bet kokios pagalbos.
Deja, 1921 m. jis įsivėlė į vadinamąją „Sacharino bylą“. Gruodžio 3 d. muitininkai apieškojo traukinį, kuriuo į Sovietų Rusiją buvo vežama labdara.
Kadangi ši valstybė buvo vienintelė pripažinusi Vilnių Lietuvai, santykiai tarp šalių klostėsi gana palankiai ir sovietai tuo neretai manipuliuodavo prieš kitas šalis.
Taip pat to daryti nevengė ir mūsų diplomatai. Jie, pasinaudodami diplomatine neliečiamybe, traukiniu gabeno ne tik tuomet Sovietų Rusijoje labai brangiai parduodamą sachariną – bene 10 tonų, bet vežėsi ir 4 kg kokaino!
Kilo didžiulis skandalas. Baisiausia buvo ne tai, kad pats užsienio reikalų ministras ir aukšti ministerijos valdininkai tokiu būdu siekė pasipelnyti ir tvarkyti asmeninius reikalus, bet faktas, kad Sovietų Rusijoje tokie veiksmai nebuvo įmanomi be politinės policijos ir karinės žvalgybos žinios.
O tai jau grėsė trapiam Nepriklausomybės kovų metu per didelius vargus apgintam Lietuvos saugumui.
Lietuvos karo atašė Maskvoje kapitonas Kazys Svilas savo įtarimais pasidalijo su Lietuvos generalinio štabo Kontražvalgų skyriaus viršininku Juozu Polovinsku (nuo 1922 m. – Budrys).
Šiems ryžtingiems vyrams nusprendus užkirsti kelią kontrabandai ir gelbėti Lietuvą, prieš juos ir visus sąžiningus darbuotojus prasidėjo didžiulis spaudimas „iš viršaus“.
J. Purickis asmeniškai pareikalavo Lietuvos žvalgybos vado tuojau pat sustabdyti tyrimą. J. Polovinską išsikvietė net pats premjeras K. Grinius, kuris, matyt, pasitikėjo savo ministru.
Nepaisant premjero kaltinimų, dar Pirmojo pasaulinio karo metu Rusijos imperijos kontražvalgybos mokyklą praėjęs Lietuvos kontražvalgybos vadas nepasidavė ir sugebėjo įtikinti K. Grinių leisti tęsti tyrimą, rizikuojant savo karjera, jei tyrimas nebūtų sėkmingas.
Reikia prisiminti, kad Seime tuomet daugumą turėjo J. Purickio krikščionių demokratų partija, tad į opozicijos nuomonę išsakiusio Vasario 16-osios akto signataro, socialdemokratų vado Stepono Kairio replikas apie sachariną ir kokainą net nebuvo reaguojama.
Vis dėlto toks politinis fonas nepadėjo J. Purickiui išlaikyti savo pareigų. Premjeras K. Grinius patenkino užsienio reikalų ministro atsistatydinimo prašymą.
Egzotiniai vaisiai Kaune
Ne vien politika žmogus gyvas, o ypač šventiniu kalėdiniu laikotarpiu. Ir tais laikais kiekvienam norėjosi ką nors įdomesnio ant švenčių stalo pasidėti, ką nors įmantresnio paskanauti.
Gruodžio 11 d. Vasario 16-osios akto signataro Mykolo Biržiškos redaguojamas ir Vilniaus lietuvių poziciją atspindintis laikraštis „Vilnietis“ skelbė tokią žinią:
„Šiuo metu Kaunan atgabenta ir dar vis gabenama labai daug įvairių įvairiausių šiltųjų žemių vaisių: vynogių, apelsinų, riešutų, persikų, abrikosų, granatų, kokosų ir t. t. Kainos jų labai aukštos. Už stambesnios rūšies granatą mokama iki 20 auks., už kokoso galvą iki 10 auks. ir t. t. Nežiūrint jų brangumo, jie labai publikos perkami.“
Taigi, matome, kad egzotiniai vaisiai, gan įprasti mūsų dienomis, kadaise Kaune buvo smarkiai graibstomi. Šventės visada lieka šventėmis.
Ginkluotas banko apiplėšimas
Deja, ne visiems šventės atnešė gerą nuotaiką. Ypač nepasisekė banko darbuotojams, kurie gruodžio 9 d. buvo užpulti ginkluotų plėšikų. ,,Lietuvių balsas“ po kelių dienų šią žinią aprašė taip:
„Gruodžio 9 d. 2 val. vak. į „Pinigų mainymo kontorą Svirskio ir Černes“ atėjo aštuoni ginkluoti žmonės, du iš jų milicijos uniformoje, ir paprašė atiduoti visus netikruosius banknotus, kurių jų žiniomis čia esą. Vienam iš direktorių užprotestavus, visi išsitraukė revolverius, liepė atidaryti spintą ir pasiėmė viską, kas ten buvo. Iš viso pavogta ant 200.000 auksinų.“
Tiesa, tuometė Lietuvos policija (iki 1924 m. dar vadinta milicija) reagavo žaibiškai ir septynis nusikaltėlius sulaikė, o vieną, turėjusį įžūlumo priešintis, nukovė.
Tuomet dar mažai kas žinojo, kad rimtesnis tyrimas laukia pačios „Pinigų mainymo kontoros Svirskio ir Černes“. 1924 m. paaiškėjus daugybei rimtų finansinių pažeidimų, ji buvo uždaryta.
M.K.Čiurlionio galerijos steigimas
Kultūra baigiantis 1921-iesiems taip pat nebuvo nuskriausta. Gruodžio 14 d. Steigiamajame Seime buvo priimtas M. K. Čiurlionio vardo galerijos įstatymas, kurį gruodžio 30 d. pasirašė Prezidento pareigas einantis Steigiamojo Seimo pirmininkas Aleksandras Stulginskis.
Šio įstatymo tikslas buvo išsaugoti jau tuomet ypatingą reikšmę ne tik lietuvių kultūrai turėjusio Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslus.
Juos pavyko atgauti dėl 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos pasirašytos sutarties su Sovietų Rusija. Vėliau jais rūpinosi žymi visuomenės veikėja Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė.
„Baltasis balius“ restorane
Kokia metų pabaiga be pačios šventės? Žinoma, puiku, jei šventė būna prasminga ir galima ne tik pasilinksminti, bet ir savo artimui padėti.
Apie tokią rašė paskutinysis 1921 m. „Lietuvos“ numeris. Jame aprašytos antrąją šv. Kalėdų dieną prabangiajame „Metropolio“ restorane vykusios iškilmės, pavadintos „baltuoju baliumi“.
Jį suruošė visuomeninė organizacija Moterų Globos Komitetas, kuriam vadovavo odontologė, žymaus politiko ir tuomet jau buvusio ir dar būsimo premjero Mykolo Sleževičiaus žmona Doma Sleževičienė.
Surinktos lėšos buvo skirtos šios organizacijos išlaikomoms vaikų prieglaudoms. Be abejo, aukas rinkti padėjo ir likimo nuskriaustus mažuosius švenčių proga linksmino ne kas kitas, o pats Kalėdų Senelis...
Taip dramatiškai ir įvairiapusiškai baigėsi 1921-ieji. Lietuvai jie buvo neramūs, tačiau šalis įsitvirtino nepriklausomų valstybių būryje.
Smarkiai vystėsi bei augo ir sostine netikėtai tapęs Kaunas. Kokie iššūkiai laukė 1922-aisiais? Apie tai dar ne kartą pasakosime kitais metais.
Pagal projekto „Prieš 100 metų” medžiagą parengė Kauno miesto muziejaus Kauno istorijos skyriaus muziejininkas dr. Simonas Jazavita
