Rinkimai į Seimą
Šiandien nerimstant diskusijoms dėl artėjančių savivaldos rinkimų, prieš šimtą metų Lietuvos gyventojai tapo liudininkais vieno reikšmingiausių to meto politinių įvykių – Seimo rinkimų.
Dabar istorijos mylėtojams tai geriau žinoma kaip I Seimo (1922–1923) rinkimai. Tuo metu rinkėjai savo poziciją galėjo išreikšti spalio 10–11 dienomis vykusiame balsavime.
Spalio 10 d. oficiozinio laikraščio „Lietuva“ pirmajame puslapyje pasirodė agitacinė žinutė: „Piliečiai ir pilietės! Antradienį ir trečiadienį, spalių 10 ir 11 d. rinkite savo atstovus Seiman, paduodami tus numerius (sąrašus), kurių statomieji kandidatai atrodo geriausiai nusimaną Lietuvos reikalus. Tas nevertas Lietuvos piliečio vardo, kurs neis balsuoti!“.
Aktyvi priešrinkiminė agitacija davė vaisių. Renkant I Seimą dalyvavo apie 73 proc. rinkimų teisę turinčių piliečių.
Tokį aktyvumą, anot A. Kelmučio, kuris apžvelgė rinkimų rezultatus (Lietuva, Nr. 238), galėjo lemti ir tai, kad: „Rinkimų metu buvo gražios giedrios dienos, todėl sodiečiams nesunku buvo vykti į savo rinkimų apylinkes balsuoti.“
Suskaičiavus rezultatus išaiškėjo, kad nė viena partija negavo aiškios daugumos. Nors, kaip ir Steigiamajame Seime, daugiausia vietų pelnė Krikščionių demokratų blokas (38 vietos iš 79), tačiau jų dominavimas baigėsi.
Lietuvos valstiečių sąjungos ir Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų blokas gavo 19 vietų.
Stebėtina, kad šiuose rinkimuose Darbininkų kuopa, sudaryta iš Lietuvos komunistų partijos narių, agitacijoje nevengusi kalbėti apie proletariato diktatūrą ar valdžios perversmą, aplenkė Lietuvos žydų, lenkų, vokiečių partijas, gavusi 5 mandatus.
Tiesa, Seime Maskvos remiama „penkta kolona“ labiau pasižymėjo ne rimtai vertinamais pareiškimais, o darbų trikdymų, nepagarba Lietuvos valstybės simboliams ir kitais neįprastais incidentais.
Pavyzdžiui, per penktąjį Seimo posėdį komunistas Kazimieras Dominas buvo apstumdytas kitų seimo narių, paviešinus jo 1921 m. balandžio 23 d. rašytą prašymą, kuriame jis atsisakė Lietuvos pilietybės ir pasiskelbė esąs Rusijos pilietis (M. Tamošaitis, I Seimas, Lietuvos Seimo istorija XX–XXI a. pradžia).
Vienas ryžtingiausių I Seimo darbų buvo karinis Klaipėdos krašto prijungimas prie Lietuvos. Kita vertus, tarptautinėje politikoje patirta nesėkmių, prarastas Vilniaus kraštas.
Apskritai dėl ideologinių skirtumų konstruktyviam Seimo darbui trūko vieningumo, todėl 1923 m. kovo 13 d. per posėdį buvo perskaitytas Respublikos Prezidento Aleksandro Stulginskio ir Ministro Pirmininko Ernesto Galvanausko 1923 m. kovo 12 d. pasirašytas įsakymas, kuriuo I Seimas buvo paleistas.
Maironio 60 metų jubiliejus
Šį mėnesį socialiniuose tinkluose ir žiniasklaidoje buvo dalijamasi žinia apie Vytauto Landsbergio 90 metų sukaktį. Netrūko atsiminimų, nuotraukų ar pasakojimų apie pirmąjį atkurtos Lietuvos valstybės vadovą.
O prieš šimtą metų Lietuvos visuomenė sveikino vieną svarbiausių tautinio atgimimo poetų, kunigą Joną Mačiulį-Maironį. 1922 m. spalio 21 d. „Trakų pilies“ ir „Lietuva brangi“ autorius minėjo savo 60 metų jubiliejų.
Kitą dieną (spalio 22 d.) Maironio namuose vyko iškilmės, čia susirinko apie 60 svečių. Jubiliatą „karštais žodžiais“ pasveikino Juozas Tumas-Vaižgantas, Vincas Krėvė-Mickevičius, Stasys Šilingas.
Operos solistės Adelė Nezabatauskaitė-Galaunienė ir Julija Dvarionaitė atliko muzikinę programą, parengtą pagal Maironio poeziją.
Tą patį vakarą Maironis nuvyko ir į Karo muziejuje vykusį koncertą. Nustebinęs susirinkusiuosius savo pasirodymu, čia prelatas buvo šiltai sutiktas garsiomis ovacijomis.
Vladas Nagevičius pasakė sveikinimo kalba. Maironis padėkojo už parodytą dėmesį ir dėkojo Lietuvos kariuomenei, saugančiai nuo priešų (Lietuva, Nr. 241).
Įdomu, kad 1922 m. Maironis atsisakė viešų iškilmių, tačiau apie jį buvo dažnai rašoma spaudoje. Poeto geras bičiulis J. Tumas-Vaižgantas Lietuvos universitete skaitė specialų kursą apie Maironį, paskaitų medžiaga buvo publikuota laikraščiuose, o vėliau išleista atskira studija.
Anot literatūros tyrinėtojos Viktorijos Šeinos, šis veikalas itin reikšmingas tuo, kad jame pateikta išsamiausia ligi tol Maironio biografija (anksčiau spaudoje apsiribota vos kelių svarbiausių poeto gyvenimo faktų pateikimu).
J. Tumo-Vaižganto sukurtas Maironio biografinis naratyvas dažnai tapo vėlesnio poeto gyvenimo pasakojimu (vadovėliuose, skaitiniuose, periodikoje) ir labai prisidėjo prie Maironio reikšminio kanono susiformavimo. (V. Šeina, Maironio atminimo įamžinimas literatūrinės kanonizacijos aspektu (1932–1940))
Didėjančios kainos
Sudėtinga ekonominė padėtis, pasireiškusi didėjančiomis kainomis, ir toliau vargino Lietuvos gyventojus. Dar prasidėjus rudeniui buvo kalbama apie anglių trūkumą ir artėjantį sunkmetį.
Sunkmetį jautė ir užsienio lietuviai. Amerikos lietuvių spauda (Tėvynės balsas, Nr. 71) pateikė informaciją, kad anglies trūkumas dėl angliakasių ir geležinkeliečių streiko smarkiai padidino jos kainas. Rekomenduota, kad šeimos žiemai apsirūpintų alternatyviu šildymo kuru.
Tuo tarpu Lietuvoje ekonominė padėtis taip pat buvo įtempta. Spalio 12 d. Kauno miesto valdyba sušaukė įvairių organizacijų atstovus dėl išaugusių kasdienio naudojimo prekių – duonos, mėsos, cukraus, malkų, žibalo ir kt. – kainų (Lietuva, Nr. 236).
Pasitarimą organizavo laikraščio „Lietuvos ūkis“ administratorius Alfonsas Morauskas drauge su J. Etingeriu, kuris buvo paruošęs ir savo pranešimą apie javų kainas ir duonos kepimo sąlygas Kaune.
Be šių dviejų asmenų, pasitarime dalyvavo karo intendantūros atstovas Jonas Glemža, Kooperatyvų sąjungos atstovas Jonas Lapėnas, kooperatyvo „Parama“ atstovas Jonas Pakalka, miesto savivaldybės socialinės apsaugos skyriaus vedėjas Laurynas Kairūnaitis, savivaldybės narys Joselis Roginskis ir miesto burmistras Jonas Vileišis.
Susitikimo tikslas buvo sumažinti jau minėtų produktų kainas vartotojams. Sekant Vokietijos pavyzdžiu, buvo nutarta, kad duonos kainas reguliuoti drastiškai, baudžiant prekybininkus, neverta, imtasi iniciatyvos organizuoti javų supirkimą ir duonos kepimą.
Tam suburtas Duonos aprūpinimo komitetas. Kitame posėdyje svarstyta supirkinėti grūdus, kviečius užsienyje, kad vietos tiekėjai sumažintų kainas.
Taip pat pasitelkiant kooperatyvus užtikrinti duonos kepimą, nustatyti jos kiekį ir kainą. Pradiniam kapitalui pinigų tikėtasi gauti iš Finansų ministerijos. (Lietuva, Nr. 237).
Jurgio Krasnicko nužudymas
Galbūt sudėtinga ekonominė padėtis šalyje pastūmėjo anuomet piliečius daryti nusikaltimus. Rezonansinių nusikaltimų tarpukario Lietuvoje netrūko, ypač pirmaisiais pokario metais.
1922 m. spalio 25 d. įvyko turbūt vienas skaudžiausių įvykių tarpukario Lietuvoje, nužudytas jaunas Miunsterio universiteto studentas Jurgis Krasnickas.
Spaudoje buvo skelbiama: „Grįžtant iš Kauno namo šalia Simno Atesnykų kaime nežinomų piktadarių tapo žiauriai nužudytas. Velionies asmeny katalikiškoji Lietuva nustojo kilnios sielos, nenuilstamo grožio iškalbos, gilios išminties ir didelio darbštumo veikėjo ir uolaus krikščioniškai-demokratinės minties skelbėjo, pašventusio visas savo jaunas pajėgas grįsti Lietuvos gyvenimą Kristaus idealais, ginti Bažnyčios laisvę ir teises“ (Laisvė, Nr. 199). (4 nuotrauka).
Tame pačiame laikraščio „Laisvė“ numeryje buvo piktintasi teisėsaugos darbu, nurodyta, kad per kelias savaites buvo žiauriai nužudyta ir daugiau žmonių įvairiose Lietuvos vietose.
Užpuolimų netrūko ir Kaune, kur vietos piktadariai apiplėšinėjo gyventojus ir miesto svečius.
Vėliau paaiškėjo, kad nusikaltimą įvykdė buvęs Lietuvos kariuomenės savanoris Petras Kryžiauskas. Jis iki tol buvo įvykdęs ne vieną nusikaltimą, o J.Krasnicką nužudė siekdamas apiplėšti.
Nužudytojo kūnas buvo rastas šalikelėje be viršutinių drabužių, pasigesta asmeninių daiktų ir pinigų. Nors kaltininkas iš pradžių buvo nuteistas mirties bausme sušaudant, vėliau bausmė sušvelninta ir 1940 m. birželio mėnesio 14 d. Kryžiauskas buvo paleistas į laisvę. (G. Lučinskas, Terra Jatwezenorum, 2017 (1))
Studento J. Krasnicko nužudymas sukrėtė Lietuvą, nes velionis buvo aktyvus visuomenės ir politinis veikėjas, išsiskiriantis savo intelektualiniais gebėjimais, energingas, darbštus.
Netrukus bendražygiai ėmė rūpintis Krasnicko atminimu. Moksleiviai pirko nuotraukas su Krasnicko atvaizdu, o surinkti pinigai vėliau skirti paminklo statyboms.
1922 m. lapkričio mėnesį Prano Dovydaičio iniciatyva buvo įsteigtas Krasnicko vardo moksleivių šelpimo fondas, kur už surinktus pinigus tikėtasi finansiškai padėti kitiems studentams.
Išeivijoje, prabėgus nemažai laiko po Krasnicko mirties, buvo leidžiami straipsniai, skirti jo atminimui, taip pat Krasnickas tapo ne vieno romano personažu, o 1972 m. JAV Studentų ateitininkų sąjunga išleido knygą „Jurgis Krasnickas. 50 metų mirties sukakčiai atminti“ (G. Lučinskas, Terra Jatwezenorum, 2017 (1)).
Kauno Rotušės atidarymas
Nepaisant nepriteklių ir kriminalinių įvykių, gyvenimas Lietuvoje nesustojo. Šalyje vykstantis kultūrinis gyvenimas teikė optimizmo ir vilties.
Štai spalio 25 d. „Lietuvos žinios“ paskelbė dvi džiugias žinias: spalio 21 d. Kauno karininkų ramovėje įvyko Bethoveno VI simfonijos koncertas (dirigentas Juozas Tallat-Kelpša) ir Kauno rotušės atidarymo koncertas.
Šiandien nekantriai laukiant Kauno rotušės atnaujinimo pabaigos, kurią atlikus Rotušės vidaus erdvės bus daug plačiau pritaikytos visuomenės poreikiams ir muziejinei veiklai (čia įsikurs šiuolaikiškas ir modernus miesto muziejus, kavinė, multifunkcinės erdvės ir kt.), knieti sužinoti, kaip visuomenė sutiko Rotušės atidarymą prieš šimtą metų.
„Dabar ši rokoko retenybė bus mums nebe Kauno rotušė, o Baltoji Gulbė, kaip ją pakrikštijo pats lietuvybės Krivaičių Krivė kan. J.Tumas krikšto tėvams – p. burmistrui ir Miesto Valdybos nariams, ir gausingiems svečiams triukšmingai pritariant“, – skelbė straipsnio autorius.
Pasidžiaugta, kad Rotušė taps puikia vieta meno renginiams, čia tilps apie 300 svečių, bus garantuota gera nuotaika, o jų širdis džiugins skaisčiai balta rokoko stiliaus salė.
Atidarymo renginyje be sveikinimo kalbų koncertavo operos solistai Antanas Sodeika, Aleksandras Kutkauskas, A.Nezabatauskaitė-Galaunienė, J.Dvarionaitė.
Šoko Olgos Dubeckienės baleto studijos auklėtiniai. Tiesa, po to, kai susirinkę svečiai triukšmingais šokiais užbaigė Rotušės atidarymo vakarą, nežinomas straipsnio autorius šmaikščiai vylėsi: „Tik baimė man, kad triukšmingi šokiai, kuriais kaip paprastai baigiasi mūsų kilniosios valandos, greit pridulkins ir aptrauks savo prakaitavimų garu nekaltąją salės skaistybę“ (Lietuvos žinios, Nr. 193).
Kokius įvykius atneš lapkričio mėnuo? Apie tai sužinosite lapkričio pabaigoje. Tuos, kurie norėtų labiau pasinerti į šimtamečius įvykius, kviečiame sekti projekto „Prieš 100 metų“ puslapį. Jame kasdien rasite vis naują žinutę iš praeities.
Pagal projekto „Prieš 100 metų“ medžiagą parengė Kauno miesto muziejaus Istorijos skyriaus muziejininkas dr. Gediminas Kasparavičius.