Rusijos nota dėl tranzito Nemunu
Viena svarbesnių 1922 m. gegužės naujienų buvo susijusi su tarptautine politika. Tuo metu bolševikinė Rusija ieškojo galimybių gauti valiutos ir didinti medienos eksportą, kuris per karo, revoliucijos ir pilietinio karo metus buvo smarkiai smukęs.
Lyginant 1913 ir 1921–1922 m., jos apvalios medienos eksportas buvo sumažėjęs nuo 6,3 mln. iki 0,3 mln. festmetrų (1 festmetras – 1,3 kub. m), o pjautinės medienos – nuo 5,9 mln. kub. m iki 0,7 mln. kub. m.
Šį Rusijos susirūpinimą atspindi Lietuvos spaudoje pasirodžiusi žinutė apie tų metų gegužės 2 d. mūsų vyriausybei įteiktą žodinę notą.
Per Rusijos atstovybę perduotas reikalavimas leisti per Lietuvos teritoriją Nemunu plukdyti mišką iš Minsko apylinkių.
Nors abi šalys tuo metu palaikė ganėtinai gerus santykius, Lietuva tokiam reikalavimui pritarti negalėjo. 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutartyje su Rusijos SFSR buvo numatytas didžiausio palankumo principas prekyboje ir prekių gabenimas tranzitu be muitų ir mokesčių.
Tačiau 1921 m. Rygos sutartimi Rusija sukūrė dviprasmišką padėtį. Anksčiau Lietuvai pripažinusi ne tik Vilnių, Trakus, Druskininkus, bet ir tokius miestus kaip Gardinas ar Lyda, vėliau su Lenkija ji nustatė naujas sienas kiek toliau į rytus nuo šios ribos.
Todėl pritardama tranzitui, kuris vyktų per Lenkijos kontroliuojamas teritorijas, Lietuva būtų faktiškai pripažinusi Rygos sutartį ir lietuviškų žemių okupaciją.
Lietuvos nepavyko įtikinti atsisakyti 1922 metų gegužę užsibrėžtos griežtos tranzito Nemunu draudimo politikos.
XX a. 4 deš. mediena iš Rusijos į Klaipėdą buvo gabenama geležinkeliu arba laivais iš Leningrado.
Planuojamas miesto teatro remontas
Gegužės 5 dieną dienraštis „Lietuva“ paskelbė, kad planuojama atlikti Kauno miesto teatro remontą: vasaros atostogų metu perdengti stogą, pakeisti elektros įvadus, įvesti vandentiekį, patobulinti žiūrovų salę, iškelti miesto Valdybos paskirtą sargą, iš Kęstučio gatvės pusės pristatyti dviejų aukštų priestatą dekoracijoms, „apvažiavimui įtaisyti nuo Keistučio g. taką-kelelį“.
Straipsnyje pranešama apie Komisiją, sudarytą iš 3 asmenų – architektų Mykolo Songailos, Vladimiro Dubeneckio ir inžinieriaus Antano Jokimo (jį pakeitė Pranas Markūnas), bei „savaitės laiku paruošti teatro remontui eskizą ir trumpą sąmatą“.
Rekonstrukcijos metu buvo paaukštinta ir išplėsta scena, jos grindys suskirstytos dalimis (kiekvieną galima atskirai kilnoti). Kvadrato formos žiūrovų salė įgavo pasagos formą, padidintas vietų skaičius, įrengta trečia balkonų eilė ir centrinė (prezidento) ložė, orkestro duobė.
Visi darbai užsitęsė iki 1925 m., kai rūmams buvo oficialiai suteiktas Valstybės teatro vardas. Vėliau pastatas sulaukė dar ne vienos rekonstrukcijos ir remonto: 1930 m., 1980–1984 m., taip pat pirmaisiais XXI a. dešimtmečiais.
Lietuvos futbolo pirmenybių pradžia
Kol architektai braižė planus, kaip atnaujinti rūmus, turėjusius tapti pagrindine aukštosios kultūros erdve ir tam tikru valstybiniu atributu, Ąžuolyno ir Fredos sporto aikštelėse vyko pirmųjų šalyje futbolo pirmenybių varžybos.
Ši sporto šaka iki Pirmojo pasaulinio karo pas mus dar buvo nežinoma.
Norą dalyvauti pirmosiose Lietuvos futbolo pirmenybėse pareiškė net šešiolika komandų, tačiau dėl skurdžios materialinės padėties, sporto inventoriaus ir uniformų trūkumo buvo leista dalyvauti tik dešimčiai.
Pirmajame čempionate nedalyvavo komandos iš kitų miestų – visos buvo iš Kauno.
Kaip rašė savaitinis žurnalas „Trimitas“, pirmenybių starto buvo laukiama nekantriai, tačiau dėl blogo oro gegužės 7-ąją, sekmadienį, susirinko nedaug žiūrovų.
Dviejose Ąžuolyno aikštėse tą dieną buvo sužaistos ketverios rungtynės. „LFSL Kaunas“ (Lietuvos fizinio lavinimosi sąjungos – sporto entuziastų, ši komanda vėliau tapo pirmenybių nugalėtoja) rezultatu 5:0 nugalėjo „LŠS Kaunas“ (Lietuvos šaulių sąjungos) ekipą, „LFSL-2 Kaunas“ 8:0 sutriuškino „LŠS-2 Kaunas“, „LFSL Šančiai“ 2:1 įveikė „FKGL Kaunas“ (lenkų gimnazistus).
Paskutinėse tą dieną rungtynėse žydų klubas „Makabi Kaunas“ 4:2 įveikė „CRK Kaunas“ (Centrinių įstaigų raštininkų kuopos) vienuolikę.
Antrasis galutinis varžybų ratas buvo numatytas rudenį, kai komandos turėjo lošti antrą sykį.
Nelaimingas atsitikimas Karo muziejuje
Ne vienas laikraštis pranešė apie gegužės 18 d. tragišką incidentą Karo muziejaus istorijoje, kurio metu žuvo Laisvės kovų dalyvis Akimas Sazonovas (1897–1922).
O laidotuvių dieną, gegužės 20-ąją, dienraščio „Lietuva“ pirmajame puslapyje buvo įdėtas nekrologas, kuriame žuvusysis paminėtas kaip „Lietuvos kariuomenės garbingas invalidas, buvęs Atskiro Gudų bataliono karys, Lietuvos ir Gudų žemės narsus gynėjas, Vyties ir Jurgio Kryžių riteris“.
A.Sazonovas nuo 1921 m. kovo 16 d. ėjo tarnybą Karo muziejuje, tarnavo sargu ir dažnai lankytojams pasakodavo apie Nepriklausomybės kovas.
Tą nelaimingą dieną atvykusiam Gardamo kunigui A.Bialazarevičiui jis demonstravo bombosvaidį su ištuštinta granata.
Tačiau ginklo viduje greičiausiai buvo likusi granatos kapsulė, kuri sprogo ir sužeidė kariui pilvą. Suteikus pirmąją pagalbą sužeistasis sanitariniu automobiliu buvo nugabentas į Karo ligoninę, kur jam atlikta operacija. Tačiau gyvybės išgelbėti nepavyko.
Velionis buvo palaidotas Ąžuolyne, buvusiose sentikių kapinėse, kurios 1952 m. buvo uždarytos. Jų vietoje 2016 m. pastatytas paminklas, ant kurio iškalta ir A.Sazonovo pavardė.
Centralinė ambulatorija
Gegužės 31 dieną Kaune buvo atidaryta pirmoji vaikų ambulatorija. Įvykį aprašė žurnalas „Medicina“ (nr. 5) ir kiti leidiniai.
Ambulatorija įsteigta Amerikos Raudonojo Kryžiaus rūpesčiu – ši humanitarinė organizacija aprūpino instrumentais, vaistais ir gydytojais specialistais. Miesto valdyba suteikė būstą, jį suremontavo ir įrengė.
Ambulatorijos atidarymo ceremonijoje dalyvavo miesto burmistras Jonas Vileišis, Kauno miesto savivaldybės vyr. gydytojas Kazys Grinius, Centralinės ambulatorijos vyr. gydytojas Petras Radzvickas, gailestingosios seselės ir gydytojai, įvairūs svečiai.
Pašventimo ceremoniją atliko Karmelitų parapijos klebonas Klemensas Šovys (tų pačių metų rudenį perkeltas kunigauti į Seredžių).
Dar prieš atidarant ambulatoriją, Laisvės al. 12 (dab. 24) nuo vasario mėn. veikė anglų grafaitės filantropės Murielės Paget misijos stotis – Motinoms ir vaikams globoti sveikatos centras ir Pieno stotis.
1923 m. pradžioje savivaldybė perėmė sveikatos centrą, o pieno stotį pavedė 1923 m. vasario 24 d. įkurtai „Pieno lašo“ draugijai, kurios vadovu tapo dr. Kazys Grinius.
Po dešimtmečio Kaune veikė jau penki tokie sveikatos centrai (Lady Muriel Paget vardu – minėtame pastate Laisvės al., Ryano – Juozapavičiaus pr. 68, Aleksoto – Rotušės a. 6, Žaliojo kalno – Aušros g. 26).
Vaikų ligoninę 1924 m. gegužės mėn. pavyko atidaryti sename dviaukščiame pastate Maironio g. 11, tačiau sąlygos ten buvo vos patenkinamos, tilpo tik 35–40 lovų, nebuvo tinkamai atskirti infekcinėmis ligomis sergantys vaikai.
4 dešimtmetyje ligoninė perkelta į naujai pastatytus namus V.Putvinskio gatvėje (dabar čia – Menininkų namai). 1940 m. pavasarį Vaikų ligų klinika atidaryta naujose moderniose patalpose Kauno klinikose.
Kokie laukti ir netikėti įvykiai mirgėjo spaudos puslapiuose 1922 m. vasarą? Apie tai sužinosite iš mūsų parengtos santraukos rugpjūtį.
Tuos, kurie norėtų labiau pasinerti į šimtamečius įvykius, kviečiame sekti projekto „Prieš 100 metų“ puslapį. Jame kiekvieną dieną pasirodo vis nauja žinutė iš praeities.
Pagal projekto „Prieš 100 metų“ medžiagą parengė Kauno miesto muziejaus Kauno istorijos skyriaus muziejininkas Rokas Sinkevičius