Anuometiniai įvykiai atsivers Europos bei pasaulio kontekste ir praslinks prieš mūsų akis tartum šiuolaikiniame socialiniame tinkle. Įdomiausiomis to meto aktualijomis dalinamės ir su 15min skaitytojais.
Vargas dėl vargšų ir augančių kainų
1921-ųjų lapkritį politinių, kultūrinių ir kitokių įvykių netrūko nei Lietuvoje, nei už jos ribų. Kaip matome iš spaudos, tuo metu ypač aktualūs buvo augančių kainų, vargšų padėties ir Lietuvos biudžeto klausimai.
Štai lapkričio 1 d. oficialus Lietuvos Vyriausybės dienraštis „Lietuva“ rašė apie Kauno beturčius ir JAV Raudonojo Kryžiaus paramą jiems – teikiamus maisto produktus ir šiltus rūbus.
Lapkričio 14 d. savaitraštyje „Lietuvos ūkininkas“, kuris buvo artimas Lietuvos valstiečių liaudininkų partijos politinei linijai, o 1923 m. tapo oficialiu šios įtakingos politinės jėgos leidiniu, pasirodė straipsnis ,,Brangenybė ir pigumas ir kaip su jais kovoti“.
Jame piktinamasi aukštomis produktų kainomis Kauno mieste, kurios šiurpino net valdininkus:
„Miestų ir ypač Kauno gyventojai (valdininkai ir darbininkai) vaitote vaitoja del gyvenimo pabrangimo. Jau kiaušinių dešimtis Kaune kainuoja 40–50 auks., o spekuliantai krautuvėse nulupa ir po 70 auks., sviesto svaras 30–40 auks., pieno litras 6–7 auks., šveicariško sūrio svaras 60 auks., bet ir už paprasto sūrio svarą moka po 15–20 auks. Kopūstų kapa 160 a., bulvių centneris 75 auks. ir taip toliau. Ar gi darbininkas ar vidutinis valdininkas, gaunąs 1000 auks. mėnesiui, prie tokių kainų su šeimyna gali išgyventi?“
Kitą dieną, lapkričio 15 d., tą patį klausimą kėlė tautininkų „Lietuvių balsas“, kurį redagavo buvęs (o kartu būsimas) Lietuvos prezidentas Antanas Smetona.
Šiame leidinyje padėtis taip pat parodyta itin dramatiškai:
„Paskutiniu laiku Lietuvoje pastebimas nepaprastas kainų kilimas pirmosios reikmenės produktams. Jis toks staigus, kad kai kurie daiktai, pavyzdžiui, cukrus, lašiniai, muilas, bulvės, oda, trumpu laiku net dvigubai pabrango.“
„Lietuvių balse“ net prieinama prie išvados, kad jei valdžia nieko nedarys, ,,Lietuvos piliečiai nejučiomis atsidurs nelaimingosios Rusijos padėtyje su visomis jos pasekmėmis“.
Nepasitenkinimas Hymanso projektu
Žinoma, Kazio Griniaus vadovaujamai Lietuvos Vyriausybei šie klausimai taip pat turėjo būti svarbūs, tačiau juos, kaip ir šiais laikais, užgožė įtampa prie sienų.
Nors jau buvo praėję metai, kai Lucjano Želigowskio vadovaujami Lenkijos kariuomenės daliniai užgrobė Vilnių ir buvo sustabdyti ties Širvintomis ir Giedraičiais, konfliktas su šia valstybe vis dar ruseno, o įtampa nebuvo nuslopusi.
Buvęs Belgijos ministras pirmininkas Tautų Sąjungos įgaliotinis Paulis Hymansas parengė specialų projektą, kuris, jo nuomone, turėjo padėti užkasti karo kirvį tarp Lietuvos ir Lenkijos.
Vakarų europiečio akiai šis projektas atrodė patraukliai, tačiau Lietuvos ir Lenkijos visuomenėse toks kompromisas nerado pritarimo.
Įdomu pastebėti, kad valdžios oficiozas „Lietuva“ lapkričio 4 d. išspausdino Hymanso projekto pilkuoju kardinolu vadinto generolo Aleksandro Babianskio straipsnį ,,Naujoji stadija“, kuris net tapo dienraščio vedamuoju.
Lietuvoje gimęs, augęs, tačiau stiprius ryšius su Lenkijos politiniu elitu išlaikęs Babianskis idealizavo Lietuvos ir Lenkijos sugyvenimą Abiejų Tautų Respublikos laikais ir skaudžiai asmeniškai išgyveno bet kokį priešiškumą tarp šių ilgaamžių kaimynių ir partnerių.
Savo idėjų patrauklumą jis stengėsi pagrįsti tuo, kad jos vienašališkai palaikytos Tautų Sąjungoje. Senovę idealizavęs Babianskis manė, kad tautiniai klausimai per menka priežastis barniams:
„Vilnius daugiausiai bijo priverstinio sulietuvinimo, kaip Kaunas, sulenkinimo. Šis ginčas turi būti atiduotas į archyvą kaip liguistas dviejų bergždžių nacionalizmų susierzinimas. Tautybės klausimu vienintelė teisinga išeitis yra – apsisprendimas, kuris jau virto aksioma tikybos klausime.“
Tiek šis straipsnis, tiek Tautų Sąjungos pozicija sukėlė tikrą audrą Lietuvoje, kuri buvo jaučiama ne tik spaudoje.
Jau lapkričio 8 d. ,,Lietuvos“ vedamajame pasirodė atsakas Babianskio straipsniui, kuris buvo nepasirašytas, taigi, tikėtina, kad atspindėjo redakcijos poziciją:
„Prieš keletą dienų pasirodė ,,Lietuvoj“ (žiūr. Nr. 248) A. Babianskio straipsnis ,,Naujoji stadija“, kur gerb. Autorius mėgina savaip lietuvių lenkų bylą išspręsti, rasti jai tinkamą išeitį.
Kaip žinia, A. Babianskis yra Hymanso projekto tėvas, autorius. Todėl, šiaip ar taip, jo pažiūros į lietuvių lenkų ginčą yra pažymėtinos, nors, deja, ne tokios, su kuriomis galima būtų sutikti.“
Lietuvoje vis daugiau visuomeninių organizacijų ėmė rengti protesto demonstracijas. Vienos įtakingiausių organizacijų – Lietuvos šaulių sąjungos – požiūris atsispindėjo žurnale „Trimitas“, kuriame paskelbta, kad Kauno šauliai kategoriškai ir viešai atmeta Hymanso projektą:
„Š. m. lapkričio mėn. 13 d., įvykęs Kauno Šaulių Būrio visuotinas susirinkimas, svarstęs dėl Hymanso projekto priėmimo klausimą, radęs jį Lietuvos Nepriklausomybei pražutingu, vienbalsiai nutarė:
Kauno Šaulių Būrys, budėdamas Lietuvos Nepriklausomybės sargyboje ir vadovaudamasis Lietuvos Šaulių Sąjungos statuto 1 § pasisakė prieš Hymanso projekto priėmimą, šiokiu ar tokiu būdu.“
Pasikėsinimas į ministrą
Visuomenė buvo smarkiai suerzinta, tačiau blogiausia dar laukė priešaky.
Lapkričio 25 d. ,,Lietuva“ paskelbė sensacingą dalyką – buvo pasikėsinta į Vyriausybės narį, finansų, prekybos ir pramonės ministrą Ernestą Galvanauską, kuris buvo pagrindinis Lietuvos atstovas derybose su Tautų Sąjunga dėl Hymanso pakto.
Nors E.Galvanauskas buvo sužeistas prie jo lango sprogusios bombos paskleistų šukių, jis ir toliau ragino savo kolegas Vyriausybėje priimti Hymanso projektą, tikėdamas, kad toks sprendimas yra vienintelė galimybė atgauti istorinę sostinę Vilnių.
Tačiau išsigandusi galimų neramumų Vyriausybė susvyravo – juk pasikėsinimo pėdsakai vedė ne bet kur, bet prie įtakingosios Šaulių sąjungos, neseniai paskelbusios jau minėtą rezoliuciją ir, be abejonės, turėjusios didžiulę atramą kariuomenėje.
Netrukus Hymanso projektas buvo galutinai atmestas.
Operos garsai Lietuvoje
Tačiau Lietuvos visuomenė nosies per daug nenukabino nei tada, nei dabar, kai už lango vėl neramūs tarptautiniai įvykiai. 1921 m. lapkričio 3 d. Miesto Teatras su trenksmu pradėjo naują kūrybinį sezoną.
Kauniečiams pristatyta garsioji Giussepe Verdi opera ,,Rigoletas“, kurią į lietuvių kalbą išvertė tada jau spėjęs pagarsėti jaunas ir kandus rašytojas Balys Sruoga. Beje, ne sykį užėmęs ir minėto dienraščio „Lietuva“ redaktoriaus pareigas.
Neatsitikinai „Lietuvoje“ lapkričio 20 d. pasirodė recenzija, skirta naujam šio klasikinio kūrinio pastatymui.
Joje didelis dėmesys, be abejo, skiriamas pagrindinio vaidmens atlikėjui, ryškiausiai tuometės Lietuvos scenos žvaigždei Kiprui Petrauskui:
„Operos, pavadinimu „Rigoleta“, kaip ir pereitam sezone „Violetos“, įvedimas į mūsų operos repertuarą yra be jokių ginčų ir pastabų mūsų tenorų karaliaus – K. Petrausko nuopelnas, pasiektas bendru darbu su kitais operos dalyviais. Ir jis dideliu pasisekimu debiutavo pirmuose trijuose tosios operos vaidinimuose.“
Taigi kultūra uždegė vilties šviesą ir bent trumpam leido pabėgti nuo politinių kovų ir pasaulinių neramumų.
To kauniečiams ir visiems Lietuvos gyventojams linkime ir praėjus šimtmečiui nuo perpasakotų įvykių. Tikimės dar ne kartą persikelti laiko mašina prieš 100 metų ir rasti įdomaus įkvėpimo dabarčiai.
Pagal projekto „Prieš 100 metų“ medžiagą parengė Kauno miesto muziejaus Kauno istorijos skyriaus muziejininkas dr. Simonas Jazavita
