Apie tarpukario Lietuvos kino bei politikos sąryšius 15min pasakojo istorijos mokslų daktaras, Lietuvos literatūros ir meno archyvo vyresnysis specialistas Audrius Dambrauskas.
Tai – pirmoji interviu su juo dalis. Joje A.Dambrauskas pasakoja, koks apskritai tarpukariu buvo suvokiamas kinas, kaip kiną vertino Lietuvos prezidentai bei kaip atrodė tarpukario Lietuvos bandymai kurti propagandinius kino filmus ir kronikas.
– Kaip tarpukario Lietuvos visuomenė suvokė kiną – labiau kaip pramogą ar labiau kaip meno rūšį, turinčią kokių nors aukštesnių tikslų?
– Kino pradžia neatskiriama nuo keliaujančių atrakcionų ir vienadienių pramogų. Į jį ilgai nežiūrėta kaip į pagarbos vertą atskirą meno šaką. Net patys kino išradėjai broliai Lumiere'ai teigė, jog kinas – tai išradimas be jokios ateities.
Todėl broliai atsisakė parduoti savo kameros paslaptis kitiems kino kūrėjams, kinu jie užsiėmė trumpai, galiausiai jį metė ir ėmėsi spalvotos fotografijos, beje, gana sėkmingai.
Tiesa, tai buvo ir viena priežasčių, kodėl kinas taip greitai plito po pasaulį – broliai Lumiere'ai siekė greitai išspausti iš naujo išradimo kiek galima daugiau pinigų, kol jis visiems atsibos ir publika jį pamirš. Todėl jie siuntinėjo operatorius po įvairias šalis ir panašiai.
Anksti kinas pasirodė ir Lietuvoje, jau 1897 m. jis demonstruotas Vilniuje. Tačiau šalyje pasirodžiusį naują išradimą lydėjo ir nepatiklūs žvilgsniai. Štai 1909 m. lietuvių spaudoje skelbta, jog Bažnyčia uždraudusi kunigams žiūrėti filmus (beje, prieš tai uždraudė jiems ir važinėti dviračiais!).
1909-aisiais lietuvių spaudoje skelbta, jog Bažnyčia uždraudusi kunigams žiūrėti filmus.
Tarpukario Lietuvoje vis dar buvo jaučiamas ankstesnių laikų palikimas. Netrūko manančių, jog kinas negali būti laikomas atskira meno rūšimi, kai kurie intelektualai, pavyzdžiui, žymusis vaikų knygelių autorius Pranas Mašiotas, iš principo atsisakė eiti į kino teatrą (tiesa, teigta, jog būti filmuojamas Pranas Mašiotas sutikdavo).
Antra vertus, jau trečiajame dešimtmetyje galime rasti ir asmenų, aktyviai besižavinčių kinu, vertinančių jį kaip atskirą meno priemonę. Vienas tokių – kunigas Mykolas Vaitkus,. Jį veikiausiai galėtume laikyti pirmuoju Lietuvos sinefilu.
Toks nuomonių skirtumas nebuvo būdingas vien Lietuvai. Štai Estijos spaudoje trečiojo dešimtmečio viduryje taip pat vienu metu skambėjo tiek intelektualų balsai, skelbiantys kiną „viršiausiu iš menų“, tiek raginimai apskritai uždrausti kino teatrus!
Tarpukariu, Lietuvoje svarbų darbą kino vertinimui taip pat atliko spauda. Pirmoji lietuviška knyga skirta kinui, jau pavadinime skelbė, jį esant menu. Tai – Vytauto Kurnatausko „Kinematografijos menas“ (1928).
Na o vėliau atsirado pirmieji žurnalai, skirti kinui, juose jis gintas, pradėtos skelbti filmų recenzijos, žmones imta lavinti, koks filmas yra geras, koks – nelabai.
Palengva eita prie konsensuso, jog kinas tikrai gali būti menu, bet toli gražu ne kiekvienas filmas yra vertas laikyti meno kūriniu.
Beje, ši skirtis apmąstymuose apie kiną dažnai sutinkama ir dabar. Juk puikiai suprantame, jog didžioji dalis Holivudo blockbusterių kuriami ne kažkokioms „aukštesnėms“ meninėms intencijoms realizuoti, o iš grynai finansinių paskatų, ir lemiamą žodį ten dažniausiai taria ne kūrėjai (režisieriai, scenaristai etc.), o būtent verslininkai.
Tiesa, didžiajai daliai publikos tai yra visiškai nė motais, jai kino teatras visų pirma yra pramogos, atsipalaidavimo vieta – tiek šiandien, tiek ir prieš šimtmetį.
– Koks buvo tarpukario Lietuvos prezidentų požiūris į kiną? Ar jie kada nors viešai kalbėjo apie kiną, lankėsi kino teatruose, turėjo savo mėgstamus filmus ir pan.?
– Pradėti reiktų nuo trečiojo prezidento, demokratiškojo Kazio Griniaus. Mat šis, iš profesijos gydytojas, anksčiausiai pasisakė apie kiną. Dar prieš Pirmąjį Pasaulinį karą spaudoje rašė, jog kinematografai, o taipogi ir teatras, gali būti pavojingi silpnų nervų žmonėms.
Tiesa, tokie teiginiai tuo metu buvo gana įprasti, o dėl naujo išradimo įtakos nervų sistemai bei akims gydytojai tikrai daug nerimavo. Reiktų pridėti, jog pirmieji kino teatrai Lietuvoje tikrai nebuvo sveikatai palankios įstaigos – dažnai skųstasi, jog jie prastai vėdinami, tvankūs, žiemą juose beprotiškai šalta, trūksta sanitarinių mazgų.
Tik trečiojo dešimtmečio pabaigoje Kaune pradėjo dygti prabangūs, gerai įrengti kino teatrai. Na, o savo prezidentavimo metu nei Kazys Grinius, nei Aleksandras Stulginskis kinui daugiau dėmesio neskyrė. Ar dažnai jie mindavo kino teatrų slenkstį, taip pat nėra žinoma.
Tuo metu Lietuvoje kinas buvo paliktas laisvai vystytis. Tiesa, paskelbta pora įsakymų dėl kino cenzūros ir pan., bet ir tie dažnai vykdyti atbula ranka.
Šiek tiek daugiau žinoma apie Antano Smetonos požiūrį į kiną po 1926-ųjų perversmo. Tiesa, jis nebuvo teigiamas.
Juk Antanas Smetona visų pirma teatro žmogus, jaunystėje pats bandęs jėgas mėgėjiško teatro scenoje. Viešose kalbose Antanas Smetona yra perspėjęs jaunimą per daug nesižavėti „mechanišku“ kinu, o daugiau dėmesio skirti tikram menui – t. y. teatrui.
Viešose kalbose Antanas Smetona yra perspėjęs jaunimą per daug nesižavėti „mechanišku“ kinu, o daugiau dėmesio skirti tikram menui – t. y. teatrui.
Tai – tuo metu dar gana įprasto požiūrio, jog kinas negali sujaudinti publikos taip, kaip gyvas aktorius scenoje, atgarsis. Prezidentas apgailestavo, jog Valstybės teatras gali išsilaikyti tik gausiai valstybės remiamas, o štai kino teatrai puikiai tarpsta vien publikos išlaikomi.
Iš tiesų, Antano Smetonos valdymo metais Valstybės teatras gaudavo milžiniškas dotacijas, dėl to prezidentui priekaištavo ilgametis Ministras Pirmininkas Juozas Tūbelis.
Tuo tarpu kinas prie Smetonos tarpo ne taip jau ir gerai, kino teatrai valstybei atiduodavo net iki 40% pramogų mokesčio nuo parduotų bilietų, buvo apdėti kitomis rinkliavomis, o rėmimo nesulaukdavo nė cento. Prasidėjus ekonominei krizei daugelis kino teatrų bankrutavo, pasitaikė net savininkų savižudybių.
Pats Antanas Smetona dažnai lankydavosi teatro premjerose, tuo tarpu kine apsilankydavo daugiau iš pareigos, kviečiamas įvairių organizacijų į specialius seansus. Kiną labiau mėgo jo namiškiai, žmona Sofija.
Prezidentas taip pat yra teigęs, jog kino filmai Lietuvoje dirba „nutautinimo“ darbą. Tai, jog jis tai teigė tuomet, kai kalbų Babelis Lietuvos kino teatruose jau senokai buvo sutvarkytas (trečiajame dešimtmetyje kino filmai Lietuvoje neretai rodyti su 3-4 skirtingų kalbų titrais, lietuviški tarp jų dažnai būdavo ne pirmi ir dar su begale klaidų), taip pat iškalbinga.
Ironiška, jog vienintelį kartą, kai kino kronikai Antanas Smetona buvo nufilmuotas lankantis kino teatrą, prezidentas lankėsi ne lietuviško, o latviško, už Latvijos valstybės pinigus kurto filmo premjeroje Kaune.
– Ar tarpukariu Lietuvoje kiną mėginta naudoti propagandos tikslais? Kaip atrodė tokie bandymai, kas juos inicijavo? Kur tokie filmai buvo rodomi?
– Kalbėdami apie tarpukario Lietuvos kino propagandą iš esmės kalbame apie nesėkmių istoriją.
Kalbėdami apie tarpukario Lietuvos kino propagandą iš esmės kalbame apie nesėkmių istoriją.
Pirmoji nesėkmė buvo ir pati ambicingiausia.
Tai 1928 metais Lietuvos kariuomenės kurtas filmas „Kareivis – Lietuvos gynėjas“, turėjęs būti pirmuoju vaidybiniu pilno metro lietuvišku filmu.
Viena iš 1926-ųjų gruodžio perversmo priežasčių buvo Kazio Griniaus valdymo metu bandytas sumažinti finansavimas kariuomenei, papiktinęs daugelį Lietuvos karininkų.
Prezidentas manė, jog Lietuva klimpsta į skolas, todėl tai buvo vienas būdų, kaip jis bandė taupyti. Karininkai buvo ramstis, ant kurio Antanas Smetona sugrįžo į valdžią.
1928-ieji žymėjo Lietuvos kariuomenės dešimtmetį. Šia proga turėjo būti sukurtas filmas, komedija, kuri reklamuotų kariuomenę visuomenėje ir parodytų jos gerus darbus (kurie tuo metu tikrai buvo aktualūs), tuo pačiu teisindama ir lėšas, išleidžiamas šiai kariuomenei išlaikyti.
Filme turėjo būti vaizduojama, kaip Lietuvos kariuomenė iš paskutinio liurbio padaro „tikrą vyrą“. Filmo scenarijų rašė vienas gruodžio perversmo organizatorių, karininkas Vladas Braziulevičius; režisavo tautininkas, Smetonos pažįstamas Jurgis Linartas; filmavo iš tarnybos Lietuvos žvalgyboje pasitraukęs rusų kilmės operatorius Feognijus Dunajevas.
Tai turėjo būti neabejotinai ambicingas projektas – filme, spaudos duomenimis, neatlygintinai dalyvavo tiek profesionalūs aktoriai, tiek 200 statistų, tiek skirtingos kariuomenės dalys.
Tačiau, amžininkų teigimu, filmas nebuvo vykęs – neaiškus, kvailas scenarijus, nevykusi techninė pusė. Kariuomenės atstovai priekaištavo, jog Lietuva filme atvaizduota irgi netinkamai – prasti, neturtingi ūkiai parinkti, baisu kaimynams rodyti.
Vienu žodžiu, kariuomenė užsakė, karininkai pažiūrėję ir uždraudė. Kelis metus filmą bandyta gelbėti, bet plačiajai publikai filmo taip ir nedrįsta parodyti.
Ne visiems toks sprendimas patiko – visuomenėje buvo balsų, jog nesvarbu, kad filmas nevykęs, vis tiek jis savas, lietuviškas, daug asmenų dirbo prie jo neprašydami jokio atlygio, lai jis eina kino teatruose, juk iš klaidų reikia mokytis ir pan.
Dar daugiau druskos ant žaizdos buvo paberta, kai 1930 m. gruodį keli Kauno darbininkai savo jėgomis ir lėšomis sukūrė ir į ekranus išleido jau tikrai pirmą lietuvišką vaidybinį (tiesa, trumpametražį) filmą „Sužieduotinis per prievartą“.
Jauni vaikinai įkūrė „Lietuvos filmų mėgėjų sąjungą“, „metėsi“ kas mėnesį po 25 litus, ir nepraėjus nė pusmečiui jau turėjo filmą!
To meto žurnalistikos chuliganas Juozas Kazys Beleckas tikriausiai viešai pasakė tai, kas kilo daugelio galvoje.
Jis skelbė, jog nors filmas ir labai prastas, tačiau keli Kauno bernai įveikė visą Lietuvos armiją, kuri prieš kelis metus „ištaškė“ keliolika tūkstančių litų, Kauno gatvėse „kankino“ Valstybės teatro artistus, skelbė skambias publikacijas spaudoje ir galiausiai parodė šnipštą.
Po tokios pradžios į kino gamybą tiesiogiai valstybė nelabai ir besikišo. Iš esmės Lietuvoje ji buvo palikta įvairių entuziastų labui.
Kino filmų gamyba skatinta įstatymais. Pavyzdžiui, 1932 m. paskelbta, jog kiekvienas seansas kino teatre turi prasidėti lietuviška kino kronika. Pradėjo kurtis įvairiausios kompanijos jai gaminti.
Tuo tarpu valstybė propagandą šiose kronikose užsitikrindavo pigiausiu būdu – cenzūra. Per kronikas siekta pateikti modernios, turtingos Lietuvos įvaizdį.
Bet kokios skurdo apraiškos, net ir koks kadre pasipainiojęs „apiplyšęs berniukas“ buvo cenzūruojamos ir neleidžiamos rodyti. Taip jau tada kino operatoriai „mokyti“, ką reikia ir ko nereikia rodyti.
Sovietinės okupacijos metais tokios pamokos pravertė, tiesa, viskas buvo 100 kartų intensyviau. Jei prie Smetonos realybė buvo tik „retušuojama“, tai sovietmečiu perkuriama iš pagrindų.
Jei prie Smetonos realybė buvo tik „retušuojama“, tai sovietmečiu perkuriama iš pagrindų.
Tačiau pati ta tarpukario kronika buvo labai vidutinė, dažnai techniškai atsilikusi, monotoniška, nuolat vėluodavo. Lietuvoje jai buvo maža rinka, be valstybės paramos sunku laikytis.
Tad ir tas bandymas kurti modernios, turtingos valstybės vaizdinį kronikoje neretai atsisukdavo kitu galu. Sunku patikėti, kad ta kino ekrane matoma šalis yra labai moderni, kai visa kronika dreba, kreta, vis dar yra tyli, kai visur aplink jau garsinis kinas, o kai kurie atskiri atvejai buvo visiškai anekdotiniai.
Pavyzdžiui, stato Kaune didžiulį garažą, nufilmuojama, tačiau reportažas kronikoje pasirodo tik po kelių mėnesių, vėluodamas, kai tas garažas dėl statybos klaidų jau sugriuvęs – visa publika juokiasi...
Filmas „Sužieduotinis per prievartą“ dabar laikomas dingusiu. Yra žinoma, kad 1940 m. sovietų okupacijos metu jis buvo atiduotas saugoti į archyvą, tačiau pradingo per karo suirutę – gal kur Rusijoje jį pavyktų atrasti.
Daugiau A.Dambrausko tekstų apie tarpukario Lietuvos kiną galite rasti čia.
