Pamatyti archyvines nuotraukas, kuriose užfiksuotas A.Račiūnas ir jo darbai, galite žemiau esančioje galerijoje.
Pirmosios kino kronikos
Antanas Račiūnas gimė gausioje šeimoje 1878 m. Šakių apskrityje, Sintautų valsčiuje, Ragožių kaime. Palikęs septynis brolius ir dvi seseris, būdamas septyniolikos, išvyko į „svajonių ir galimybių šalį“ Ameriką ir apsigyveno Brukline pas savo dėdę Miskaitį.
Pragyvenimui jaunasis lietuvis užsidirbdavo anglių kasyklose. Po keleto metų jam pavyko rasti įdomesnį darbą – išmoko fotografuoti. Kaip tik tuo metu išpopuliarėjo kinematografija, kuria susidomėjęs Račiūnas įsigijo kamerą ir pradėjo filmuoti.
Nors ir savamokslis, bet, matyt, būdamas nemenkų gabumų, kaip kino operatorius įsidarbino garsioje to meto prancūzų filmų bendrovėje „Pathé“, kurios skyriuje Niujorke buvo leidžiamos savaitinės, viso pasaulio ekranuose demonstruojamos kino kronikos.
Apie pirmuosius veiklos 1909 metus Račiūno bičiulis, žinomas Niujorko lietuvių veikėjas A. M. Augūnas 1969 m. sausio 18 d. savo laiške žurnalistui Petrui Kežinaičiui rašė: „…išbuvęs ten keletą mėnesių, rudeniop, sugrįžo ir pasikvietė Juozą M. Danielių ir mane į pasitarimą. Juozas M. Danielius, kuris jau ir pirmiau Račiūnui gelbėdavo prie kinematografo, sutiko už atlyginimą važinėti su Račiūnu po plačiąją Ameriką, lietuviais apgyventas kolonijas, rodant kinematografą, o aš apsiėmiau suruošti jiems maršrutą po kolonijas taip, kad jiems būtų pakeliui ir su labai mažom pertraukom galėtų rodyti parvežtus iš Lietuvos filmus ir nuotraukas.
Lietuvoje Račiūnas filmavo šienapjūtes, rugiapjūtes, pabaigtuvių pasilinksminimus, vestuves, įvairiausius vaizdelius ir laukų darbus.
Lietuvoje Račiūnas filmavo šienapjūtes, rugiapjūtes, pabaigtuvių pasilinksminimus, vestuves, įvairiausius vaizdelius ir laukų darbus.
Amerikos žmonės savo gimtosios šalies Lietuvos vaizdais įdomavosi ir todėl gerokais skaičiais lankėsi tokiuose renginiuose.“
1910 m. Brukline Račiūnas įsteigė lietuviškų kino filmų nuomos punktą, kuriame, kaip pats rašė, buvo „Didžiausia lietuviška krautuvė krutamų paveikslų. Darau paveikslus dėl lietuviškų renginių, iliustruotas dainas, dėl draugysčių, klubų ir t. t. Darom visai pigiai. Norintieji apie tai dasižinoti, šaukitės pas save ir būsit užganėdintais.“
Lietuvos vaizdai kino kronikose.
Kunigas N.J.Petkus 1910 m. rugpjūčio 25 d. lietuvių laikraštyje „Draugas“ rašė: „Ponas A.Račiūnas parodė labai gražių tautiškų paveikslėlių, kaip Lietuvos didžius kunigaikščius, tas vietas kur buvo mūšis ties Žalgiriu, Lietuvos svarbiausius miestus, pilis ir t.t. Ypatingai žingeidu buvo visiems lietuviams pirmą kartą matyti iliustruotą dainą. Tai yra chorui giedant „Kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka'' p. Račiūnas ant kinematografo rodė dainoje minimas vietas: Šešupę, Nemuną, lietuvišką kaimą, raibą gegutę, seną motutę ir t.t. Kaip prakalbos, taip ir dainos ir paveikslai publikai labai patiko: visi buvo užganėdinti ir savo džiaugsmą išreiškė triukšmingais delnų plojimais.“
Chorui giedant „Kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka“' p. Račiūnas ant kinematografo rodė dainoje minimas vietas: Šešupę, Nemuną, lietuvišką kaimą, raibą gegutę, seną motutę ir t.t.
Apie savo apsilankymą Lietuvoje, Račiūnas dažniausiai pranešdavo iš anksto vietinėje lietuvių spaudoje.
Pavyzdžiui, 1913 m. gegužės 23 d. „Lietuvos žinios“ rašė: „Tulas A.Račiūnas atvažiuoja šiomis dienomis iš Amerikos nuimti gražiausias vietas Lietuvoje kinematografo paveikslams. A.Račiūnas juos žada rodyti Amerikos kinematografuose.“
Kartą, viešėdamas Lietuvoje, Račiūnas susipažino su žinomu Vilniaus fotografu Aleksandru Jurašaičiu.
1914 m. birželio 20 d. „Vairo“ žurnalo numeryje buvo žinutė, kad „A. Jurašaičiui, fotografijos ir cinkografijos savininkui, Vilniaus gubernatorius leido traukti kinematografams vaizdelius Vilniuje ir visoje Vilniaus gubernijoje.
Traukimo programa plati, būtent: gamtos reginiai, žmonių gyvenimas, namų pramonės, ūkio ir fabrikų darbai, mokslo ekspedicijos ir tyrinėjimai, paminklai, istorijos vietos, procesijos, visokios iškilmės ir teatro veikalai. Kaip girdėti, mūsų krašte daugiau niekas neturi tokio leidimo.“.
Yra žinoma, kad dar 1913 m. vasarą Račiūno vizito Lietuvoje metu, su jo kamera Jurašaitis „treniravosi“ savo foto studijoje.
Basanavičius Račiūno kino kronikose
Račiūnas 1913 m. nufilmavo ir dr. Basanavičiaus apsilankymą Amerikoje.
Tai prisimindamas Basanavičius užrašė, kad „Spalių 26 d. – sekmadienį – mus kinematografavo“, o dar vėliau pridūrė, – „Kaip jau minėta, lapkričio 1 d. reikėjo mums Europon iškeliauti. Ant laivo „Imperator“ – didžiausio to laiko garlaivio – užlipant mus kinematofotografuota; atsisveikinę su daugybe palydovų, 11 val. priešpiet išplaukėme Europon.“
1914 m. Račiūnas pradėjo filmuoti įvairius Amerikos lietuvių renginius ir susibūrimus – „Šią vasarą p. Račiūnas žada nuimti ant filmų amerikiečių lietuvių gyvenimą ir tam tikslui rengiami dideli išvažiavimai Pennsylvanijoj, Chicagoj ir, rodosi, Bostone.
Šios filmos bus ypatingai žingeidžios Didžiosios Lietuvos ir Prūsų lietuviams, kurie turės progą pamatyti savo akimis, kaip jų broliai Amerikoj gyvena. Verta taipogi paminėti, kad p. Račiūnas turi keletą dailių komplektų paveikslų iliustravimui Lietuvos istorijos.“
Pretekstas tokius didelius susibūrimus organizuoti būtent ir buvo A. Račiūno „krutamųjų paveikslų“ filmavimas – „Ši nedėldienį, rugpjūčio 6 dieną, bus didisai Chicagos lietuvių išvažiavimas. Tikimasi turėti milžinišką išvažiavimą, kokio Chicagos lietuviai dar niekuomet neturėjo.
Šisai išvažiavimas skirsis nuo visų kitų iki šiol buvusių išvažiavimų tuo, kad žadama imti krutamieji paveikslai nuo išvažiavimo dalyvių. Tam tikslui lietuvis kinematografistas A. Račiūnas žada specialiai atvažiuoti iš rytų. Apart krutamųjų paveikslų ėmimo, išvažiavimas žada turėti platų programą.“
Kino kronikų rodymai ir pabaiga
1914 m. Antanas Račiūnas susituokė su Pensilvanijoje gimusia Elžbieta Baltuškaite. Ji buvo baigusi šio miesto konservatoriją ir greitai tapo dešiniąja vyro ranka.
Filmų seansų metu Elžbieta dainuodavo ir skambindavo fortepijonu. Malonaus balso tembro, savo liaudies dainomis ji ypatingai džiugindavo žiūrovus. Po filmų demonstravimų neretai vykdavo ir šokiai.
Tais pačiais metais Amerikos lietuvių spaudoje įvairių miestelių vietiniai korespondentai džiaugsmingai rašė: „Nesenai atsilankė p. Račiūnas su savo krutamais paveikslais, nupiešiančiais Lietuvą ir josios gyvenimą. Žmonėms, kaip teko girdėti, paveikslai labai patiko. Ir stebėtinas dalykas: labiausiai patiko tiems, kurie čia gimę ir augę.
Pereitą vasarą p. Račiūnas plačiai keliavo po Lietuvą ir Prusus, rinkdamas savo paveikslams medžiagą, ir ką jis tenai surinko, tai dabar rodo čia lietuviams krutamuose paveiksluose.
Visiems, kurie nori atnaujinti savo tėvynės atsiminimus, patariama tuose žingeidžiuose vakaruose atsilankyti. Kokioj miesto dalyje, kokioj svetainėj ir kokią dieną šie vakarai atsibus, apie tai galima sužinoti atskiruose apgarsinimuose.“
Praėjus keleriems metams, 1919-aisiais, Račiūnas įsteigė „Lietuvių filmų bendrovę“.
Deja, dėl visokiausių asmeninių nesusipratimų 1922 m. rudenį bendrovė užsidarė. Vėliau kurį laiką dar pats gastroliavo su savo filmais, bet netrukus suprato, jog lietuviams išeiviams ši pramoga jau nebeaktuali ir nebeįdomi.
1924 m. nutraukęs filmų rodymus ir nutolęs nuo kino, užsispyręs lietuvis tapo mūsų istorijos dalimi kaip lietuviškos kinematografijos pradininkas. Mirė Antanas Račiūnas, nesulaukęs 79-tojo gimtadienio, 1956 m.
____________________________________________________________________
Kultūros archyvo ženklu pažymėta straipsnių serija – tai Lietuvos literatūros ir meno archyvo iniciatyva, skirta archyvo fonduose saugomai dokumentinei medžiagai viešinti ir tyrinėti.
Šio straipsnio rašymą rėmė Lietuvos kino centras.
Daugiau apie Lietuvos kultūrą, meną, istoriją bei paveldą galite sužinoti Lietuvos literatūros ir meno archyve.
