Kodėl A.Vienuolis 1957 m. LSSR Aukščiausiojoje Taryboje nepasakė kalbos, raginančios leisti tremtiniams grįžti į Lietuvą?

Sovietų valdžios įtrauktas į politiką, rašytojas net tris kartus – 1947, 1951 ir 1955 m. buvo išrinktas Lietuvos SSR Aukščiausiosios Tarybos (toliau – LSSR AT) deputatu.

Savo mandatą deputatas A. Vienuolis-Žukauskas panaudojo kilniems tikslams – teikė įvairiopą paramą (ir dvasine, ir materialine išraiška) tremtyje ir lageriuose atsidūrusiems tautiečiams bei Lietuvoje likusiems jų artimiesiems.

Sibiro kankinių užtarėjas

Apie A. Vienuolį-Žukauską, „tremtinių konsulą ir advokatą“, pirmą kartą prabilta tik pačioje XX a. devintojo dešimtmečio pabaigoje.

Remiantis Lietuvos atminties institucijose ir privačiuose archyvuose išlikusiu rankraštiniu ir spausdintu paveldu žinoma, kad A. Vienuolis-Žukauskas buvo vienas iš nedaugelio LSSR AT deputatų, kurie į tremtį ir lagerius tautiečiams ir jų artimiesiems Lietuvoje siuntė pinigų perlaidas, vaistus, maisto siuntinius ir lietuviškas knygas.

Pasinaudodamas savo statusu, jis dėjo nemažai pastangų, kad kai kuriems jų padėtų sugrįžti į Lietuvą.

Vienokios ar kitokios rašytojo pagalbos sulaukė apie penkiasdešimt asmenų. Ne be jo pastangų, į Lietuvą iš Sibiro sugrįžo kultūros žurnalo „Naujoji Romuva“ leidėjas ir redaktorius Juozas Keliuotis, poetas ir prozininkas Kazys Inčiūra, gydytojas Vladas Mongirdas su sūnumi ir jo šeima bei kiti.

Vilniaus universiteto bibliotekos nuotr. /LSSR MT Reikalų valdybos raštas Antanui Vienuoliui-Žukauskui, pranešantis apie LSSR AT Prezidiumo dovanotą bausmę Kaziui Inčiūrai. Vilnius, 1956 m., rugsėjo 3 d.

Tai liudija išlikę įvairūs A.Vienuolio-Žukausko parengti raštai ir jų nuorašai bei juodraščiai, taip pat tremtinių ir politinių kalinių bei jų artimųjų parengti raštai ir jų nuorašai bei juodraščiai, ant kurių rašytojo ranka parašyti palaikomieji prierašai.

A.Vienuolio-Žukausko globos nenustodavo ir sugrįžusieji. Rašytojas sulaukdavo iš jų prašymų padėti susirasti gyvenamąją vietą, prisiregistruoti, įsidarbinti ar gauti pensiją.

Kiek galėdamas, tarpininkavo, o ir ne vienam siūlė laikinai apsistoti savo namuose Anykščiuose ar bute Vilniuje arba tiesiog kvietėsi kuriam laikui paviešėti. Be to, A. Vienuolis-Žukauskas ir toliau materialiai rėmė sunkiau besiverčiančiuosius.

1957 m. vykusiai LSSR AT sesijai parengta, bet nepasakyta kalba

Šių metų vasario 8 d. 15min rubrikoje „Ar žinai?“ paskelbtas nemažo susidomėjimo ir komentarų socialiniuose tinkluose sulaukęs Lietuvos literatūros ir meno archyvo darbuotojos Severijos Subačiūtės straipsnis „Kaip A. Vienuolis 1957 m. LSSR Aukščiausioje Taryboje pasakė kalbą, raginančią leisti tremtiniams grįžti į Lietuvą“, deja, suklaidino visuomenę.

Taip, A. Vienuolis-Žukauskas 1957 m. kovo 12–13 d. vykusiai LSSR AT ketvirtojo sušaukimo penktajai sesijai išties parengė kalbą tremtinių grąžinimo į Lietuvą klausimu, tačiau jos nepasakė.

Minėtoje publikacijoje paskelbtas rašytojo parengtos kalbos tekstas saugomas Lietuvos literatūros ir meno archyve, Jono Rimkevičiaus fonde, ir tėra vienos iš bent kelių išlikusių redakcijų kopija.

Kitos kalbos redakcijos saugomos Antano Baranausko ir Antano Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos rankraštyno ir Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriaus fonduose. Pastarojoje atminties institucijoje saugoma, tikėtina, paskutinioji A. Vienuolio-Žukausko ranka daryta kalbos redakcija.

Iš esmės visos šios kalbos redakcijos tarpusavyje skiriasi tik labai nežymiais redakcinio pobūdžio taisymais ir teksto išdėstymu lapuose.

Esminis kalbas skiriantis dalykas yra kelių redakcijų pabaigoje esanti viena papildoma pastraipa ir po jos cituojami keturi posmeliai iš poetės Salomėjos Nėries poemos-pasakos „Eglė žalčių karalienė“.

Antano Vienuolio-Žukausko parengta 1957 m. kovo 12–13 d. vykusiai LSSR AT sesijai, bet nepasakyta kalba tremtinių grąžinimo į Lietuvą klausimu. Tikėtina, kad tai paskutinioji A. Vienuolio-Žukausko ranka daryta kalbos redakcija. [1957 m.]. VUB RS, F254–38, lap. 4–7.

Antano Vienuolio-Žukausko parengta 1957 m. kovo 12–13 d. vykusiai LSSR AT sesijai, bet nepasakyta kalba tremtinių grąžinimo į Lietuvą klausimu. Tikėtina, kad tai paskutinioji A. Vienuolio-Žukausko ranka daryta kalbos redakcija. [1957 m.]. VUB RS, F254–38, lap. 4–7.

Lieka neaišku, kokį vaidmenį rengiant šią kalbą suvaidino tarpukario Lietuvos teisininkas ir advokatas, politinis kalinys ir tremtinys Zigmas Toliušis.

Žinoma, kad pastarasis padėjo rašytojui rengti dalį raštų valstybinėms institucijoms tremtinių ir politinių kalinių grąžinimo į Lietuvą ar jų registracijos klausimais.

Kuo ypatinga A. Vienuolio-Žukausko ketinta pasakyti kalba? Šiuo vos kelių puslapių apimties, bet labai apgalvotu kalbos tekstu rašytojas tarsi išliejo visas tuo metu jį slėgusias nuoskaudas dėl ištremtų tautiečių.

Tą kalbą galime laikyti kaip savotiškai apibendrinančią visą jo nuveiktą darbą tremtinių labui. Pažymėtina, kad ji rengta sesijai, kurioje svarstyti du pagrindiniai klausimai: 1) „Valstybinio 1957 metų plano Lietuvos TSR liaudies ūkiui išvystyti tvirtinimas“ ir 2) „Lietuvos TSR Valstybinio biudžeto 1957 metams ir Lietuvos TSR 1955 metų Valstybinio biudžeto įvykdymo apyskaitos tvirtinimas“.

Žvelgiant iš laiko perspektyvos, A. Vienuolis-Žukauskas sąmoningai turėjo numatyti tremtinių, kaip potencialių „liaudies ūkio vystytojų“, grąžinimo į Lietuvą klausimą iškelti kaip tik toje sesijoje.

Be to, pats ne kartą susidūręs su sugrįžusių tremtinių jam įteiktais prašymais padėti susirasti gyvenamąją vietą ar prisiregistruoti, ar gauti darbą bei patyręs jų sunkią materialinę padėtį, rašytojas, pasinaudodamas tuo, kad sesijoje bus svarstomas 1957 metų biudžetas, savo kalboje buvo numatęs akcentuoti ir tam tikrų lėšų iš valstybės biudžeto skyrimo sugrįžusiesiems įsikurti poreikį.

Antai kaip sumaniai buvo numatyta A. Vienuolio-Žukausko kalboje apeliuoti į LSSR AT sesijos dalyvius: „Tremtinių grąžinimas teigiamai atsilieptų į mūsų krašto žemės ūkio ir pramonės pakilimą. Kolūkiai, kuriems dažnai trūksta darbo jėgos, galėtų sustiprėti, įsiliejus į kolūkiečių gretas naujiems žemės ūkio darbuotojams.

Taip pat ir nuolat auganti ir stiprėjanti mūsų krašto pramonė galėtų tinkamai atlikti statomus jai didžius reikalavimus, turėtų vietoje pakankamus darbo rezervus, kuriuos šiuo metu reikia dažnai komplektuoti iš atvykusių iš svetur ir visai nežinančių vietos sąlygų žmonių.

Suprantama, kad leidus tremtiniams grįžti, jie turėtų būti aprūpinami gyvenamaisiais namais (kaime) ir butais (miestuose) ir kad jiems būtų teikiama valdžios pagalba įsikurti ir gauti darbą.

<...> Pasiremdamas kas čia pasakyta, [prašy]čiau Tarybinę Vyriausybę išskirti iš bi[udž]eto tam tikrų lėšų ir sugrįžusiems į tėvynę tremtiniams įkurdinti ir gauti darbą, ir kad ilgiau nebesikartotų tokie šiurpūs reiškiniai, kai pargrįžusieji nebeturi teisių net į savo bakužę samanotą.

Ką tie žmonės turi pergyventi palikti už gimtosios trobelės slenksčio tesugebėjo pasakyti tik tarybinė poetė, mūsų Salomėja Neris: „Nusileido naktis / Ant laukų ir kaimų – / Kas gi mus pasitiks? – / Be namų, be namų... // Jau naktelė tamsi – / Šen bei ten žiburys – – / Namuose jau visi, / Užsisklendę duris. // Trobelytė menka / Ir ugnelė skaidri – / Atiduotum kažką! – / Bet, kad tu jos neturi? // Ūžkit, vėtros, smagiau! / Barkit, guoskite mus! / Mes negrįšim daugiau / Niekados į namus!...“ Ir jie nebesugrįš, nes dauguma jų be vilties sugrįžti grįžta ten, iš kur su tokia viltimi buvo atkeliavę!!!“

Rašytojo liudijimas

A. Vienuolis-Žukauskas 1957 m. kovo 22 d. laiške bičiulei, lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai Vilniuje Bronei Katinienei taip aprašė savo parengtos, bet kovą vykusioje LSSR AT sesijoje neperskaitytos kalbos, raginančios leisti tremtiniams grįžti į Lietuvą, likimą:

„Penktoje AT sesijoje aš norėjau pasakyti kalbą išvežtųjų reikalu, bet sekmadienį atėjo pas mane A. Venclova su Korsaku ir pasakė, kad geriau nekalbėčiau, nes mano išstojimai visuomet sukelią įvairių kalbų.

Aš visiškai su jais sutikau, kad, iš tikrųjų, paskiau pasklysta visokių gandų, kurie nieko bendro neturi su tikrove. Aš ir nekalbėjau, bet po sesijos nuvažiavau Prezidentūron [turimas galvoje LSSR AT Prezidiumas – aut.] ir savo parašytą kalbą įteikiau draugui J. Paleckiui. Buvo ir V. Niunka, ir A. Venclova ir visi labai nuoširdžiai pasikalbėjome.

Panašiais reikalais jie man patarė kreiptis arba stačiai pas juos, arba pas V. Niunką, arba vietoje pas KP sekretorių drg. Lukoševičių. Šiandien pasikalbėjome ir su drg. Lukoševičium.

Ir jis pažadėjo man visokią paramą. Iš tikrųjų, man tai sudaro didelių sunkumų, kai prie manęs kreipiasi išvežtieji dėl namų, registracijos ir įdarbinimo“.

Antano Vienuolio-Žukausko parengta 1957 m. kovo 12–13 d. vykusiai LSSR AT sesijai, bet nepasakyta kalba tremtinių grąžinimo į Lietuvą klausimu. Tikėtina, kad tai paskutinioji A. Vienuolio-Žukausko ranka daryta kalbos redakcija. [1957 m.]. VUB RS, F254–38, lap. 4–7.

Antano Vienuolio-Žukausko parengta 1957 m. kovo 12–13 d. vykusiai LSSR AT sesijai, bet nepasakyta kalba tremtinių grąžinimo į Lietuvą klausimu. Tikėtina, kad tai paskutinioji A. Vienuolio-Žukausko ranka daryta kalbos redakcija. [1957 m.]. VUB RS, F254–38, lap. 4–7.

Antano Vienuolio-Žukausko parengta 1957 m. kovo 12–13 d. vykusiai LSSR AT sesijai, bet nepasakyta kalba tremtinių grąžinimo į Lietuvą klausimu. Tikėtina, kad tai paskutinioji A. Vienuolio-Žukausko ranka daryta kalbos redakcija. [1957 m.]. VUB RS, F254–38, lap. 4–7.

Dvi anksčiau pasakytos kalbos

Tuometės sovietų valdžios ir rašytojų aplinkoje įvairių vertinimų sulaukė A.Vienuolio-Žukausko kalbos, pasakytos LSSR AT 1956 m. rudens sesijoje ir 1957 m. pradžioje vykusiame Lietuvos SSR rašytojų sąjungos valdybos plenume.

Tikėtina, kad pirma minėtame laiške B.Katinienei rašytojas ir turi galvoje reakcijas kaip tik į šiuos du savo pasisakymus.

Galbūt tos kalbos, pasižymėjusios atviru ir drąsiu problemų kėlimu ir svarstymu bei savitu požiūriu, kuris ne tik nesutapo su oficialia nuomone, bet ir prieštaravo jai, ir įtakojo žmones, pasistengusius, kad A.Vienuolis-Žukauskas LSSR AT 1957 m. pavasario sesijoje nekalbėtų.

Kokios problemos keltos rašytojo anksčiau pasakytose kalbose? Dar 1956 m. lapkričio 29 d. vykusioje LSSR AT ketvirtojo sušaukimo ketvirtoje sesijoje A.Vienuolis-Žukauskas pasakė tuo metu prieštaringai įvertintą kalbą, skirtą liūdnai lietuviškų mokyklų padėčiai Vilniaus krašte, ir aptarė rytinės Lietuvos srityse per mokyklas ir bažnyčias varomą lenkinimą.

Tuo pačiu reikalu dar lapkričio 4-ąją jis drauge su kitais vienuolika kultūros, meno, mokslo ir visuomenės veikėjų įteikė Lietuvos SSR Ministrų Tarybos (toliau – LSSR MT) pirmininkui Motiejui Šumauskui atitinkamą memorandumą, pirmasis po juo pasirašęs.

Kaip priedas buvo pridėtas rašytojo parengtas straipsnis „Mintys švenčiant Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos 39-tąsias metines“ ir „Priedas prie A.Vienuolio straipsnio „Mintys švenčiant Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos 39-tąsias metines“.

A.Vienuolio-Žukausko inicijuotas memorandumas ir pasakyta kalba neliko be atgarsių.

Tai liudija, pavyzdžiui, LSSR MT pirmininko sekretoriato vedėjo Kazio Sideravičiaus dienoraštyje paliktų įrašų turinys. Antai lapkričio 14-ąja datuojamame įraše „Dėl lietuvių lenkinimo“ pažymima:

„Man seniai teko girdėti daug priekaištų, kad tar. valdžia lenkina Vilniaus kr. gyventojus. Aš bijodavau tuos reikalus kelti, kad mane nepaskaitytų nacionalistu. Bet dabar, šiandien, gavome tuo reikalu ištisą memorandumą, pasirašytą A.Vienuolio, Putino, K.Petrausko, dail. Aleksandravičiaus, M.Šikšnio, dail. P.Rimšos, Sof.Kymantaitės-Čiurlionienės, prof. Z.Žemaičio, P.Vaičiūno, dail. Gudaičio, prof. Balčikonio.

Jie kaltina mus sistemingu gyventojų lenkinimu, duoda eilę pavyzdžių, kur anksčiau, Pilsudskio laikais, buvusių liet. m-lų vietoje Vidmontas (CK), Vyšniauskaitė (šv. min. pav.), Cukerzisas (insp. lenkų m-lų reikalais) įsteigė lenkiškas.

Kad Lietuvoje šv. m-ja prievarta steigianti lenkiškas mokyklas, o seni respublikos gyventojai lietuviai turį kovote kovoti už tai, kad jų vaikai galėtų mokytis lietuvių kalba.

Jie prašo „Partiją ir Vyriausybę apsvarstyti susidariusią padėtį Vilniaus krašto švietimo darbe ir kuo skubiausiu laiku atitaisyti daromą Vilniaus krašto liaudžiai ir mūsų tarybinei respublikai didelę skriaudą“.

Vadinasi, po studentų išstojo... profesoriai ir akademikai. Ir tai, matyt, taip pat Vengrijos įtakoj... Juk apie tai kalbėjo visą laiką ligi šiol, bet išdrįso prabilti tik dabar. Yra tame memorandume klaidų, bet yra ir daug teisybės“.

Po lapkričio 29 d. LSSR AT sesijoje pasakytos A.Vienuolio-Žukausko kalbos K.Sideravičius gruodžio 1 d. dienoraštyje paliko tokį įrašą:

„Senukas rašytojas A. Vienuolis pirmąją dieną vakariniame posėdyje ėmė kalbėti apie... lietuvių lenkinimą, kurį vykdanti Šv. m-ja. Aš nebuvau, bet girdėjusieji taip komentuoja: Borkumas (?) sako: pradžioj, atrodė, jis kalbės apie rusifikaciją ar ką panašaus, o paskui, po didžios įžangos, pradėjęs iš patrankos šaudyt į žvirblius – pulti lenkų m-las iš grynai buržuazinių pozicijų.

Rašytojai (Mieželaitis, Baltušis, Korsakas) pripažįsta, kad išstojimas negudrus, bet, girdi, ir toks būsiąs naudingas – atkreips dėmesį į opų ir taisytiną klausimą. Visi apgailestauja ir būkštauja, kad už tai neužsipultų smarkiai senelį, jis esąs gana jautrus, ir jam tai būsią sunku pakelti.“

Praėjus kelioms dienoms, K.Sideravičius dienoraščių puslapiuose paliko įrašą „Reakcija į Aukšč. Tarybos sesiją“, kur randame atgarsį ir apie rašytojo pasakytą kalbą: „Net Konovalovas („Izvestijų“ koresp.) pripažįsta, kad sesija buvusi gyva ir įdomi. Tačiau Vienuolio, Pušinio ir Baranausko kalbas suverčia į vieną ir visas lygiai skaito netikusiomis.“

Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomame LSSR AT Prezidiumo fonde surastose „Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos (ketvirtojo sušaukimo) ketvirtosios sesijos 1956 m. lapkričio 29 d.–gruodžio 3 d. stenogramose“ (1957) bene vienintelė stenograma, kurioje gausu žaliu ir raudonu pieštuku pabrauktų pastraipų, yra kaip tik A. Vienuolio-Žukausko.

Jau praėjus kelioms savaitėms, gruodžio 19 d. laiške B. Katinienei A. Vienuolis-Žukauskas rašė: „Deja, Anykščiuose paplito gandų, kad AT sesijoje mane už pasakytą kalbą labai puolę, o aš apalpęs ir mane nešte iš salės išnešę?! Tai tau, kad nori! Kiti kalba dar kitaip. Žodžiu, pragarsėjau. O aš bijau ir iš namų išeiti ir bet su kuo susitikti. Tuojau pasakys, kad Žukauskas sakė taip ir taip, o iš tikrųjų ko aš visai ir nepasakysiu.“

Jau kitais metais, būtent 1957 m. vasario 1 d., vykusiame Lietuvos SSR rašytojų sąjungos valdybos plenume A. Vienuolis-Žukauskas perskaitė pranešimą, kuriame, žvelgiant iš tų dienų perspektyvos, gana naiviai atvirai kalbėjo apie socialistinio realizmo metodą rašytojų kūryboje („Šiandien gi m[ū]sų tarpe ginčijamasi, kurie kūriniai parašyti socialistinio realizmo, kurie kritikinio, o kurie tik realizmo metodu. Aš kaip senas žmogus nebesusigaudau kuriuo metodu parašyti mano kūriniai. Vieni jų parašyti tada, kai ir kalbos nebuvo apie socialistinį realizmą, o kiti jau tarybiniais laikais. Tur būt kritikai pasakys, kad pastarieji parašyti socialistinio realizmo metodu. O aš prisipažinsiu, nei seniau, nei dabar apie jokius metodus rašydamas negalvojau, o kūriau taip, kaip paukštis gieda. Metodas, kiekvienas metodas bus geras jei jis išplauks iš mūsų tyrios širdies“), be to, drąsiai kritikavo pastangas juodinti ir smerkti savo tautos praeitį („Štai jau kelinti metai mūsų mokslininkai rašo Lietuvos istoriją, rašo ir vis neparašo, nes nori išspręsti dilemą, taip parašyti Lietuvos istoriją, kad ir vilkas būtų sotus, ir ožka čiela! O mano supratimu, reikalas labai paprastas, istoriją reikia priimti tokią, kokia ji buvo ir kokia yra, nes kiekviena tauta susideda ne tik iš gyvųjų, bet ir iš mirusiųjų. Be to, ji, tauta ir savo praeities niekuomet nepamiršta“).

Po šios rašytojo pasakytos kalbos LSSR MT pirmininko sekretoriato vedėjas K. Sideravičius savo dienoraštyje vasario 2 d. paliko tokį įrašą:

„Labai karštais plojimais salė sutiko išėjusį kalbėti Vienuolį. Jis gerai kalbėjo apie XX p. [Lietuvos komunistų partijos – aut.] suv-mo reikšmę, kėlė drg. Sniečkaus kalbą Aukšč. Tarybos sesijoje, kuri nurodžiusi rašytojams kelią.

Buvo jaučiama, kad seniukas nori ištaisyti tai, ką pagadino per Aukšč. Tar. sesiją. Bet po jo kalbos plojimai buvo skystesni. Tarp kita ko Vienuolis palietė istoriją: – Mūsų mokslininkai jau eilę metų rašo ir neparašo Lietuvos istoriją. Jie nori taip ją parašyti, kad ir vilkas būtų sotus, ir ožka liktų sveika“.

Plačiau apie A. Vienuolio-Žukausko paramą tremtiniams ir politiniams kaliniams bei jų artimiesiems skaitykite šios publikacijos autorių parengtoje šaltinių publikacijoje:

„Per Tamstos laišką į mane padvelkė tikras pavasaris“: Antano Vienuolio-Žukausko ir tremtinių bei politinių kalinių ir jų artimųjų epistolinis palikimas: šaltinių publikacija. Sudarė ir parengė Inga Liepaitė, Antanas Verbickas. Anykščiai: Antano Baranausko ir Antano Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus, 2019. 496 p.