Du iš Aušvico pabėgę žydai kaliniai papasakojo apie siaubus, kuriuos patyrė. Šioje situacijoje Sąjungininkai turėjo priimti svarbų sprendimą.
Ar pasiųsti bombonešius ir subombarduoti šią mirties stovyklą, taip aiškiai pademonstruojant požiūrį į nacių žiaurumą, nepaisant to, kad galbūt pražūtų visi jos kaliniai – juk stovykla veikė ir kaip kalėjimas? O galbūt potencialūs kariniai nuostoliai ir mirčių skaičius yra per dideli, kad būtų verta taip rizikuoti, juo labiau kad pergalė II-jame pasauliniame kare dar nėra garantuota?
Naujame PBS kanalo JAV sukurtame dokumentiniame filme „Mirusiųjų paslaptys: bombarduoti Aušvicą“ istorikai kalba apie Sąjungininkų vadams iškilusias dilemas.
Ar jie turėjo priimti sprendimą, kuris būtų buvęs moraliai teisingas, bet karine prasme bevaisis, ar vietoje to visas jėgas sukoncentruoti į kuo greitesnį nacių ir jų karo mašinos sugniuždymą kartą ir visiems laikams?
Aušvico istorija
Aušvicas buvo įkurtas 1940 m. netoli Osvencimo miestelio Lenkijoje kaip koncentracijos stovykla lenkų politiniams kaliniams. Karui tęsiantis, Aušvico kalinių skaičius augo.
Kaip nurodo Aušvico-Birkenau memoriale esantis muziejus, 1944 m. Aušvice buvo kalinami maždaug 400 tūkst. žmonių. Iš jų apie 205 tūkst. buvo žydai.
Likusieji, apie 195 tūkst. kalinių, buvo lenkai, sovietų karo belaisviai, romai ir kitų etninių grupių atstovai. Iki karo pabaigos Aušvice pražuvo apie 1,1 mln. žmonių.
Iki 1944 m. vasaros Aušvicas nebuvo mirtiniausia iš šešių nacių įkurtų naikinimo stovyklų ir veikė labiau kaip kalėjimas.
Pavyzdžiui, Treblinkoje naciai per 17 mėnesių nužudė 750 000-900 000 žydų, Belzeke naciai per 10 mėnesių nužudė 600 000 žydų. 1943 m. naciai abi šias stovyklas uždarė. Jų misija – sunaikinti Lenkijos žydus – buvo baigta.
