Ir, kad jau kalbame apie tai, kodėl būtent vasaris turi 28 (arba 29 per keliamuosius metus) dienas, kai visi kiti mėnesiai turi 30 arba 31 dieną? Atsakymai į šiuos klausimus slypi dar senovės Romoje. Ir romėnų prietaruose.
Vasaris atsirado vėliau negu kiti mėnesiai
Sausis ir vasaris yra „jaunesni“ negu kiti mėnesiai. Jie atsirado vėliau. Kaip tai nutiko?
Dabar visame Vakarų pasaulyje ir Lietuvoje naudojamas kalendorius vadinamsi grigališkuoju kalendoriumi.
Tačiau jis buvo kuriamas ankstesnio Julijaus kalendoriaus pagrindu. O pastarasis, sukurtas Julijaus Cezario, egzistavo dar nuo senovės Romos laikų.
Ir netgi nebuvo pirmasis romėnų kalendorius – savo kalendoriaus sistemą Julijus Cezaris kūrė modifikuodamas jau egzistuojantį kalendorių. O šis savo ruožtu gimė iš dar senesnio.
Apie seniausią kalendorių, naudotą pirmaisiais Romos imperijos metais, žinome mažai – daugiausia iš pačių romėnų istorinių šaltinių, sukurtų po kelių šimtų metų ir paremtų žodine tradicija.
Bet šie šaltiniai teigia, kad pirmąjį kalendorių sudarė 10 mėnesių. Metai pagal jį prasidėdavo kovą, per pavasario lygiadienį, ir baigdavosi gruodį.
Sausio ir vasario tada tiesiog nebuvo. Kiekvienas mėnesis turėjo 30 arba 31 dieną – 4 mėnesiai turėjo po 31 dieną, 6 mėnesiai turėjo po 30 dienų.
Gal pastebėjote nedidelę problemą – pagal šį kalendorių metai buvo gerokai trumpesni negu realybėje. Metus sudarė vos 304 dienos.
Ar tai reiškia, kad žiemą romėnai laiko tiesiog neskaičiavo? Panašiai. Senovės Romos laikais pagrindinė kalendoriaus funkcija buvo talkinti žemdirbystei.
Pagal kalendorių žemdirbiai skaičiavo, kada sėti ir nuimti derlių. Kadangi žiemą nieko sėti ir nieko nuimti nereikėjo, skaičiuoti tikslaus laiko tiesiog nebuvo prasmės ir šis laikotarpis buvo vadinamas tiesiog „žiema“.
Tad, jei laiku persikeltumėte į tų laikų dieną, kurią dabar priskirtumėme vasariui, ir paklaustumėte pirmo sutikto romėno „Koks dabar mėnuo?“, jis tiesiog atsakytų „Joks“. Ir būtų teisus.
Pirmoji kalendoriaus reforma
Tačiau visuomenė vystėsi ir laiką skaičiuoti ėmė ne tik žemdirbiai. Galiausiai romėnai nutarė, kad kad sistema, kuomet šeštadalį metų užima laikotarpis, kai nieko negali planuoti konkrečią dieną, yra gana kvaila.
Pasak senovės Romos istorinių šaltinių, maždaug 753 m. pr. Kr. karalius Numa Pumpilijus, Romulo įpėdinis ir antrasis iš septynių legendinių Romos karalių, sugalvojo priderinti kalendorių prie Mėnulio ciklų, arba Mėnulio apsisukimų aplink Žemę.
Kaip žinia, vienas Mėnulio ciklas trunka apie 29 su puse dienos, o 12 Mėnulio ciklų trunka apie 355 dienas. Tad ir metai pagal Numos sistemą truko 355 dienas.
Prieš 10-ies iki tol egzistavusių mėnesių Numa pridėjo dar du – sausį ir vasarį. Jie buvo pridėti metų gale. Tad metai prasidėdavo kovą ir baigdavosi vasarį.
Kiek laiko trukdavo kiekvienas mėnuo? Atrodytų, paprasčiausia būtų buvę padaryti, kad septyni metų mėnesiai būtų turėję po 30 dienų ir penki – po 31 dieną. Tačiau tuomet romėnai turėjo prietarą, kad lyginiai skaičiai yra nelaimingi.
Numa Pompilijus norėjo, kad būtų kuo mažiau mėnesių, kurie turėtų lyginį skaičių dienų.
Tad pagal jo sukurtą kalendorių penki mėnesiai turėjo po 31 dieną, šeši mėnesiai – po 29 dienas, ir tik vienas mėnuo – būtent vasaris – turėjo 28 dienas.
To išvengti buvo neįmanoma, nes, jei metai turi 355 dienas ir 12 mėnesių, kaip beskaičiuosi, vienas mėnuo vis tiek turės turėti lyginį dienų skaičių.
Kodėl būtent vasaris pasirinktas kaip mėnuo, kuris turės 28 dienas, nežinia, tačiau tikėtina, kad tiesiog dėl to, kad jis buvo paskutinis metų mėnuo.
Ir dar tikėtina, kad romėnai vadovavosi logika – jei jau vienas mėnuo turi būti nelaimingas, geriau tegu jis būna žiemą ir pats trumpiausias.
Keliamasis mėnuo vietoj keliamosios dienos
Naujoji sistema, nors ir tobulesnė, irgi turėjo savų problemų.
Pagrindinė buvo ta, kad vienas Saulės ciklas (apie 365 dienas) ir 12 Mėnulio ciklų (apie 355 dienas) nesutampa. Tad metams turint 355 dienas, per keletą metų kalendoriai nebeatitikdavo metų laikų.
Kaip buvo sprendžiama ši problema? Mes kas 4 metus turime keliamąją dieną. O romėnai turėjo keliamąjį mėnesį. Kas keletą metų romėnai pridėdavo papildomą tryliktą mėnesį prie metų.
Šis mėnesis, vadintas Merkedonijumi, trukdavo 27 dienas ir būdavo pridedamas būtent po vasario, metų pabaigoje, vasarį sutrumpinant iki 23-24 dienų.
Teoriškai papildomas mėnuo turėjo būti pridedamas kas antrus metus. Tačiau praktiškai griežta sistema, kas kiek metų turi būti pridėtas 13-asis mėnuo, neegzistavo. Aukščiausi Romos imperijos šventikai turėdavo nutarti, kad jau atėjo laikas ir kiti metai turės keliamąjį mėnesį.
Tai jie darė ne visada. Dažnai 13-o mėnesio pridėjimas įgydavo ir politinę reikšmę. Romos imperijos pareigūnų kadencijos prasidėdavo ir baigdavosi su kalendorinių metų pradžia.
Tad šventikai, kurie priimdavo sprendimą dėl 13-o mėnesio, neretai naudojosi šia galia, kad prailgintų jiems draugiškų valdžios pareigūnų kadencijas Romos valdžios institucijose ar sutrumpintų jiems nepalankių pareigūnų kadencijas.
Tai reiškė, kad kartais keliamųjų mėnesių nebūdavo gana ilgą laiko tarpą ir kalendorius išsiderindavo. O tuomet, siekiant tai atitaisyti, keliamieji mėnesiai buvo pridedami kelerius metus iš eilės.
Be to, dažnai sprendimai dėl keliamojo mėnesio pridėjimo kitais metais buvo priimami likus ne tiek jau daug laiko iki tų metų pradžios ir trukdavo laiko, kol apie juos sužinodavo visa imperija.
Tad eiliniai Romos imperijos gyventojai, ypač gyvenę ne Romoje, dažnai nežinodavo, kokia dabar diena.
Tokia sistema egzistavo beveik 800 metų. Kažkada per šį laikotarpį – kada tiksliai, jau Romos laikų istoriniai šaltiniai nesutaria – pirmuoju metų mėnesiu pradėjo būti nebe kovas, o sausis, bet plačiau ji nesikeitė. Kol į valdžią neatėjo Julijus Cezaris.
Julijaus Cezario reformos
Julijus Cezaris buvo nepatenkintas tuo, kad metų ilgis priklauso nuo šventikų užgaidų, o ne objektyvių astronominių reiškinių.
Jis nutarė, kad vertėtų pereiti prie Saulės ciklu pagrįsto kalendoriaus, pagal kurį kiekvieni metai turėtų labai panašų dienų skaičių – 365 ar 366 dienas. Dabar tai savaime suprantama, bet anuomet tai buvo naujovė.
Julijus Cezaris atsisakė keliamojo 13-o mėnesio kas keletą metų, o 10 perteklinių dienų, atsiradusių lyginant su ankstesniu kalendoriumi, „išdalino“ jau esamiems mėnesiams. Pirmieji „naujojo kalendoriaus“ metai buvo 46 m. pr. Kr.
Keliamąjį mėnesį Julijus Cezaris pakeitė į keliamąją dieną ir nutarė, kad ji turėtų būti ne kada šventikai sugalvos, o griežtai kas 4 metus.
Tačiau tradicija keliamąjį dalyką, ar tai būtų mėnesis, ar diena, pridėti prie vasario galo liko.
Kadangi keliamoji diena kas keletą metų prisidėdavo prie vasario, įprasta diena prie vasario nebuvo pridėta.
Nuo tada taip ir liko, kad vasaris turi 28 dienas. 1582 m. pereinant nuo Julijaus kalendoriaus prie Grigaliaus kalendoriaus, mėnesių ilgiai nebesikeitė, ir vasaris su 28-iomis dienomis liko iki šiol.
