Kaip rašo „Atlas Obscura“, problemos šaltinis buvo pievinė žilė – iš Europos kilusi piktžolė, kuri XIX a. pabaigoje pradėjo tai šen, tai ten augti Naujojoje Zelandijoje.
Pievinė žilė (Jacobea vulgaris) atrodo panaši į peraugusią kiaulpienę – jos žiedai ryškiai geltoni, o žiedlapiai ilgi ir ploni. Tačiau ji gerokai labiau žalinga negu kiaulpienė, nes yra nuodinga tiek arkliams, tiek karvėms.
Todėl, jei ši žolė ima plisti ganyklose, tai nėra gerai. Tiesa, avims ir ožkoms ši žolė nepavojinga, tad ūkiuose, kurie augina įvairius galvijus, avys ir ožkos paprastai išsprendžia pievinės žilės problemą.
Bet XX a. pradžioje Naujojoje Zelandijoje pradėjo plėstis pienininkystės ūkiai ir atsirasti vis daugiau ganyklų, kur ganėsi vien karvės. Kadangi karvės neėsdavo pievinės žilės, bet nuėsdavo kitus augalus, šis augalas pradėjo plisti vis labiau, išstumdamas kitus, vertingesnius augalus.
Ūkininkams bandė padėti valdžia. Žemės ūkio departamentas rekomendavo ūkininkams masiškai ant pievinės žilės barstyti cheminės kilmės herbicidą natrio chloratą ir taip kovoti su šia invazine augalų rūšimi.
Ši medžiaga išties padėjo, tačiau daug ūkininkų nežinojo, kad ji yra ypač degi. Ūkininkai ant piktžolių purkšdavo natrio chlorato kristalus, sumaišytus su vandeniu. Tai darant, šiek tiek natrio chlorato tirpalo neišvengiamai patekdavo ant drabužių.
Tam, kad natrio chloratas užsiliepsnotų ir sproginėtų, o su juo ir drabužiai, tereikėjo didelio karščio – tiesioginis kontaktas su liepsna net nebuvo būtinas.
O didelis karštis buvo, pavyzdžiui, virš židinio, kur ūkininkai dažnai kelnes palikdavo džiūti. Ant drabužių patekę natrio chlorato kristalai labai lengvai reaguodavo į šilumą.
Naujazelandietis ūkininkas Richardas Buckley, vienas pirmųjų patyręs vieną tokį įvykį, pateko į vietos žiniasklaidos naujienas.
Jis pasakojo, kad padžiovė kelnes virš ugnies išdžiūti ir staiga jos sprogo. Pasak to meto žiniasklaidos pasakojimų, jis greitai čiupo liepsnojančias kelnes ir švystelėjo jas ant žoles, kur jos sproginėjo toliau. R.Buckley nebuvo sužeistas, bet jam prireikė naujų kelnių.
Ne visiems taip pasisekė. Panašių atvejų buvo ir daugiau. Ne tik karštis, bet netgi pakankamai stipri trintis taip pat galėjo paskatinti natrio chloratą reaguoti.
Pavyzdžiui, ūkininkai, kurie jodinėjo arkliais, kartais patirdavo, kad vien kelnių trinties į arklį pakanka, kad medžiaga sureaguotų ir kelnės imtų smilkti. Ir tai vykdavo savininkui vis dar jas dėvint.
Būtent atvejai, kai ūkininkai vis dar patys dėvėdavo kelnes, prasidedant cheminei reakcijai, buvo pavojingiausi. Jei karštis buvo pakankamai didelis, vargšai ūkininkai kartais tiesiog patys to nenorėdami tapdavo Molotovo kokteiliais.
Buvo pranešta apie keletą mirčių, kiti ūkininkai patyrė rimtų nudegimų. Pavojų kėlė netgi paprasčiausias degtuko įžiebimas tamsoje netoli drabužių, ant kurių yra natrio chlorato – yra aprašytas atvejis, kaip vienas žmogus mirė, tiesiog įžiebęs degtuką ir taip sukėlęs sprogimą.
Pradėjus sklisti žiniai apie natrio chlorato keliama pavojų, jis greitai buvo nustotas naudoti. O pievinė žilė iki šiol yra paplitusi Naujojoje Zelandijoje.
Parengta pagal „Mental Floss“ ir „Atlas Obscura“.
