Noridžas visada buvo svarbus prekybos miestas. Tiesą sakant, 14-ame amžiuje pagal ekonominę svarbą Noridžas Anglijoje nusileido tik Londonui. Miestas vis augo ir turtingėjo. 1844 metais buvo atidaryta Noridžo geležinkelio stotis ir miestas tapo populiaria apsipirkinėjimo vieta. Tai sukėlė ir šiokių-tokių problemų.
Teritorija aplink Noridžo turgaus aikštę buvo tankiai apstatyta. Nemažai tų pastatų priklausė bažnyčiai. Ir, kaip jau tikriausiai atspėjote, trūko vietos viešiesiems tualetams. 19 amžiaus viduryje Noridžas jau rimtai kentėjo nuo viešo šlapinimosi. Didžiausi kaltininkai buvo vyrai, kurie kaip parazitinės aukšto slėgio plovyklos ėmė rimtai kenkti istorinių pastatų sienoms. Jau nekalbant apie vaizdą, kvapą ir tiesiog gėdą.
Bandymai pastatyti viešus pisuarus vietinių nebuvo sutikti su dideliu entuziazmu. Šie įrenginiai tik koncentravo smarvę į vieną vietą, o daugelis vyrų net negalvojo stovėti eilėse. Moterims, kurias, beje, irgi valdo gamtos dėsniai, tie pisuarai visai nepadėjo. Taigi, dažnas pastatas pradėtas ginti štai tokiomis konstrukcijomis:
Tokios ir panašios konstrukcijos buvo statomos vidiniuose pastatų sienų kampuose. Pavyzdžiui, prie įvairių laiptų, kolonų ir atramų – visur, kur patogus kampas ar niša sudarydavo tylų ir tamsų improvizuotą tualetą.
Šios konstrukcijos pasižymėdavo nuožulniu kampu, kuris, kaip buvo tikimasi, turėjo nukreipti šlapimo čiurkšlę atgal ant begėdžio kelnių. Tačiau pagrindinis šių konstrukcijų veikimo principas buvo tas, kad žmonės negalėjo lengvai pasislėpti šiuose kampuose, todėl jiems teko šlapintis ne taip gerai prisidengus arba ieškoti tualeto.
Ir, kaip manote, ar tai suveikė? Ne, nesuveikė. Biologija yra biologija – kartais, kad ir kaip būtų gėda ir nesmagu, turi daryti tai, ką turi daryti. Virš dažno tokio kampo buvo įrengtas lietvamzdis, kuris nuplaudavo neišvengiamai vis tiek apdergtą konstrukciją. Situacija ėmė keistis tik XIX amžiaus pabaigoje, kai buvo išspręsta viešųjų tualetų problema.
Vėliau dalis šių konstrukcijų buvo pašalinta. Pavyzdžiui, Antrojo pasaulinio karo metu pašalintos tokius kampus dengusios metalinės tvorelės – išliko tik kelios. Tačiau daug kur tokie visuomenės elgesio valdymo įrenginiai išliko iki mūsų dienų.
Beje, tai nėra tik Noridžo miesto bruožas. Panašias konstrukcijas tikrai galima pastebėti ir kitų miestų senamiesčiuose. Tik Noridžas kažkaip dėl tokio sprendimo išgarsėjo labiausiai.
