Prancūzai garderobu vadindavo užrakinamą spintą, kurioje buvo galima laikyti vertingus daiktus, įskaitant ir puošnius drabužius. Viduramžiais ir Renesanso laikotarpiu taip vadinti ir pilių bei fortų tualetai, nes jie kažkam labai priminė tas spintas vertingiems daiktams.
Kitaip tariant, tokį pavadinimą padiktavo ne funkcija, o architektūra – ir tas, ir tas garderobas buvo maža, bet svarbi patalpa.
Pilys buvo įspūdingi architektūros objektai. Net sunku įsivaizduoti, kaip jos buvo statomos laikais, kai nebuvo mums įprastos technikos ir įrankių.
Pilys dažnai buvo labai aukštos, todėl nebuvo galima tikėtis, kad žmonės iš jų visada eis į lauko tualetą – tam reikėtų per daug laiko. Karaliai dažnai naudojosi naktipuodžiais, o kiti – garderobais.
Šie tualetai buvo aiškiai matomi ir iš lauko – jie atrodė tarsi prie pilies sienos prilipdytos būdelės. Tokia konstrukcija buvo labai funkcionali, nes gamtinės atliekos tiesiog krisdavo laukan – kartais į specialią duobę, kartais – į pilį juosiantį gynybinį griovį.
Tikriausiai jums kyla klausimas, ar tokie tualetai nekeldavo didžiulės smarvės. Keldavo. Tačiau tais laikais tai buvo įprasta – pamazgų kibirai ir naktipuodžiai buvo tuštinami tiesiog gatvėje. Be to, pilių gyventojai manė, kad ta smarvė gali būti naudinga.
Yra žinoma, kad kai Donegalo pilies tualetai dar buvo naudojami, rūmų gyventojai manė, kad amoniako kvapas apsaugo jų rūbus nuo kandžių.
Amoniakas, žinoma, yra nuodingos aštraus kvapo dujos. Galbūt jų pilyse neprisirinkdavo tiek daug, kad tai keltų problemų, bet ir rūbų tikriausiai jos nesaugojo. Kai kurie tualetai turėjo dideles atviras angas ventiliacijai, kad tų nuodingų dujų ar tiesiog kvapo viduje nebūtų tiek daug.
