15min pristato 8 netikėtus faktus apie Lietuvos himną: kaip jis išpopuliarėjo, kaip jį stengėsi uždrausti rusai ir kaip jis sukeldavo aršias diskusijas.
1. Lietuvos himnas buvo lyginamas su carinės Rusijos himnu.
„Tautiška giesmė“ pirmą kartą išspausdinta buvo 1898 m. lapkričio–gruodžio mėnesių „Varpo“ numeryje.
Kaziui Griniui pats jos autorius V.Kudirka „Tautišką giesmę“ pristatė kaip lietuviškąjį „Dieve, saugok carą“ – tuometinį carinės Rusijos himną.
Kada „Tautiška giesmė“ buvo pirmą kartą viešai sugiedota, tiksliai nėra žinoma, bet manoma, kad 1899 m. Petrapilyje (dab. Sankt Peterburgas).
Laikraštis „Tėvynės sargas“ rašė, kad tų metų lapkritį lietuvių studentų choras koncerte Nevskio prospekte sugiedojo du tautiškus himnus – „Kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka“ ir „Tautišką giesmę“. Tai pirmas žinomas viešo dabartinio Lietuvos himno atlikimo paminėjimas.
2. Už V.Kudirkos himno išpopuliarėjimą galime dėkoti ir rusų policijai.
1902 m. spalį rusų policija nuo V.Kudirkos kapo nudraskė lentutę su antruoju „Tautiškos giesmės“ posmu, kartu sugadindama visą paminklą. Vietą, kur buvo ši lentutė, policija liepė nudažyti juodai.
Tai atkreipė didelės dalies lietuvių visuomenės dėmesį ir sukėlė jos pasipiktinimą.
Net ir vėliau, kai jau buvo galima užrašą atnaujinti, tai buvo padaryta ne iš karto: 1910 m. jis buvo paliktas „tolesnei atminčiai lietuvių, idant pažintų ir stebėtųsi, kokie kitąsyk buvę Lietuvoje laikai“.
3. Prie „Tautiškos giesmės“ tapimo visų lietuvių himnu prisidėjo ir Kazys Grinius.
Būtent jis ir jo žmona sugalvojo per viešus lietuviškus vakarus giedoti V.Kudirkos kūrinį kaip himną.
Neilgai trukus atsistojimas giedant himną lietuviškų vakaronių metu tapo įprastas. Visa publika skambant šiai dainai mielai stodavosi, daugelis netgi kiek paniekinamai žiūrėdavo į tuos, kurie likdavo sėdėti, vadindavo juos „dvarponiais“.
4. Siekiant gauti leidimą giedoti himną viešai, padėdavo rusų policininkų pomėgis išgerti.
Nors uždraustas oficialiai niekada nebuvo, rusų policininkams himnas kėlė daug nepasitenkinimo, o ypač įtartina buvo tai, kad jį giedant lietuviai atsistodavo.
Rygos lietuvių teatralo Liudo Jakavičiaus atsiminimuose aprašyta istorija, kaip 1914 m. minint lietuvių spaudos atgavimo 10 metų sukaktuves bandyta į programą įtraukti himno giedojimą. L.Jakavičius policijos cenzorių tiesiog nusivedė į restoraną ir nugirdė.
Tam, kad cenzorius neprikibtų prie atsistojimo giedant himną paties renginio metu, jis pats buvo pakviestas į renginį, ir jam bufete lietuviai statė gėrimus. Taktika pavyko – kol policininkas gėrė, lietuviai viešai sugiedojo himną.
Tokie susidūrimai su nemėgstama rusų administracija V.Kudirkos himną lietuviams darė dar labiau brangintiną ir kėlė jo patriotinę reikšmę.
Jau 1909 m. Kudirkos raštų leidėjas Juozas Gabrys teigė, kad „mūsų tautiškas himnas „Lietuva, tėvyne mūsų“ šiandien plačiai skamba Lietuvoje“.
5. Daugeliui kairiųjų pažiūrų lietuvių, ypač komunistams, himnas nepatiko.
Vis dėlto himną mėgo ne visi. To metu atsiminimuose daug lietuvių atgimimo veikėjų rašo, kad kairiųjų pažiūrų studentai himno giedoti bei jį giedant stotis nemėgo. Jie save laikė kosmopolitais ir kaip himną labiau mėgo „Internacionalą“.
Jų požiūriu, darbininkai bei studentai neturėjo giedoti Lietuvos himno, kadangi jis kvietė visus lietuvius būti vieningus, o skirtingų klasių žmonės būti vieningi tiesiog negali.
„Darbininkų gi lūpose tautiškas himnas skamba dalykų nesupratimu ir kokiu tai keistumu.
Darbininkų gi lūpose tautiškas himnas skamba dalykų nesupratimu ir kokiu tai keistumu.
Juk darbininkas negali šaukti visų tautiečių prie vienybės, kada jam prisieina vesti nuolatinę kovą su savo tautiečiais, ką priklauso prie priešingų klasių“, – rašė Zigmas Aleksa-Angarietis.
6. Nemėgo himno ir kai kurie dešinieji.
Ne vienam kunigui himno tekstas nepatiko, nes jame nebuvo jokių nuorodų į Dievą ar religiją. Kunigai ėmė giedoti himną tik pamatę, kaip jį priima lietuviai.
Dėl tos pačios priežasties daugelis dešiniųjų nenorėjo, kad „Tautiška giesmė“ taptų oficialiu himnu: jie pripažino jos vertę, tačiau manė, kad himnu turėtų tapti daina, kurioje būtų minimas Dievas.
Buvo ir siūlymų himną koreguoti: eilutę „Tegul dirba Tavo naudai ir žmonių gėrybei“ keisti į „Tegul dirba Dievo naudai ir žmonių gėrybei“.
7. Sukritikavo V.Kudirkos kūrinį ir Mikalojus Konstantinas Čiurlionis.
Kompozitoriaus nuomone, „Tautiškos giesmės“ melodija per daug priminė rusų karinius maršus. M.Čiurlionis manė, kad himnas turėtų būti panašus į lietuvių liaudies dainą.
„Labai gaila, kad mūsų himnas taip neoriginalinis ir priimtas be jokios kritikos.
Labai gaila, kad mūsų himnas taip neoriginalinis ir priimtas be jokios kritikos.
Šiandien tą klaidą labai sunku atitaisyti, nes buvo juk tas himnas giedamas pakelta širdžia. Naujas himnas turėtų būti be galo puikus, prakilnus, grynai lietuviškas, turėtų užhipnotizuoti minią, nes kitaip vietos sau neras“, – rašė M.K.Čiurlionis.
Vis dėlto V.Kudirkos himnas prisidėjo prie paties M.K.Čiurlionio lietuvėjimo. Jo sesuo Jadvyga rašė, kad „apie 1905 metus Konstantinas pradėjo namie aiškiai politiškai konkretizuoti lietuvybės klausimą [...], skambino lietuviškas liaudies daineles, kurias vėliau mokė mus choru dainuoti. Tais laikais išmokė jis ir lietuvių tautišką himną „Lietuva, tėvyne mūsų““.
8. Jau sovietų okupacijos metais „Tautiška giesmė“ buvo sugiedota visos Lietuvos mokytojų suvažiavimo metu.
Tuo metu „Tautišką giesmę“ sovietai siekė išstumti iš Lietuvos gyvenimo. Per Lietuvos mokytojų suvažiavimą 1940 m. rugpjūtį buvo grojamas „Internacionalas“. Tačiau sugrojus šį himną, kurio beveik niekas negiedojo, dalis mokytojų spontaniškai užtraukė „Tautišką giesmę“. Netrukus prisijungė visa salė.
Vos porai savaičių po suvažiavimo praėjus, Švietimo komisariatas išsiuntė mokytojams nurodymus: „Senasis Tautos himnas nebegiedamas. Lietuvos T.S.R. himnas yra Internacionalas.“ Tačiau himnas ir toliau būdavo giedamas pogrindyje.
Tekstas paremtas Vinco Maciūno straipsniu „Lietuvos himno istorijos bruožai“. Su visu straipsniu galima susipažinti čia. Pirmą kartą tekstas publikuotas 2016 m.
