Žinoma, eglės puošimo laikas priklauso ir nuo religijos. Tiesa, šiais laikais vis daugiau namų namus puošia anksčiau, todėl ukrainiečių namuose jau seniai galite pamatyti vorus ir voratinklius. Žinoma, netikrus, o žėrinčius įvairiausių metalų spalvomis. Ir viskas dėl senos legendos.
Kadaise labai seniai atokiame Ukrainos kaime gyveno našlė su keliais vaikais. Šeima buvo labai neturtinga, todėl įprastai nešventė jokių švenčių. Tačiau kartą vasarą namuose atsirado pušies kankorėžis. Iš jo iškritusi sėkla prigijo namuose ir ėmė augti. Vaikai rūpinosi medžiu, tikėdami, kad pagaliau galės jį papuošti Kalėdoms. Ir jis prieš gražiausias žiemos šventes tikrai užaugo nemažas, tačiau, kaip ir anksčiau, šeima neturėjo iš ko pirkti papuošimų.
Susikrimtę vaikai nuėjo miegoti. Pabudę Kalėdų rytą jie pamatė, kad visas medis yra aplipęs voratinkliais. Vaikai atvėrė langus ir pastebėjo, kad visi voratinkliai sužibėjo auksu ir sidabru. Šeima negalėjo atsidžiaugti tokiu stebuklu. Ir niekada nebegyveno skurde.
Egzistuoja kelios skirtingos pasakos versijos. Kai kurios užsimena, kad šis stebuklas – tai Jėzaus Kristaus ar Kalėdų Senelio dovana. Kitos visą šią istoriją pasakoja iš voro perspektyvos – esą voras tiesiog norėjo pamatyti asloje užaugusį Kalėdų simbolį.
Taigi, Kalėdinės eglutės Ukrainoje, ypač šalies vakaruose, puošiamos sidabriniais vorais ir voratinkliais. Kuo labiau šie papuošimai blizga, tuo geriau.
Tiksliai nėra žinoma, kada ši legenda buvo sukurta – greičiausiai XIX amžiaus pabaigoje arba XX-ojo pradžioje. Tikriausiai ji yra pagrįsta senoviniu prietaru, jog vorai neša laimę. Ir kas tik tos laimės neneša – štai amerikiečiai džiaugiasi ant Kalėdinės eglutės suradę agurkėlį.
