Krakovos, kaip manoma, kilo iš Krokuvos, nors ir nėra tiksliai žinoma kada. Šie batai buvo siuvami iš įvairių medžiagų.
Vienas iš jų privalumų – labai paprasta konstrukcija, susidedanti iš tiesių siūlių. Tačiau nemanykite, kad tokie batai buvo gaminami tam, kad būtų pigūs – tai buvo madingas apavas.
Krakovos ėmė plisti dar 12-ame amžiuje, tačiau populiarumo viršūnę pasiekė 15 amžiaus antroje pusėje. O tuomet visi staiga nusprendė, kad krakovos yra baisūs senelio batai, ir ėmė nešioti paprastesnį apavą. Juk iš tikrųjų krakovos buvo nepatogios vaikščioti.
Kad krakovos būtų standesnės, jų galai būdavo prikemšami samanomis, vilna ar arklių plaukais.
Nors puošniausios krakovos būdavo labai ilgos, jos galėjo lengvai pargriauti jas dėvintį žmogų. Galus buvo bandoma užriesti, tačiau geriausi batai būdavo tik 50 % ilgesni už pėdą.
Krakovas nešiojo ir vyrai, ir moterys. Turtingieji nešiojo geriausios odos krakovas, vargingesni – iš paprastesnių medžiagų pasiūtus batus. Įdomu tai, kad pagal šių batų formą buvo kuriami ir šarvai.
Pėdas šarvais dengdavo tik patys turtingiausi ir kilmingiausi riteriai, o ta smailė tikrai nebuvo skirta kam nors įspirti – taip šarvai atrodydavo tik dėl grožio.
Tikriausiai jau susimąstėte, kaip žmonės vaikščiojo nesusižaloję pėdų. Iš tikrųjų, krakovos neturėjo kieto pado, tačiau tai nebuvo didelė problema. Žmonių pėdos tuomet buvo kietesnės ir tvirtesnės, jie būdavo įpratę vaikščioti basi.
Kita vertus, batai buvo saugomi ir specialiais įspiriamais antbačiais, kurie pakeldavo pėdas virš purvo ir apsaugodavo nuo aštrių akmenų ar vandens.
Krakovos niekada nebuvo darbiniai batai, todėl tvirtumas nebuvo labai aukštas prioritetas. Iki šių laikų išliko tik odinės krakovos, daugiausia jų – prikimštos samanomis.
