Agitatorių išmonė
Tarpukariu, kaip ir dabar, netrūko įprastų rinkiminių pažeidimų, susijusių su agitacijos įstatymo nepaisymu arba amoraliai ar bent keistokai atrodančiais kandidatų veiksmais.
Tiesa, dauguma oponentų pasipiktinimą sukeliančių bandymų gauti rinkėjų palankumą įvykdavo dar prieš ėjimą prie balsavimo urnų.
Vis dėlto, rinkimų į I Seimą metu krikdeminio sparno laikraštyje „Tėvynės sargas“ buvo galima rasti pasipiktinimą, atskriejusį iš Sasnavos. Jame rašyta, jog rinkimų dieną prie balsavimo vietos vaikas lipina socialdemokratų plakatą. Besiskundžiantis asmuo klausia: „<...> nejaugi to rinkimų komisija nemato?“
Be tokių pernelyg nestebinančių plakatų kabinimo vietų, vartant spaudą, galima aptikti ir bandymų atsišaukimus lipinti, pavyzdžiui, prie bažnyčios altoriaus užtvaro. Tokiais bene šventvagiškais veiksmais vėlgi stebėtasi krikščionių demokratų spaudoje.
Visgi teisybės dėlei verta paminėti, kad pačių krikdemų agitacija neapsieidavo be dvasininkų įsikišimo ar nuolatinio partijų skirstymo į geras ir blogas pagal katalikiškumo kriterijų.
Štai socialdemokratinės pakraipos dienraštyje „Lietuvos žinios“ tvirtinta, kad nors rinkimų įstatymas draudžia rinkiminę agitaciją 60 metrų atstumu nuo rinkimų vietos, kunigas Lelešius to nepaisė.
Esą jis bažnyčioje, stūksančioje maždaug 20 metrų nuo rinkiminio buto, agitavo prieš valstiečius liaudininkus. Vėliau „<…> tas pats kunigas vedė agitaciją, dalindamas krikščionių demokratų korteles”.
Tuo metu dar retai gatvėse riedėdavę automobiliai tai pat išnaudoti rinkiminėje kovoje. Laikraščiuose pasitaikė žinučių, skelbiančių apie automobilius, rinkimų dieną važinėjančius mieste bei mėtančius atsišaukimus. Anot spaudos, „žmonėse tas kėlė didžiausio susidomėjimo“.
Taip pat transporto priemonės naudotos kaip mobili plakatų klijavimo vieta.
Esant platinančių plakatus ar atsišaukimus, buvo ir tų, kurie juos likviduodavo. Tokios nepatinkančių plakatų naikinimo akcijos vykdavo juos plėšant.
Oficialiai paraginti pašalinti agitacinius atvaizdus, jei buvo pažeisti įstatymai, galėjo tos apygardos rinkimų komisija.
Rinkimų eigą 1922 m. apibūdinančiame pranešime „Lietuvos žiniose“ rašoma: „Į dieną pakylo ištisos „procesijos“ plakatų nešiotojų; įvairiausių atsišaukimų pundais nešini partininkai ir vaikai gatve praeit nebeduoda. Sienos ir skelbimų lentos marguoja vieni kitiems prieštaraujančiais paveikslais ir „abrozais“. Tai bene geriausiai rinkiminę nuotaiką šalyje atspindinti citata.
Pradingę sąrašai sukėlė riaušes
Pakankamai dažnu balsavimo kuriozu galima laikyti ir pradingusias rinkiminių sąrašų korteles.
Antai renkant I Seimą su nesklandumais pareikšti savo valią susidūrė Vilkaviškio, Ukmergės bei Marijampolės apskričių rinkėjai. Už, kaip spėjama, pavogtas korteles kaltininkui grėsė kalėjimas.
Tendencija turėti bėdų su sąrašais pasireiškė ir kitų, 1923 m., rinkimuose į Seimą. Šį kartą taip nutiko Ukmergės apskrityje, kur išdalyti ne visų partijų rinkimų sąrašai arba jų įteikta neužtektinai.
Šis įvykis taip papiktino labiausiai dėl to nukentėjusių partijų – žemdirbių bei krikščionių demokratų – atstovus, jog kilo riaušės.
1926 m. rinkimuose vėl nukentėjo Vilkaviškio gyventojai. Skelbta, jog čia rinkėjai negavo balsavimo sąrašų numerių: 6, 9, 11.
Kreipusis į seniūnus šie tik pasiteisindavo: „negavome iš valsčiaus, nes jau pirmesni seniūnai paėmė tuos numerius, taigi pranešime jei bus paskiau“.
Rinkėjai dėl to esą buvo sunerimę, nežinojo kur bus galima gauti minėtuosius numerius, svarstė ar teks vykti į Kauną, o gal ir kur kitur.
Kaune, Žaliakalnio (tuo metu rašyta „Žaliojo kalno“) apylinkėje, 1922 m. parlamento rinkimuose taip pat susidurta su ne visų gautų kandidatų sąrašų problema. Čia dauguma gyventojų gavo tik lenkiškus arba žydiškus sąrašus.
Buvo pranešama apie paneles, agitavusias už lenkų kandidatus teigiant, jog nesvarbu už ką balsuoti, svarbiausia, kad katalikas būtų. Pastebėtas ir didesnis už lietuvišką lenkiškas rinkimų vietą skelbiantis plakatas. Taigi, „Lietuvos žinių“ publikacijoje spėta, jog šioje apylinkėje reikėtų tikėtis daugiausiai lenkiškųjų balsų.
Už degtinės varymą neleista balsuoti rinkimuose
Renkant tautos atstovus pasitaikydavo atvejų, kai norintieji pareikšti savo valią būdavo nušalinami nuo rinkimų. Štai už įvykdytus nusikaltimus teismas galėjo susiaurinti arba visai atimti teises būti išrinktiems ar rinkti parlamentą.
Tokia bausmė grėsė ir už slaptą degtinės varymą. Kaip rašė „Tėvynės sargas“, Vilkaviškyje renkant I Seimą už slaptą „šmičkės“ varymą ir kitus pažeidimus teisės balsuoti negavo apie 30 žmonių.
Neretai nutikdavo ir priešingai. Neturintieji teisės buvo prileidžiami balsuoti. Dėl to kai kur balsavusiųjų skaičius viršydavo rinkikų sąrašuose esančiųjų skaičių.
Pranešama, kad išreikšti savo valią kartais leista nepilnamečiams, neturintiems paso ar liudijimo.
Atsirasdavo ir gudruolių, kurie atiduoti savo balsą norėjo keletą kartų. Krikdemines pažiūras atstovaujantis dienraštis „Rytas“ 1926 m. Seimo rinkimų metu klausė: „Ponai opozicionieriai, kas čia, ar ne smurtas? Ar ne falsifikacija?“
Tokią reakciją iššaukė Šiaulių apylinkės rinkimų komisijos narės, atstovaujančios socialdemokratų partijai, sugavimas balsuojant du kartus. Tiek valsčiuje, tiek mieste.
Rinkėjai kartais ir patys pamiršdavo savo pareigą bei ją įvykdyti susizgribdavo kiek per vėlai. Štai Vilkaviškio apskrityje, Paežerių apylinkėje norėję balsuoti iš Marijampolės atvykę sutuoktiniai ją pasiekė rinkimų komisijai jau uždarius balsavimą.
Argumentuodamas tolimu atstumu, kaip paaiškėjo Lietuvos Ūkininkų partijos agitatorius, prašė leisti jiems su žmona balsuoti ir po laiko.
Rinkimų komisijai neapsisprendžiant, kokį sprendimą geriau priimti, krikščionių demokratų partijos atstovas užprotestavo leidimo galimybę.
Kaip rašoma „Lietuvos žiniose“, norinčiojo balsuoti iniciatyva prasidėjo muštynės, šis puolė krikdemų atstovą J.Andziulį. Įvykis baigėsi išpuolio kaltininko patraukimu teisman.
Tarpukariu Lietuvoje vykstant rinkimams net jau turint jų organizavimo patirties ne visada pavykdavo išvengti chaoso. Dingdavo jau minėtosios partijų rinkiminės kortelės. Lygiai taip pat teisę balsuoti turintis asmuo dėl įvairių priežasčių galėjo būti neįtrauktas į rinkikų sąrašus.
Nutikus tokiai nenumatytai situacijai, miesto valdyba turėdavo imtis iniciatyvos. Pastaroji tada išduodavo liudijimus, patvirtinančius teisę išreikšti savo valią balsavime.
Sukčiavimo su rinkimų kortelėmis atvejai
Šiais laikais rinkimų dieną girdime apie bandymus paveikti balsavimą išnešant biuletenius, juos iš anksto užpildant ar pan. Ir tarpukario Lietuvoje būta panašių incidentų.
Antai rinkimų į III Seimą metu Kybartuose pradinių klasių mokytojas buvo išmestas iš rinkimų komisijos buto dėl į kišenes sukištų maždaug 20 paimtų vokų.
Tų pačių rinkimų metu pikantiškesnį epizodą aprašė „Rytas“. Esą Kaune, prie Karmelitų bažnyčios, pastebėta, kaip einančią balsuoti moterį užkalbino neaiškus tipas. Atsakydama į klausimą, už ką balsuosianti, ji atvirai parodė rinkiminę kortelę.
Vyras, pasak straipsnio, ją pavartęs ir nežymiai patrynęs numerio vietą. To pakako ištrinti skaičių. Taip moteris įmetė sugadintą lapelį, tad balsas papuolė.
Publikacijos autorius teigia, kad panašių, tačiau nepamatytų epizodų nutiko ir daugiau. Spėta, kad tai nešvarūs opozicijos darbeliai.
Įsilaužimai į rinkimų patalpas ir grasinimai
Tarpukariu balsavimui buvo skiriamos dvi dienos, tiesa, jis dėl nenumatytų situacijų, galėdavo būti pratęsiamas ir iki trijų. Pavyzdžiui, rinkimuose į III Seimą taip nutiko dėl be paliovos pliaupiančio lietaus. Tad per kelias rinkimines dienas spėdavo įvykti ir dabar jau stebinančių situacijų.
Muštynės rinkimų bute atrodo tik menkas nusižengimas palyginti su bandymais įsilaužti į jį ar grasinimais įmesti bombą. Iš tiesų pasitaikydavo atvejų, kai tuo buvo ne tik grasinama.
Galima prisiminti 1925 m. rinkimus į Klaipėdos krašto seimelį. Tada rinkimų išvakarėse į vokiško laikraščio „Memeler Dampfboot“ spaustuvę buvo įmestos dvi bombos. Ši provokacija baigėsi laimingai. Bombos nesprogo.
Rinkimus neretai sudrumsdavo ir įkaušę piliečiai. Socialdemokratiškasis laikraštis „Lietuvos žinios“ pranešė apie Vilkaviškio apskrities rinkimų bute girtą atsišaukimus dalinusį krikdemų atstovą Endziulaitį. Esą šis net svaidėsi grasinimais, o kiek pašlitinėjęs pargriuvo.
Kitas to paties leidinio nušviestas atvejis nutiko Kaune, kai Vilijampolėje (vadinta „Slabada“) jau antspauduojant urną į rinkimų butą įsibrovė neblaivus pilietis.
Jis nuplėšė nuo urnos socialdemokratų antspaudą, kilo didelis triukšmas. Vėliau vyras prisipažino esąs Darbo federacijos narys, jam surašytas protokolas.
___________________________________________________________________
LT 100 – tai bendras 15min ir Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto projektas. Dėstytojo Norberto Černiausko kuruojami istorijos studentai šiame projekte rengia publikacijas apie aktualiausias ir šioms dienoms artimas nepriklausomos Lietuvos problemas 1918–1940 m.
