Belgijos karalius Leopoldas II, valdęs 1865–1909 m., Konge turėjo savo privačią koloniją ir ten elgėsi žiauriai. Jis dėl savo politikos Konge ne vieno istoriko dabar yra prilyginamas kraupiausiems diktatoriams.
Privačios karaliaus valstybės atsiradimas
1876 m. Briuselio karališkuosiuose rūmuose Leopoldas II surengė tarptautinę tyrinėtojų ir geografų konferenciją, kurioje skelbė norįs apkrikštyti vietinius Afrikos gyventojus, dalintis su jais Vakarų civilizacijos pasiekimais.
Belgijos vyriausybė manė, kad kolonijos turėjimas mažai šaliai būtų pernelyg ekstravagantiška, nes valstybė neturėjo nei karinio, nei prekybinio jūrų laivyno.
Tad pirmiausia karalius įtikino JAV, o paskui visas pagrindines Vakarų Europos tautas, kad didžiulę Centrinės Afrikos dalį pripažintų jo asmenine nuosavybe.
Jis teritoriją pavadino laisvąja Kongo valstybe. Tai buvo vienintelė privati kolonija pasaulyje, o Belgijos karalius ten turėjo neribotą valdžią.
Norėdamas įtvirtinti Belgijos imperialistinę galią, jis vadovavo pirmiesiems bandymams plėtoti Kongo upės baseiną. Todėl 1885 metais buvo suformuota „laisvoji Kongo valstybė“, kuri, nepaisant pavadinimo, tikrai nebuvo laisva.
Leopoldas II 1885–1908 m. Kongą laikė savo asmenine viešpatija. Per šį laikotarpį teritorija buvo visapusiškai išnaudojama komerciniais tikslais, priversta sistemingai eksploatuoti savo gamtos išteklius ir juos siųsti į Belgiją.
Konge buvo išgaunamas statulų ir dirbtinių dantų gamyboje itin paklausus dramblio kaulas, taip pat kaučiukas.
Vienas pelningiausių laukinės gumos šaltinių buvo vynmedžiai didžiuosiuose Centrinės Afrikos atogrąžų miškuose, kurie priklausė tik Leopoldui II.
Tikslų buvo siekiama kapojant rankas
Ribotas Konge dislokuotų belgų skaičius turėjo kažkaip priversti dideles vietinių žmonių grupes atlikti kruopštų darbą atokiose džiunglių vietose ir surinkti norimą išteklių kiekį.
Šiems tikslams pasiekti prieš vietinius gyventojus buvo pasitelktas protu nesuvokiamas žiaurumas.
Kolonizuojančios pajėgos visapusiškai pasinaudojo įstatymų, kurie užtikrintų apsaugą Kongo žmonėms, nebuvimu ir sukūrė barbarišką sistemą, kad priverstų vietinius gyventojus paklusti.
Ji buvo praminta Leopoldo II „guminiu teroru“.
