Šis straipsnis trumpai pristatys Jugoslavijos istoriją ir jai skylant 1992–1995 m. vykusius karus.
Jugoslavija (JSFR) 1945–1992 metais
JSFR susikūrė 1945 metų lapkričio 29 dieną. Iki to laiko (1918–1945 m.) egzistavo Jugoslavijos karalystė, kuri apėmė dabartines Kroatijos, Šiaurės Makedonijos, Serbijos, Slovėnijos, Bosnijos ir Hercegovinos, Kosovo ir Juodkalnijos teritorijas.
Apie Jugoslavijos karalystės istoriją ir priešistorę šiame straipsnyje nekalbėsime, kadangi ji reikalauja atskiro aptarimo.
Taigi, JSFR įkurta iškart po Antrojo pasaulinio karo 1945 metais. Nuo 1941 metų ji buvo okupuota nacistinės Vokietijos.
Jau tuo metu buvo galima įžvelgti etninių nesutarimų, kurie po 50 metų peraugo į Balkanuose kilusį žiaurų karinį konfliktą.
Jugoslavijos karalystės egzistavimo metu dominavo serbai, tačiau savo nacionalinių siekių turėjo ir kroatai, ir slovėnai, ir kitos Jugoslavijos karalystėje gyvenusios tautos.
Todėl daugiatautiškoje valstybėje būta daug etninių nesutarimų. Vadinasi, konfliktas anksčiau ar vėliau buvo užprogramuotas prasiveržti. Šie nesutarimai buvo viena iš priežasčių, kodėl, nacistinei Vokietijai paskelbus karą, Jugoslavijos karalystė labai greitai žlugo.
Nacistinei Vokietijai priešinosi tiek ankstesnės monarchijos šalininkai, tiek Josipo Tito vadovaujami komunistų partizanai. J.Titas vėliau taps JSFR ilgamečiu vadovu ir lyderiu.
Iš komunistų sudaryti kariniai daliniai aktyviau priešinosi nacių okupantams nei monarchijos šalininkai, todėl turėjo dominuojančią poziciją, kuri leido po karo užimti valdžią atsikuriančioje Jugoslavijoje. Tik jau nebe kaip karalystei, o kaip socialistinei federacinei respublikai.
JFSR buvo atkurta tokia pačia sudėtimi, kaip ir Jugoslavijos karalystė. Į ją įėjo Kroatija, Makedonija (dabar Šiaurės Makedonija), Serbija, Slovėnija, Bosnija ir Hercegovina, Kosovas ir Juodkalnija.
Kaip buvo įprasta kitose komunistų valdomose socialistinėse šalyse, JSFR buvo imtasi keisti ekonominę sistemą. Todėl vyko nacionalizacija, pramonės pertvarkymas.
Tiesa, buvo išvengta žemės ūkio kolektyvizacijos ir buvo leidžiama turėti šiek tiek privačios nuosavybės. JSFR vadovas Josipas Titas stengėsi nepasiduoti visiškai Sovietų Sąjungos politinei ir ekonominei kontrolei, todėl „jugoslaviškasis“ socializmas buvo kiek kitoks, sugebėjęs atsilaikyti prieš Stalino spaudimą.
Šis Tito noras būti savarankišku ir nepasiduoti absoliučiai įtakai labai nepatiko Stalinui, todėl pastarasis organizavo keletą nesėkmingų pasikėsinimų į Tito gyvybę.
Išvengęs šių pasikėsinimų, Titas išsilaikė valdžioje. Iki pat savo mirties nuoširdžiai laikėsi ir kitiems diktatoriams būdingo gyvenimo būdo – mėgo prabangias vilas su baseinais, prašmatnius vakarietiškus automobilius, įvairias vakarietiškas prabangos prekės, nepaisant to, kad šalis turėjo būti valdoma socializmo pagrindais.
Titas mirė 1980 metais būdamas savo poste, visai kaip ir jo kolega iš Sovietų Sąjungos – Leonidas Brežnevas.
Nuo pat JSFR susikūrimo pradžios (kaip ir iki tol) tarp federaciją sudariusių respublikų egzistavo akivaizdūs ekonominiai ir etniniai skirtumai, kurių socialistų vadovybei panaikinti nepavyko.
Kilusi ekonominė krizė, kuri buvo viena iš pagrindinių JSFR žlugimo priežasčių, tik paaštrino tuos ekonominius skirtumus ir nacionalistinius nesutarimus.
Kroatija ir Slovėnija buvo labiau išsivystę regionai, nei likusios respublikos, todėl jos norėjo daugiau laisvių ir savarankiškumo. Socialistų vadovybė – priešingai, siekė didesnės centralizacijos ir kontrolės.
Sugriuvus Sovietų Sąjungai, netrukus griuvo ir JSFR, tai įvyko 1992 metais. Po JSFR žlugimo Balkanuose ne tik susikūrė nepriklausomos valstybės, bet ir prasidėjo karai su etniniais valymais ir kitais žiauriais karo nusikaltimais.
Po JSFR žlugimo ją pakeitė Jugoslavijos Federacinė Respublika (JFR).
Jugoslavijos karai (1992–1995 m.)
Pačioje pradžioje, po JSFR subyrėjimo, jos karinės pajėgos siekė išsaugoti buvusios valstybės vienybę.
