Kryžiuočių pilys Kaune: kaip Vytautas Didysis sudegino pilį, kur vyko jo sesers vestuvės

Žinome, kad Kauno pilį Vokiečių ordinas sugriovė 1362 m. O kad Kaune, galima sakyti, lietuviams po langais kryžiuočiai buvo pasistatę tris galingas pilis – Gotesverderį, Marienverderį, Ritersverderį – ir, bazuodamiesi čia apie keturiasdešimt metų, planavo tolimesnius žygius į Lietuvą, vaizduotę reikia gerokai pakurstyti istoriniais faktais.
Neries žiotys – apytikrė Marienverderio pilies vieta. 2020 m.
Neries žiotys – apytikrė Marienverderio pilies vieta. 2020 m. / Sauliaus Kvietkos nuotrauka

„Nepaisant Kaune stovėjusių gerai įtvirtintų kryžiuočių pilių, Kauno garbei turiu pasakyti, kad Vokiečių ordinas čia buvo galutinai sustabdytas. Čia baigėsi jų didysis žygis į Rytus, 1231 m. prasidėjęs nuo Vyslos ties Torūne, – sakė istorikas, Vytauto Didžiojo universiteto doc. Vytenis Almonaitis, neseniai išleidęs savo parašytą monografiją „Kryžiuočiai Kaune. Vokiečių ordino Gotesverderio, Marienverderio ir Ritersverderio pilys“.

Junonos Almonaitienės nuotrauka/Istorikas, VDU doc. Vytenis Almonaitis
Junonos Almonaitienės nuotrauka/Istorikas, VDU doc. Vytenis Almonaitis

Nors tai mokslinė monografija, tačiau parašyta gana suprantamai ir eiliniam, istorija besidominčiam skaitytojui.

Atskleista dramatiška, istorinio filmo verta XIV a. antra pusė – ne tik Kaunui, bet ir Lietuvai, ir netgi Europai reikšmingi įvykiai po Kauno pilies sugriovimo.

Detaliai aprašęs karingą laikotarpį, kur daug ką lėmė nenuspėjama kunigaikščio Vytauto diplomatija ir netgi, galima pasakyti tiesiai – šaltakraujiška, dėl nesantaikos su pusbroliu kunigaikščiu Jogaila kilusi priverstinė „draugystė“ su kryžiuočiais, net gyvenimas jų pilyje, autorius intriguoja: „Vytautas Didysis kryžiuočių pilyje rezidavo ilgiau (dešimt mėnesių), nei Kauno pilyje“.

V.Almonaitis spėja, kad būtent dėl šio nepatogaus fakto šis Kauno istorijos laikotarpis iki šiol istorikų nebuvo išsamiai aprašytas.

Monografijoje į šį keturiasdešimtmetį pasižiūrėjęs tarsi pro padidinamąjį stiklą, autorius dėmesį prikausto ir neįtikėtina meilės istorija.

Vytenio Almonaičio knygos "Kryžiuočiai Kaune" viršelis
Vytenio Almonaičio knygos "Kryžiuočiai Kaune" viršelis

Būtent čia, Kaune, karaliaus Jogailos su taikos pasiūlymu pas Vytautą atsiųstas pasiuntinys – būsimasis vyskupas – kardinaliai pakeitė savo likimą išvydęs Vytauto seserį Ringailę.

Ir jau visai, atrodo, sunkiai suvokiama: vestuvės jiems buvo iškeltos kryžiuočių pilyje, kuri po vestuvių lietuvių buvo sudeginta.

Pasak istoriko, šis laikotarpis buvo tik labai trumpai, tik viename puslapyje aprašytas puikioje 400 puslapių Zigmanto Kiaupos knygoje „Kauno istorija“, kiek plačiau rašyta Jurgio Okso knygelėje apie Kauną kryžiuočių laikais, bei keliuose Zenono Ivinskio straipsnių enciklopedijose.

Gilintis, tyrinėti šį laikotarpį istoriką skatino natūralus klausimas: nejaugi per tuos keturis dešimtmečius nuo Kauno pilies sugriovimo iki XV a. pradžios Kauno istorijoje nieko ypatingo neįvyko?

Paieškos studijuojant istorinius šaltinius, kurių dauguma parašyti viduriniąja vokiečių aukštaičių (Mittelhochdeutsch) kalba, buvo nelengvos, tačiau istorinė monografija, kaip tikisi autorius, paskatins archeologus ieškoti apčiuopiamų buvusių kryžiuočių pilių pėdsakų.

Gotesverderis: lietuvių užimta pilis tapo jiems antraisiais Pilėnais

Kaip teigia V.Almonaitis, vokiečiai savo pilis ties Kaunu statė salose, kad atplaukę laivai galėtų įplaukti tiesiai į pilies kiemą. Taip būdavo lengviau aprūpinimą iš Karaliaučiaus ar Ragainės atgabenti.

Prie Nemuno 1370–1384 m. stovėję Vokiečių ordino ir Lietuvos pilys. Sudarė Vytenis Almonaitis, braižė Domantas Almonaitis
Prie Nemuno 1370–1384 m. stovėję Vokiečių ordino ir Lietuvos pilys. Sudarė Vytenis Almonaitis, braižė Domantas Almonaitis

Būtent dėl to, upėms keičiant vagas, pilių vietas dabar nustatyti labai sunku. O ir salos srauniose vandeningose upėse tai dingsta, tai atsiranda.

Tačiau įjunkime vaizduotę ir pabandykime įsivaizduoti. Sugriovus Kauno pilį, lietuviai Naujojo Kauno pilį kitais metais pradėjo statyti labiau į vakarus, ties Nemuno ir Nevėžio santaka, priešais Pyplių piliakalnį, netoli Raudondvario, Virgalės saloje.

Kovos septyneriems metams persikėlė į Nemuno ir Nevėžio santaką. 1363 m. pavasarį atsibasčiusi kryžininkų kariuomenė dar nespėtą įrengti pilį sudegino.

„Šio žygio metu kryžiuočiai užėmė ir ant Seredžiaus piliakalnio stovėjusią Pieštvės pilį. Rudenį sudegino ir Veliuonos pilį. Naujojo Kauno pilies statybos buvo atnaujintos. Nebaigta statyti pilis vėl atsidūrė kryžiuočių rankose. Negana to, kryžiuočiai užėmė ir netoliese stovėjusią Paštuvos pilį, dengusią Naująjį Kauną nuo priešų. Geresnes pozicijas įgiję kryžiuočiai 1369 m. išardė statomą lietuvių Naujojo Kauno pilį, plytas išsigabeno ir kitoje vietoje toje pačioje saloje per penkis mėnesius pasistatė savo pilį – Gotesverderį (Dievo sala)“, – pasakojo V.Almonaitis.

2023 m. Sauliaus Kvietkos nuotrauka/Nemuno ir Nevėžio santaka – apytikrė Gotesverderio pilies vieta
2023 m. Sauliaus Kvietkos nuotrauka/Nemuno ir Nevėžio santaka – apytikrė Gotesverderio pilies vieta

Monografijoje cituojamas V. Marburgiečio kronikoje perteiktas Ordino didžiojo magistro Vinricho fon Kniprodės ir kunigaikščio Kęstučio pokalbis. Esą kunigaikštis jam pasakęs: „Statai mano žemėje, bet nebus tau į naudą“. Magistras ciniškai atsakęs: „Tam ir ateiname“.

„Suerzinti fakto, kad kryžiuočių pilis iškilo jų žemėje, 1369 m. rudenį gerai apsiginklavę akmensvaidėmis, svirtinėmis svaidyklėmis ir kitokiais įrengimais kunigaikščių Algirdo ir Kęstučio kariuomenės pilį šturmavo penkias savaites, kol ją užėmė. Užimtoje tvirtovėje lietuviai įkurdino savo įgulą, o belaisvius išvedė į Lietuvą. Būtent dėl jų Ordino maršalas brolis Heningas Šindekopfas ilgai vedė derybas su Lietuvos valdovais. Tikėtina, specialiai tempė laiką tikėdamiesi sulaukti pastiprinimo“, – teigė V.Almonaitis.

Tais pačiais metais vokiečiai pilį atsiėmė, pasak autoriaus, labai dramatiškai.

„Kai padėtis tapo sunki, kunigaikštis Kęstutis kryžiuočiams pasiūlė įgulą paimti į nelaisvę (matyt, tikėdamasis vėliau apsikeisti belaisviais). Deja, maršalas Heningas Šindekopfas įgulai pasiduoti neleido. Pilis buvo padegta ir 109 lietuvių kariai sudegė. Bet, kaip pasakytų tikintys žmonės, Dievas šitą matė. Ir labai greitai, po metų, jis dūrė pirštu Heningui į akį: daryčiau prielaidą, kad jis neatsargiai pakėlė savo šalmo skydą ir lietuvių karys iš lanko, arbaleto ar ietimi pataikė jam į veidą“, – pasakojo istorikas.

Jūratės Mičiulienės nuotrauka/Knygos pristatyme autorius demonstravo savo paties Kaune, Nemuno ir Neries santakoje surastą plytą, kuri, kaip spėja, gali būti kryžiuočių čia pastatytos Marienverderio pilies plyta. Dydžiu ji primena kitų Prūsijoje stovėjusių kryžiuočių pilių plytas.
Jūratės Mičiulienės nuotrauka/Knygos pristatyme autorius demonstravo savo paties Kaune, Nemuno ir Neries santakoje surastą plytą, kuri, kaip spėja, gali būti kryžiuočių čia pastatytos Marienverderio pilies plyta. Dydžiu ji primena kitų Prūsijoje stovėjusių kryžiuočių pilių plytas.

Marienverderis: čia sustabdytas nuolatinis Vokiečių ordino judėjimas į Rytus

Aprašomam laikotarpiui įtemptų įvykių netrūko ne tik dėl kryžiuočių veržimosi, bet ir dėl dramatiškų Vytauto ir Jogailos santykių.

„1382 m. Lietuvoje prasidėjo vidaus karas tarp Vytauto ir Jogailos šalininkų. Ordinas naudojosi situacija, iš pradžių rėmė Jogailą, paskui Vytautą. Būtent šiais metais Jogailos šalininkai suėmė ir nužudė kunigaikštį Kęstutį, jo sūnus kunigaikštis Vytautas taip pat buvo suimtas, bet iš kalinimo vietos Krėvos pilyje pabėgo ir prisiglaudė pas buvusius priešus – kryžiuočius. Remiamas savo šalininkų Vytautas kartu su kryžiuočiais ėmė rengti bendrus karo žygius į rytų Lietuvą“, – pasakojo V.Almonaitis.

Tad tampa visai suvokiama, kaip kryžiuočiai, tuo metu buvę vienoje pusėje su Vytautu, galėjo netrukdomi imtis pilies statybos Nemuno ir Neries santakoje buvusioje saloje.

Mūrinė tvirtovė – Marienverderis (Marijos sala) – 1384 m. iškilo vos už pusės kilometro nuo senojo Kauno piliavietės.

Sauliaus Kvietkos nuotrauka/Neries žiotys – apytikrė Marienverderio pilies vieta. 2020 m.
Sauliaus Kvietkos nuotrauka/Neries žiotys – apytikrė Marienverderio pilies vieta. 2020 m.

„Iš kitų ordino pilių ši išsiskyrė tvirtumu, dydžiu. Už 17 m aukščio ir 3 m storio mūrinių sienų bazavosi 40 ordino brolių ir keli šimtai karių. Iš šios vietos kryžiuočiai tikėjosi viešpatauti visoje Lietuvoje. Tikriausiai dauguma žino, kad kryžiuočiai agresiją prieš baltus pradėjo 1231 metais persikėlę per Vyslą. Pirmą lietuvių pilį jie puolė 1283 metais. Nuo Vyslos iki Nemuno tiesia linija yra 350 km, ir šį atstumą kryžiuočiai ėjo 52 metus. Nuo Jurbarko iki Kauno jiems sunkiau sekėsi. Nors atstumas čia mažesnis, apie 80 km, šiame kelyje savo pozicijas Ordinas stūmė 101-erius metus. Vis dėlto kryžiuočiai atėjo ir, pasistatę milžinišką Marienverderį, tikėjosi iš čia pasiekti visą Lietuvą. Pilis tapo atrama tolimesniems žygiams, – pasakojo autorius. – Tą liudija faktas, kad vos pilį pastačius, Ordino maršalas išsiuntė laišką pavaldiniams į Įsrutį (vok. Insterburg, rus. Černiachovsk), kuriame liepė išžvalgyti kelius iš šios vietovės į Marienverderį. Norėta žinoti, „kur ir kada siųsti kariuomenę“, kad ji „nuvykusi rastų užtektinai pašaro ir vandens. Darbo ėmėsi net septyni kelių vadovai. Labai greit per ištuštėjusią pietvakarių Lietuvą vingiavęs karo kelio maršrutas jau buvo aprašytas. Pranešime pasakyta, kad šį kelią galima nujoti per dvi dienas, nakvoti siūlyta prie Šešupės“.

Marienverderį, istoriko teigimu, kryžiuočiai laikė itin saugia pilimi: 1384 m. birželio 14 d. joje surengė šventę (džiaugėsi statybų pabaigtuvėmis ir sutartimi su Vytautu). „Tokia proga Marienverderyje susirinko beveik visa Vokiečių ordino vadovybė: didysis magistras K. Ciolneris fon Rotenšteinas, didysis komtūras Kunas fon Lybenšteinas, maršalas Konradas fon Valenrodas, drabužininkas Heinrichas Gansas, taip pat Balgos, Brandenburgo, Ragainės ir Klaipėdos komtūrai. Atrodė, Lietuvai grėsė Prūsijos likimas. Bet... 1384 m. liepos 9 d. iš esmės pasikeitė politinės aplinkybės: Vytautas priėmė Jogailos siūlomas taikos sąlygas ir paliko Ordiną“, – pasakojo V. Almonaitis.

Istorikas pabrėžia šių metų įvykių Nemuno ir Neries santakoje svarbą.

Pagalvokite, kiek kartų minėjome 1362 metų Kauno pilies užėmimą. Tikrai daug. O kiek kartų kas minėjo 1384 metais ties Kaunu sustabdytus kryžiuočius?

„Sakyčiau, šio įvykio reikšmė yra totaliai užmiršta. Pagalvokite, kiek kartų minėjome 1362 metų Kauno pilies užėmimą. Tikrai daug. O kiek kartų kas minėjo 1384 metais ties Kaunu sustabdytus kryžiuočius? – klausė knygos autorius. – Lietuviai sustabdė vokiečius būtent čia, atstūmė jų pozicijas. Kai Vytautas ir Jogaila nusprendė Marienverderį užimti jėga, 1384 m. rugsėjo 20 d. apgulė pilį. Apgultis truko 6,5 savaitės. Gal pilis būtų užimta greičiau, bet spalio mėnesį į pagalbą Marienverderiui atplaukė karinė ekspedicija, kuriai vadovavo Ordino maršalas Konradas von Valenrodas. Tuo metu Nemuno ir Nevėžio santakoje dar tebestovėjo Ordino Gotesverderis, iš ten Marienverderiui buvo atgabenta parama. Lapkričio pradžioje lietuviai vėl šturmavo Marienverederį. Lapkričio 6 d. Marienverderio įgula kapituliavo. Lietuviai į nelaisvę paėmė apie 150 kryžiuočių. Tuo kovos su Ordinu nesibaigė, tačiau naujos pilies Nemuno ir Neries santakoje priešai jau nepastatė“.

Pasak istoriko, kai Marienverderis buvo užimtas Lietuvos kariuomenės, vokiečiai neteko atramos taško Kaune ir jiems jau tapo sudėtingiau žygiuoti į Vilnių ar Trakus.

„Tai reikšminga ir visai Lietuvai. Sakyčiau, ir Europai. Apie šį įvykį galime kalbėti ir dabartiniame kontekste. Kaunas yra ta vieta, kur buvo sustabdytas nuolatinis Vokiečių ordino judėjimas į Rytus“, – teigė V.Almonaitis.

Minint šiuos įvykius, natūralu, kyla klausimas: kur gi stovėjo Marienverderis. Deja, dėl dviejų sraunių upių, kurios keičia pakrantės linijas, nuformuoja ir vėl nuplauna salas, vietą nurodyti sunku.

Istorikas svarsto, kad ta buvusi sala su pilimi galėjo vėliau iš dalies prisiglausti prie Nemuno ir Neries santakos trikampio. Galbūt ateity archeologams pavyks rasti įrodymų.

Ritersverderis: vestuves šioje pilyje savo seseriai iškėlęs Vytautas labai greit ją sudegino

Atrodytų, viskas klostėsi gerai, Vytautas su Jogaila susitaikė, Marienverderis užimtas, kryžiuočiai sustabdyti. Tačiau įtampa tarp kunigaikščio Vytauto ir jo pusbrolio Jogailos, jau karūnuoto Lenkijos valdovu, atgijo.

Kai 1390 m. tarp jų vėl kilo vidaus kovos, situacija pasinaudojo kryžiuočiai.

Lampėdžių apylinkės 1936 m. išleistame lietuviškame topografiniame žemėlapyje. Originalo mastelis 1:25000. Matyti šiauriau Lampėdžių pušyno buvusios Nemuno senvagės likučiai
Lampėdžių apylinkės 1936 m. išleistame lietuviškame topografiniame žemėlapyje. Originalo mastelis 1:25000. Matyti šiauriau Lampėdžių pušyno buvusios Nemuno senvagės likučiai

„Kaip ir kur Lampėdžiuose galėjo atsirasti Ordino pilis? Dabartinis Lampėdžių karjeras yra Nemuno senvagė. Jos vietoje dar XX a. viduryje buvo senvaginis ežeras, vadintas Lampėdžiu. Kryžiuočiai 1391 m., vadovaujami maršalo Konrado fon Valenrodo, surengė karinę ekspediciją į lietuvių žemes ir dabartiniuose Lampėdžiuose pasistatė Ritersverderio (Riterių salos) pilį, – pasakojo V. Almonaitis. – Pasidairius po Lampėdžių šilą, kelios kalvelės primena piliakalnį, kur galėjusi stovėti ta pilis, bet kol kas sudėtinga nusakyti tikslesnę vietą. Tikiu, kad ateity bus atlikti archeologiniai tyrimai ir paaiškės daugiau“.

Pusbrolių nesantaika Vytautą vėl privertė pabėgti pas kryžiuočius. „Kaunas beveik metus, tiksliau – 10 mėnesių, buvo Vytauto Didžiojo rezidencija. O kur jis rezidavo? Ritersverderio pilyje. Tik gal ne visiems suvokiama, kaip mūsų valdovas galėjo reziduoti Vokiečių ordino pilyje, tačiau tokios tuomet buvo realijos, – sakė V. Almonaitis. – Iš Ritersverderio vokiečių ir lietuvių kariuomenės žygiavo į Jogailos ir Skirgailos kontroliuojamas teritorijas rytinėje Lietuvoje. Kai Jogaila suprato, kad Vytauto lengvai neįveiks, 1392 m. nusiuntė pas jį savo pasiuntinį, siūlydamas susitaikyti.

Vokiečių kronikininkų teigimu, „nusisukti“ nuo Ordino Vytautas ketino seniai, dar tuomet, kai ėmėsi vieną po kito išlaisvinti įkaitus. Ritersverderio pilyje apsistojo ir iš nelaisvės kitoje kryžiuočių pilyje išvaduota Vytauto sesuo Ringailė. Vis dėlto nežinia, kuria linkme būtų pakrypę įvykiai, jei ne karaliaus Jogailos veiksmai“.

Autorius monografijoje cituoja Lietuvos metraštį, kur aprašyta, kokiais žodžiais į Vytautą kreipėsi Jogailos pasiuntinys: „Nebeniokok daugiau tos Lietuvos žemės, savo ir mūsų tėviškės. Daryk, brolau, taiką ir gyvenk su mumis meilėje, kaip tikras brolis, ir imk sau Vilniuje didžiojo kunigaikščio valdžią, savo dėdės didžiojo kunigaikščio Algirdo ir savo tėvo didžiojo kunigaikščio Kęstučio sostą“.

Sauliaus Kvietkos nuotrauka / Nemuno ir Lampėdžio ežero (buvusios senvagės) apsuptas Lampėdžių pušynas, 2023 m.
Sauliaus Kvietkos nuotrauka / Nemuno ir Lampėdžio ežero (buvusios senvagės) apsuptas Lampėdžių pušynas, 2023 m.

Kaip patikslina istorikas, šie žodžiai reiškė, kad Jogaila pasiūlė Vytautui tapti didžiuoju kunigaikščiu, faktiniu Lietuvos valdovu, pats likdamas tik nominaliu. Ir Vytautas apsisprendė.

Pasak istoriko, Ritersverderis dabartiniuose Lampėdžiuose buvo nugalėtas kiek neįprastai. Viskas čia susiklostė taip, kad geresnės istorijos net filmui nesugalvotum.

„Perduoti karaliaus Jogailos pasiūlymą Vytautui, reziduojančiam Ritersverderio pilyje, nebuvo paprasta. Kad nekristų į akį, slaptu pasiuntiniu buvo pasirinktas Mazovijos kunigaikštis, dvasininkas, Plocko vyskupu nominuotas Henrikas. Nepašventintas, bet jau paskirtas vyskupu, – pasakojo V. Almonaitis. – Pasiuntinys apsimetė norįs sutaikyti lenkus su Ordinu, todėl net keliaudamas į Ritersverderį kitose Ordino pilyse buvo garbingai priimtas. Tikėtina, kad pasiuntinys nešė ne tik oficialius Jogailos laiškus, bet ir žodinius pavedimus. Informaciją Henrikas galėjo perduoti per vieną dieną, tačiau...dvasininkui į akį krito Vytauto sesuo, kunigaikštytė Ringailė. Todėl, metraštininko V. Marburgiečio teigimu, jis „išbuvo Ritersverderyje tris savaites prašydamas Vytauto sesers rankos, ko niekuomet apie jokį vyskupą nebuvo girdėta“.

Lygindamas kronikose įvardintas datas, istorikas daro išvadą, kad vyskupo sosto atsisakiusio Henriko ir Ringailės vestuvės galėjo įvykti 1392-ųjų birželį.

„Įdomiausia, kad vestuvės vyko, kai Vytautas jau buvo gavęs Jogailos pasiūlymą taikytis, sprendimas su siūlomomis taikos sąlygomis jau buvo padarytas, – teigė V. Almonaitis. – Įsivaizduokite vestuves Ritersverderyje: sėdi Vytautas, jo sesuo, jaunikis, sėdi kryžiuočiai, visi švenčia. Po dienos kyla gaisras. Dešimt mėnesių teišstovėjusi pilis sudeginama iki pamatų.

Įsivaizduokite vestuves Ritersverderyje: sėdi Vytautas, jo sesuo, jaunikis, sėdi kryžiuočiai, visi švenčia. Po dienos kyla gaisras. Dešimt mėnesių teišstovėjusi pilis sudeginama iki pamatų.

Ringailė ir jos vyras gauna valdyti Lucką. Tai gidams puikiausia istorija, kurią galima pasakoti Lampėdžiuose“.

Pasak istoriko, Torunės analuose rašoma, kad nežiūrint to, jog kryžiuočiai „jam tiek daug gero buvo padarę ir visą žemę, kurią (jis) turėjo, buvo atgavę“, kunigaikštis sudegino naujas kryžiuočių pilis.

Kryžiaus žygiai nesibaigė. Atstatytame Gotesverderyje įkurta net alaus darykla

1392 m. patyrę nesėkmę Ritersverderyje, kryžiuočiai gana greitai, 1394 m. atnaujino karo žygius į jau krikštą priėmusią Lietuvą. Planavo atstatyti ir Ritersverderį, tačiau atplaukę prie salos čia susidūrė su Vytauto kariuomene.

„Abi pusės kovojo daugiausia paraku šaunamais ginklais. Tokios kautynės – bene pirmosios Kauno istorijoje, – teigė V. Almonaitis. – 1395 m. vėl prasidėjo derybos tarp Vokiečių ordino ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, kurią tuomet jau tvirtai valdė Vytautas Didysis. Susitarti nepavyko, sudarytos tik paliaubos. 1396 m. derybos tęstos. Pagrindinė taikos sąlyga – didysis magistras K. fon Jungingenas reikalavo, kad kunigaikštis Vytautas pripažintų Ordino teises į jau kelis kartus jam užrašytą Žemaitiją. Vytautas tokiam žingsniui ilgai nesiryžo. Tačiau vos tik 1398 m. balandį Gardine buvo sudaryta taikos sutartis tarp LDK ir Vokiečių ordino, teritorija į vakarus nuo Nevėžio paskirta Ordinui „amžinam naudojimui“, Gotesverderio sala atsidūrė pačiame pasienyje, strategiškai labai svarbioje vietoje. Kryžiuočiai skubėjo įsitvirtinti užvaldytoje teritorijoje ir pradėjo ręsti naujas pilis. Gegužės mėnesį atvykę į Gotesverderį, per keturias savaites čia pasistatė pilį. Kronikininkai ją apibūdina, kaip puikią, su tvirta įgula, turinčią nuolatinį aprūpinimą Nemunu“.

Apie tai byloja išlikę sąskaitos, kurias knygos autorius išsamiai išnagrinėjo. Itin tiksli ir įdomi išmoka fiksuota 1401-ųjų liepą.

Tąkart 7 markės ir 1 ketvirtis sumokėta už laivą, kuriuo tarnai per 3 savaites nuplukdė amuniciją į Gotesverderį. Daugumą reikalingų produktų būdavo perkama Prūsijoje ir atplukdoma laivais.

„Sąskaitos smulkmeniškos, užfiksuota praktiškai viskas. Tikras vokiškas „ordnungas“, – sakė jis. – Pavyzdžiui, viena siunta už ruginius miltus (60 tonų) įvertinta 313 markių, o visos kitos išlaidos išskaidytos taip: 0,5 markės sumokėta už rugių nugabenimą į malūną, 16 skotų – už jų išmatavimą, 2 markės – malūno knechtams už javų sumalimą, 7,5 markės – už supilstymą į maišus, 0,25 markės – už adatas ir burių siūlus, 15 markių 3 skotai 10 pfenigių – už 800 uolekčių drobės maišams, už miltų sunešimą į laivą sumokėtos 2 markės“.

Nors pilyje buvo šulinys ir įgulos nariai visuomet galėjo atsigerti švaraus vandens, knygos autorius pateikia įrodymų, kad įgula dideliais kiekiais vartojo ir kitokius gėrimus.

„Pavyzdžiui, 1399 m. Velykų proga į Gotesverderį atsiųsta pusė lasto (1 tona) midaus ir 1 lastas (2 tonos) alaus. Kaip matyti iš sąskaitų, alus buvo perpus pigesnis už midų. Matyt, atplukdomo alaus neužteko, todėl nuspręsta jį virti vietoje, – pasakojo V. Almonaitis. – Buvo užsakytas ir pagamintas varinis alaus kaitinimo indas, svėręs apie 650 kg. Pilyje pradėjo veikti tikra alaus darykla. Kokie buvo jos pajėgumai, liudija į pilį siųsti žaliavų kiekiai. Pavyzdžiui, 1402 m. į Gotesverderį išgabenta 200 pūrų apynių. Su kita siunta į pilį išgabenta 2000 pūrų salyklo, kuris kainavo net 135 markes. Pūras prilygo 54,4 litro. Tad jei skaičiuosim šiuolaikiniais vienetais, Gotesverderis gavo 10 880 litrų apynių ir apie 108 800 litrų salyklo. Iš jo buvo galima padaryti kelis kartus daugiau alaus. Istoriniai šaltiniai mini ir Gotesverderio pilies aludario pavardę – Niklus Švarckopas“.

Iš kitų sąskaitų matyti, kaip buvo rūpinamasi Gotesverderio apginklavimu. 1401-ųjų birželį atsiųstos patrankos, šarvai, strėlės ir parakas. Kitoje siuntoje siųstas švinas, gyslos lankų templėms, degutas.

Metų gale atsiųsta dar viena amunicijos siunta: 430 akmeninių sviedinių patrankoms, 100 didelių akmeninių sviedinių ir kt. Iš pateiktų duomenų matyti, kad pilis buvo gana gerai parengta gynybai.

„Nepaisant to, Lietuvos kariuomenei jau trečią šturmo dieną pavyko užimti šitą vokiečių pasididžiavimą, vieną geriausių Ordino tvirtovių.

Tai fantastiška pergalė – vos per kelias dienas užimta stipri kryžiuočių pilis, į kurios statybas ir parengimą gynybai per ketverius metus buvo investuota tūkstančiai markių“, – teigė V. Almonaitis.

Nors tiksli pilies paėmimo data kronikoje nepasakyta, monografijos autorius pagal kitus faktus paskaičiavo, kad tai galėjo būti 1402 m. birželio antra pusė arba liepos pradžia.

„Gotesverderio paėmimas reiškė, kad baigėsi 40 metų trukęs Vokiečių ordino bandymas vietoj Kauno pilies pasistatyti savo pilį ir užvaldyti Nemuno, Nerie ir Nevėžio santakos rajoną. Kryžiuočiai dar bastėsi po Lietuvą, bet Ordino pilių Kaune jau nebebuvo“, – teigė V. Almonaitis.

Kiek pajuokaudamas autorius pastebėjo, kad nors tyrimas buvo visapusiškas, liko vienas įdomus neatsakytas klausimas. Pagal į Gotesverderį atsiųstus apynius ir salyklą, užėmusi šią pilį Lietuvos kariuomenė turėjo rasti kelis šimtus tūkstančių litrų alaus ir veikiantį bravorą.

„Kronikose pasakyta, kad lietuviai išsigabeno patrankas, maistą, pilį sudegino, o kur dingo alus ir bravoras – nepasakyta“, – teigė V. Almonaitis.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis