Kaip ir Lietuva, Latvija ilgai buvo Rusijos imperijos dalis. Ilgai ištrūkti iš Rusijos gniaužtų ir atgauti nepriklausomybę atrodė mažai tikėtina.
Bet po I pasaulinio karo daug didžiųjų valstybių susilpnėjo, ir tai Europoje padėjo užgimti ne vienai mažesnei nepriklausomai valstybei. Viena iš tokių valstybių buvo Latvija.
1918 m. lapkričio 18 d. Latvijos tautos taryba atkūrė šalies nepriklausomybę. Tiesa, tai buvo labiau formalumas, negu tikras valstybės sukūrimas. Galutinai taip padaryti ir tapti pripažintai pavyko tik 1920 m. po steigiamojo Seimo išrinkimo.
Buvo atkurta demokratinė Latvijos valstybė su prezidentu ir demokratiniu parlamentu – seimu (lat. Saeima). Po šių įvykių prasidėjo nauja valstybės istorija, kuri tęsėsi iki 1940 m., kol vėl buvo okupuota.
Vėliau Latvijos laukė panašus likimas kaip ir Lietuvos. Pradžioje ji buvo okupuota SSRS, vėliau Vokietijos, karo pabaigoje vėl SSRS, o 1990 m. Latvija paskelbė apie Nepriklausomybės atkūrimą.
Latvijos kova dėl nepriklausomybės
Idėjos apie išsivadavimą Latvijoje kilo dar XIX a. pabaigoje, bet jas pilnai įgyvendinti pavyko tik po I Pasaulinio karo.
Paryžiaus taikos konferencijoje 1919–1920 m. buvo kalbama apie buferinės zonos sukūrimą tarp Sovietų Rusijos ir Vokietijos, kad karo scenarijus nepasikartotų.
Tuo pasinaudojo susivieniję slovakai ir čekai, kurie dirbtiniu būdu sukūrė naują valstybę Čekoslovakiją. Taip pat į šią diskusiją spėjo ir Lenkija, kuri buvo svarbi šio plano dalis.
Deja, apie Baltijos valstybių nepriklausomybę konferencijoje nebuvo kalbama. Bet Baltijos valstybės neprarado vilties, nes toje pačioje konferencijoje buvo patvirtinta JAV prezidento Woodrow Wilsono 14 punktų programa, kuri turėjo tapti taikos pamatu pasaulyje.
W.Wilsono dokumente buvo skelbiama, kad tautos gali pasirinkti, ar likti imperijų sudėtyse, ar tapti laisvoms. Po šio įvykio mintys apie nepriklausomos valstybės atkūrimą sustiprėjo.
Latvija dar 1917 m. po spalio revoliucijos prašė Sovietų Rusijos autonomijos. O pasibaigus karui, 1918 m. lapkričio 17 d. susikūrė Latvijos Tautos Taryba, kuri turėjo atkurti šalies valstybingumą.
Jau kitą dieną, t. y. 1918 m. lapkričio 18, buvo atkurta Latvijos nepriklausomybė. Latvija buvo atkurta kaip nepriklausoma, suvereni ir demokratiška valstybė. Pirmąją vyriausybę buvo pavesta suformuoti vėliau būsimam prezidentui ir autoritarui Kārliui Ulmaniui.
Aišku, toks nepriklausomybės paskelbimas buvo tik formalumas, nes tai buvo dar nepripažinta valstybė tarptautiniu mastu. Iš karto po nepriklausomybės paskelbimo prasidėjo laisvės kovos.
Jau tų pačių metu gruodžio mėnesį į Latviją įsiveržė Sovietų Rusijos kariuomenė. Tik atsikūrusios valstybės vyriausybė dar 1919 m. sausį turėjo trauktis iš Rygos į Liepoją, nes Sovietų Rusijos kariuomenė užėmė sostinę.
Latvija buvo paskelbta Latvijos Socialistine Respublika su marionetine Sovietų Rusijos vyriausybe, kuri buvo suformuota dar 1918 m. gruodį toje pačioje Sovietų Rusijoje.
Vėliau, 1919 m. balandį, po provokiško sukilimo Liepojoje didžioji dalis naujosios Latvijos vyriausybės slėpėsi Didžiosios Britanijos laive.
To ilgai daryti nereikėjo, nes jau tų pačių metų birželį latvių ir estų kariuomenė išlaisvino Kuršą, o liepą K.Ulmanio vyriausybė grįžo į Rygą. Čia jau rugsėjį laukė mūšis su bermontininkais.
1919 m. pabaigoje pradžioje su Lietuvos kariuomenės, vėliau 1920 m. pradžioje su Lenkijos kariuomenės pagalba Sovietų Rusijos kariuomenė buvo visiškai išstumta iš Latvijos teritorijos.
1920 m. vasarį su Sovietų Rusija pasirašytos paliaubos, o jau rugpjūtį pasirašyta taikos sutartis, kuria Sovietų Rusija pripažino Latvijos nepriklausomybę. Taip baigėsi Latvijos laisvės kovos.
Tarpukario Latvijos valdžios sistema
1920 m. gegužės 1 d. Latvijoje buvo išrinktas steigiamasis Seimas su 150 deputatų. Šis Seimas dirbo du metus.
Šio parlamento kadencijos metu 1921 m. sausį Latviją de jure pripažino Antantės valstybės, 1921 m. rugsėjį ji buvo priimta į Tautų Sąjungą.
Tačiau svarbiausiu darbu parlamento darbu išlieka 1922 m. vasario 15 d. konstitucijos paskelbimas.
Konstitucija sudarė 7 skyriai ir 88 straipsniai. Ji apibrėžė prezidento, ministrų kabineto, seimo, teismo, valstybės kontrolės galias, pareigas, kadencijas ir kitus svarbiausius dalykus. Taip pat buvo skyrius, skirtas įstatymų leidybai.
Pagal Latvijos konstituciją prezidentas turėjo nemažai galios vidaus politikoje. Prezidentą rinko Seimas. Taip pat jis 2/3 balsų galėdavo nušalinti prezidentą, o vyriausybė buvo tiesiogiai atskaitinga parlamentui.
Taip veikė pagrindinės institucijos Latvijoje XX a. pradžioje.
Pirmuoju Latvijos prezidentu tapo prieš tai buvęs Latvijos tautos tarybos pirmininkas Janis Čakstė.
Iki 1934 m. Latvijoje pasikeitė 18 vyriausybių. Didelė valdžios fragmentacija ir nesutarimas svarbiausiais klausimas neleido vyriausybėms gerai funkcionuoti. O tais metais įvyko valstybės perversmas, įtvirtinęs autoritarizmą.
Latvija žengia link perversmo
Neramumai prasidėjo jau 1932 m., kai didėjo nepasitenkinimas Latvijos valdžia, kuri, įvairių visuomenės sluoksnių nuomone, nesusitvarkė su esama padėtimi.
Šią situaciją pablogino politinis nestabilumas ir dažnas ministrų kabineto keitimasis. Tai kėlė didelį visuomenės nepasitikėjimą.
Taip pat situacija vis dar buvo įtempta po pasaulinės ekonomikos krizės, kuri paveikė ir Latviją.
Situacijai blogėjant, valdžios sutarimo nebuvo. Latvijoje atsirado pasiūlymų keisti konstituciją.
Siūlyta, kad konstitucija įtvirtintų, jog daugiau galių įgyja prezidentas, o Seimo galios gerokai sumažėja. Siūlyta įvesti 5 metų prezidento kadencija ir tiesioginius prezidento rinkimus.
Taip pat norėta suteikti prezidentui teisę pakeisti visą ministrų kabinetą be seimo pritarimo. Konstitucijos pakeitimo projekte buvo numatyta, kad Seimas taip pat gali pakeisti ministrų kabinetą, bet jau nebe paprasta dauguma, o 2/3 seimo narių balsų.
Būta ir kitų pasiūlymų, pvz., naikinti parlamentą ir vietoje jų kurti ekspertų namus. Tai rodė, kad artimiausiu metu Latvijos politikos gali laukti ryškūs pasikeitimai.
Nereikėjo ilgai laukti. Jau 1932 m. esamas ministras pirmininkas Margers Skujnieks kartu su Krašto apsaugos ministru Janiu Balodinu ir socialdemokratų parlamentaru Felkissu Cielensu planavo perversmą.
Tačiau šis planas greitai žlugo, nes kariuomenės vadas nepalaikė sukilėlių.
Nestabilumas valstybėje didėjo. Prie to prisidėjo ir net 16 proc. sumažėjęs Latvijos biudžetas 1933 m., lyginant su 1932 m.
Įvairiomis reformomis buvo bandoma nukreipti dėmesį nuo biudžeto klausimo, tačiau esamai valdžiai nepavyko ir tai. Galiausiai nepavykus reformoms, 1933 m. vasario 3 d. Latvijos vyriausybė atsistatydino.
Šis įvykis buvo didžiulis smūgis Latvijos politikai, nes po vyriausybės atsistatydinimo 7 savaites nebuvo suburtas naujas ministrų kabinetas.
Latvijoje vis garsiau aidėjo kalbos apie perversmą. Pasigirdus šioms kalboms, greitai buvo sutarta dėl naujos vyriausybės su premjeru Adolfu Blodnieksu.
Deja, naujos vyriausybės suformavimas neišsprendė Latvijos problemų. Dar vienas lūžio momentas buvo konstitucijos keitimas. Valstiečių sąjunga pasiūlė konstitucijos pakeitimo planą.
Planas numatė suteikti daugiau galių prezidentui. Jo galios turėjo būti padidintos šiais aspektais: kaip ir prieš tai siūlyta, prezidentas galėtų atleisti vyriausybę ar viena iš jos narių, skirti ministrus savo nuožiūra, prezidento kadencija ilginama iki 6 metų, prezidentas įgauna veto teisę seimo leidžiamiems įstatymams, gali skelbti karą be pasitarimo su seimu ar vyriausybe, taip pat skelbti nepaprastąją padėtį. Prie visų prezidento galių prisidėtų žiniasklaidos valdymas, t. y. prezidentas, esant reikalui, galėtų apriboti žiniasklaidą.
Paskutinis pakeitimas turėjo būti Seimo narių skaičiaus mažinamas nuo 100 parlamentarų iki 50. Tai buvo daroma tam, kad mažųjų partijų seime neliktų ir būtų lengviau valdyti seimą.
Šie pakeitimai buvo priimti 1933 m. lapkričio 10 d. Konstitucijos pakeitimas buvo paskutinis smūgis Latvijos demokratijai.
Netrukus po priimtų konstitucijos pataisų buvęs ministras pirmininkas Ulmanis jau planavo perversmą. Jis turėjo įvykti dar 1934 m. gegužės pradžioje, tačiau nuspręsta palaukti iki gegužės 15 d.
Gegužės 16 d. naktį visi svarbiausi institucijų pastatai buvo užimti, tarp jų ir Seimas. Nebuvo jokio pasipriešinimo, taip pat nebuvo pralietas kraujas. Po šio įvykio prasidėjo K.Ulmanio autoritarinis rėžimas Latvijoje.
Autoritarizmas Latvijoje ir K.Ulmanio valdymas
Perėmęs valdžią, Ulmanis paskelbė karinę padėtį. Buvo sustabdytas konstitucijos galiojimas, paleistas Seimas.
Tuo metu einantis pareigas prezidentas Albertas Kviesis visiškai nesipriešino, todėl jis nušalintas nuo pareigų nebuvo. Jam buvo leista pabaigti kadenciją.
1936 m. Kviesiui baigus kadenciją, Ulmanis nelegaliais būdais tapo prezidentu. Tiksliau, juo pasiskelbė. Istoriografijoje K.Ulmanis dažnai vadinamas valstybės ir ministrų kabineto prezidentu arba tiesiog tautos vedliu.
Ulmanis, skirtingai negu daug kitų diktatorių, nekūrė savo partijos. Taip pat jo valdymo metu nebuvo pakeista konstitucija. Tuo metu daugelis politikų pritarė, kad, esant tokiai nestabiliai situacijai, reikalingas tvirtos rankos valdymas.
Ulmanio valdymo laikotarpiu daug dėmesio skirta ekonomikai. Naujasis prezidentas buvo šūkio „Latvija – latviams“ šalininkas, tačiau mažumų nerepresavo ir neengė, nors prioritetą skyrė vietiniams gyventojams (latviams).
Daugelis to meto intelektualų manė, kad būtent autoritarizmas yra geriausia valdymo forma. Tai buvo dar viena priežastis, kodėl nebuvo didelio pasipriešinimo Ulmanio valdžios perėmimui.
Dalis istorikų mano, kad Ulmanis buvo per daug radikalus nacionalistas. Kiti mano, kad būtent jo valdymo metu Latvija kilo ir buvo įsitvirtinusi tarptautinėje arenoje.
Įdomu, kad pats Ulmanis neturėjo nei žmonos, nei vaikų, todėl dažnai sakydavo, kad yra vedęs Latviją.
Vis dėlto Latvijos laukė toks pats likimas kaip Lietuvos. 1940 m. SSRS okupavo Latviją. Tiksliau, SSRS kariuomenė buvo tiesiog įsileista į valstybę.
Pats Ulmanis sakė „Aš lieku savo vietoje. Taip pat jūs liekate savo vietose“. Tai reiškė, kad priešintis nėra reikalo.
Ministrui pirmininkui buvo pažadėta leisti išvykti į Šveicariją, kai jis pasirašys oficialius dokumentus dėl valdžios perdavimo. Tačiau Ulmanis atsidūrė Stavropolyje ir buvo suimtas.
O vokiečiams užėmus Stavropolį, jis buvo perkeltas į Krasnovodską, kuris buvo Turkmėnijoje. Gabenant jį ten Ulmanis susirgo dizenterija ir 1942 m. rugsėjo 20 d. mirė. Taip baigėsi nepriklausomos Latvijos laikotarpis ir pagrindinio politinio veikėjo gyvenimas.
Teksto autorius Edvinas Adomas Asanavičius yra Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto studentas, atliekantis praktiką 15min.
