„Neprašau pasigailėjimo – aš gyniau, kas man ir mano Lietuvai buvo ir amžiams liks šventa. O dabar – žudykite, jūs žudyti mokate geriau. Tik neužmirškite – atbus tautoje mūsų pralietas kraujas, pasibels į kiekvieno lietuvio širdį, ir tada pralaimėsite jūs – prievartos ir smurto nešėjai. <...> Aš niekinu jus. Ir mirdamas visai nesigailiu būtent šitaip nugyvenęs savo trumpą gyvenimą: aš gyniau Tėvynę, aš mylėjau Lietuvą ir mirštu laisvas – šitų jausmų jūs nepajėgsite nužudyti“, – taip baigiama partizano kalba, kuria buvo gausiai dalijamasi.
Diskusijos dėl J.Streikaus-Stumbro kalbos užvirė, kai Seimo narys konservatorius Arvydas Anušauskas savo feisbuko paskyroje pasidalino minėtu partizano kalbos variantu. Tuomet buvo atkreiptas dėmesys, kad ji yra pagražinta ir netiksli.
Nebėra jokios prasmės kažkieno literatūrinę kūrybą pateikti kaip autentišką partizano kalbą. Mano nuomone, tai – net tam tikra nepagarba jam
Po ilgų diskusijų paties partizano ranka rašyto rankraščio tekstą A.Anušauskas publikavo savo tinklalapyje.
„Kada atėjo raudonoji armija į Lietuvą, aš paveiktas buržuazinės spaudos ir vyresniųjų, laikiau tai okupacija, ypač, kada buvo uždaryti buržuaziniai patriotiniai laikraščiai, žurnalai, buvo išmesta nacionalinė Lietuviška Trispalvė vėliava ir nacionalinis Herbas Vitis, man atrodė, kad tai yra Lietuvos laisvė sutrypta“, – rašoma rankraštyje.
Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto doktorantė Enrika Kripienė, rašanti disertaciją apie partizanų visuomenę ir partizanų aplinkos žmones, 15min papasakojo paskutinę apie J.Streikaus-Stumbro kalbą ir jos žinomus užrašytus variantus.
Kalbą pirmoji paskelbė rašytoja
Istorikės žiniomis, kalba pirmą kartą pasirodė Nepriklausomybės atgavimo pradžioje atsiradusiame rašytojos Janinos Semaškaitės tekste. Autorei kalba buvo perpasakota ne tiesioginio įvykių liudininko, o žmogaus, kuris ją taip pat girdėjo perpasakojant.
„J.Semaškaitė kalbą neabejotinai dar šiek tiek patobulino – beletrizavo, pridėjo metaforų ir sudėjo į dokumentinės esė knygą „Vaičėno būrio žūtis“. Iš čia ji pasiekė ir internetą“, – sakė E.Kripienė.
Šį kalbos variantą labiausiai išpopuliarino Vytautas V.Landsbergis, prieš kelerius metus juo pasidalinęs feisbuke. Ją įvairiuose tekstuose panaudojo ir kiti partizanų istorijos entuziastai.
„Vytauto apygardos partizanų tyrinėtojas Laimonas Abarius atkreipė dėmesį, kad aptariamoje kalbos versijoje yra įvairių klaidų: pavyzdžiui, minima Ažvinčių giria, kuri plyti keliasdešimt kilometrų nuo Juozapo Streikaus ir jo vadovautų laisvės kovotojų veikimo vietos. Be to, tekstas pernelyg sklandus, literatūriškas, turint omenyje pradinį Streikaus išsilavinimą“, – teigė E.Kripienė.
Pasak istorikės, sunkiai tikėtina, kad partizanas kalbėjo net dvi valandas, kaip nurodė J.Semaškaitė. Anot jos, greičiausiai niekas jam tiek ilgai kalbėti nebūtų leidęs, o rašytojos sukurta kalba taip pat toli gražu nėra tokia, kuriai prireiktų tiek daug laiko.
„Nesupraskite manęs neteisingai, aš jokiu būdu nenoriu paneigti šio ir kitų partizanų kovos prasmės ar paniekinti jų atminimo, tiesiog manau, kad šiuo metu, kai atsivėrę archyvai ir kitos aplinkybės tyrinėtojams leidžia susipažinti su pirminiais šaltiniais, reikėtų remtis tiesioginių įvykių liudininkų atsiminimais. Nebėra jokios prasmės kažkieno literatūrinę kūrybą pateikti kaip autentišką partizano kalbą. Mano nuomone, tai – net tam tikra nepagarba jam“, – sakė E.Kripienė.
Tyrėja atkreipė dėmesį, kad tikriausiai niekam nepatiktų, jei į mūsų lūpas būtų įdėti žodžiai, kurių niekada nesakėme. „Literatūros kūriniai apie laisvės kovas – puiku, bet painioti jų su istoriniais šaltiniais nederėtų“, – tvirtino istorikė.
Pasak jos, neatsargus suniveliavimas gali būti netgi pavojingas ir iškreipti suvokimą apie tam tikrą istorinį laikotarpį.
Žinomi net trys skirtingi paskutinės partizano kalbos variantai
Be jau minėto literatūroje randamo J.Streikaus-Stumbro kalbos varianto egzistuoja dar dvi versijos. Abi jas galima rasti Lietuvos ypatingajame archyve saugomoje partizano baudžiamojoje byloje. Vienas iš jų – J.Streikaus-Stumbro kalbos rankraštis, parašytas ir pasirašytas paties autoriaus ranka, kitas – teismo protokole užfiksuotas paskutinis žodis.
Istorikė atkreipė dėmesį, kad šie du tekstai, visų pirma, skiriasi savo apimtimi. Rankraštis užima beveik 18 puslapių, o įrašas teismo protokole – mažiau nei tris.
Pasiteiravus, kuris išlikęs užrašytas J.Streikaus-Stumbro kalbos variantas, jos nuomone, yra tiksliausias, istorikė atsakė, kad tai – paties partizano ranka parašytas tekstas.
„Palyginus šiuos du tekstus esmė atrodo panaši: teisiamasis kalba ir apie legalizaciją, ir apie jam pateiktus kaltinimus, trumpai nusako šeimos tragediją. Abiejuose tekstuose yra mėginimų pasiteisinti, tokiu būdu stengiantis sušvelninti būsimą nuosprendį“, – sakė E.Kripienė.
J.Streikus-Stumbras mini ir brolį Izidorių – prašo jį palikti motinos paguodai. Identiškas prašymas užfiksuotas ir teismo protokole, apie jį 1990 metais užrašytuose atsiminimuose pasakojo ir pats Izidorius.
„Atkreipiu dėmesį, kad, skirtingai nei J.Semaškaitės kūryboje, Juozapo Streikaus rankraštyje tikrai nėra kalbama apie galimą bekompromisį priešų sušaudymą. Atvirkščiai – partizanas rašo: „Mes su broliu net ir miške gyvendami netroškome keršto ir kraujo, nors mūsų saligomis buvo galima žudyti jei tik sažinė būtų leidusi“, – pabrėžė E.Kripienė.
Istorikė: teisingiausias paties partizano rašytas variantas
Pasak istorikės, teisme galėjo būti užrašytas iškarpytas, o ne iškraipytas, paskutinės kalbos variantas, nes byloje esančių tekstų esmė sutampa.
„Be abejo, galime numanyti, kad nebuvo fiksuojama žodis žodin, pirmiausia ne dėl ideologinių, o dėl techninių priežasčių. Partizanų vado Jono Žemaičio teismo protokole užfiksuoti jo žodžiai „Aš vis tiek manau, kad kova, kurią aš vedžiau devynerius metus, turės savo rezultatų“. Juos tiražuojame, gėrimės jais, negalvojame, kad iškraipyti... Be to, vadinasi, kad „nebijota“ ideologiškai nepalankių pasisakymų“, – sakė E.Kripienė.
Tai – ne vieninteliai režimą kritikuojantys pareiškimai, kuriuos istorikei teko matyti saugumiečių sudarytuose laisvės kovų dalyvių bei kovotojų apklausų ir teismo protokoluose. E.Kripienė teigė, kad suprantama, jog ten atsidurdavo ne viskas, bet kalbėti apie totalią cenzūrą ir absoliutų reikšmės iškraipymą būtų naivu.
„Juk tokio tipo dokumentai – svarbus partizanų karo tyrėjų įrankis, visiškai juos eliminuodami greitai baigtume ir savo tyrimus“, – sakė tyrėja.
Pasiteiravus, kuris išlikęs užrašytas J.Streikaus-Stumbro kalbos variantas, jos nuomone, yra tiksliausias, istorikė atsakė, kad tai – paties partizano ranka parašytas tekstas, kuriame sudėliotos jo paties mintys, kurias ketino išsakyti teisme, gavęs paskutinį žodį.
„Ir visai nebesvarbu, kiek jam realiai buvo leista kalbėti. Mes juk žinome, ką ir kaip jis planavo pasakyti. Jis paliko mums dokumentą, surašytą savo ranka. Tai – neabejotinai tiksliausias liudijimas apie mums rūpinčią situaciją, tuometinius partizano jausmus, išgyvenimus, ketinimus ir požiūrį į sistemą“, – teigė E.Kripienė.
Vis dėlto šio varianto neverta suprasti visiškai tiesiogiai ir pažodžiui. „Čia gausu sovietinių terminų, todėl gilindamiesi privalome nepamiršti ir šios kalbos adresato bei tikslo“, – pabrėžė istorikė.
Kovojo 17 metų
Birželio sukilimo dalyvis, partizanas, karys savanoris J.Streikus-Stumbras gimė 1923 metais.
Nuo 1941 iki 1958 metų aktyviai priešinosi sovietams, 1941 metais pradėjo slapstytis nuo sovietų valdžios, platino antisovietinius atsišaukimus. Tų pačių metų birželio 24 dieną kartu su kitais Birželio sukilimo dalyviais nuo sovietų valdžios išlaisvino Antazavės miestelį.
1944 liepos mėnesį prisijungė prie tėvo vadovaujamo Žalgirio būrio, gavo slapyvardį „Stumbras“.
Po metų žuvus tėvui J.Streikus tapo Vytauto apygardos Lokio rinktinės Vyties kuopos vado pavaduotoju, po dar dvejų metų paskirtas šios kuopos vadu.
1949 metų sausį J.Streikus paskirtas vadovauti Lokio rinktinės Džiugo tėvūnijai.
Partizanas dalyvavo daugkartiniuose ginkluotuose susirėmimuose su vadinamais stribais ir NKVD daliniais Lietuvos ir Latvijos teritorijose.
Jam sugauti buvo siūlomi dideli pinigai. 1950 metais į J.Streikaus kuopą buvo infiltruoti net du agentai, tačiau jų tapatybė buvo atskleista.
1958 metais kartu su savo jaunesniu broliu Izidoriumi Streikumi-Girėnu legalizavosi, jiems buvo garantuota neliečiamybė, tačiau sovietų valdžios buvo apgauti.
1961 metais sovietų valdžia brolius suėmė ir nuteisė: J.Streikų – mirties bausme, jaunesnįjį brolį – 15 metų kalėjimo. J.Streikus-Stumbras sušaudytas 1962 metų rugpjūčio 17 dieną Vilniuje.
