Raudonasis malūnas, kabaretas „Mulen Ružas“ Paryžiuje savo duris atvėrė 1889-aisiais, tais pačiais metais, kai virš miesto iškilo ir Eifelio bokštas.
Pavadinimo legenda siekia Napoleono laikus
Tačiau su kabareto pavadinimu siejama legenda siekia kur kas senesnius laikus. 1814-aisiais metais, Napoleono eros pabaigoje, į Prancūziją įsiveržė prieš Bonapartą susivienijusios užsienio pajėgos. 1814-ųjų kovo 30 dieną sąjungininkai – tarp jų Rusija, Austrija bei Prūsija, užėmė Paryžių.
Kazokų pulkai pasuko ir veržėsi link strategiškai geroje vietoje esančios Monmartro kalvos. Braudamiesi į kalno viršūnę Rusijos imperijos kariai susidūrė su sunkumais. Keturi malūnininkai, broliai Debray, gynė savo šeimos malūną prieš užpuolimą. Susirėmimo metu trys iš keturių brolių buvo nužudyti. Ketvirtasis besigindamas nušovė karių pulko vadą. Idant atkeršytų už jo mirtį, kareiviai ketvirtąjį brolį sukapojo į keturias dalis ir jas pakabino ant malūno sparnų. Naktį ketvirčiuoto brolio žmona atėjo, nukabino nuo malūno tai, kas buvo likę iš jos vyro, ir sudėjo kūno likučius į miltų maišus.
Kabarete pasirodydavo ir vyrai. Skamba neįtikėtinai, bet gana populiarūs būdavo Josepho Pujol le Petomane, profesionalaus oro gadintojo pasirodymai.
Šio tragiško nutikimo atminimui malūnininkų motina ant jų kapo pastatė mažą raudoną malūnėlį, kurį dar ir šiandien galima išvysti Monmartro kalvarijos kapinėse.
Vis dėlto, nepaisant aibės kabareto pavadinimą supančių legendų, pavadinimas buvo pasirinktas dėl kitų priežasčių. Raudona yra meilės, aistros ir erotikos spalva, tad neturėtų stebinti, kodėl būtent ji pasirinkta.
Nuo dramblio iki opiumo rūkyklos
Kad malūno siluetas būtų gerai matomas naktį, jo kūrėjai į fasadą įkomponavo lemputes. Įdomu yra tai, kad „Mulen Ružas“ buvo vienas iš pirmųjų pastatų Paryžiuje, kuriuose buvo įvesta elektra.
Kabaretas atsidarė 1889-ųjų spalio 6 dieną. Jo įkūrėjai – ispanas verslininkas Josephas Olleris ir prancūzas įvairių pramoginių renginių organizatorius Charlesas Zidleris.
Juos įkvėpė žymusis Paryžiuje stovėjęs „Moulin de la Galette“. Kadaise buvęs malūnas, paverstas gingete (guinguette), pavirto populiaria lėbavimo vieta, veikusia iki praėjusio amžiaus vidurio. Gingetėmis vadintos valgių, gėrimų ir šokių įstaigos dažnai stovėdavo Paryžiaus priemiesčiuose. Gresiant nunykimui, daugelis Monmartro malūnų buvo paversti kabaretais arba gingetėmis. Dėl tos priežasties Monmartras tapo vakarėlių sinonimu.
Naujajame „Mulen Ruže“ buvo įrengta didelė šokių aikštelė, o už kabareto ekstravagantiškas sodas, kuriame buvo pastatytas milžiniškas dramblys.
1989 metais Paryžiuje vykusioje Pasaulio parodoje Josephas Olleris ir Charlesas Zidleris pamatė milžinišką stiuko dramblį. Jis juos taip sužavėjo, kad kabareto įkūrėjai nutarė jį nusipirkti ir pastatyti „Mulen Ružo“ sode. Sodas su drambliu buvo naudojamas kaip opiumo rūkykla, kurioje šokdavo pilvo šokėjos. Įėjimas ten kainavo vos vieną franką.
Tarp kabareto lankytojų buvo ir vietinės Paryžiaus įžymybės. Garsieji dailininkai Auguste'as Renoire'as ir Henri de Toulouse-Lautrecas net tapė scenas iš kabareto gyvenimo ir renginiams kurdavo plakatus. Jų kūriniai taip pat prisidėjo prie kabareto šlovės.
Kabareto darbuotojai – savo laikmečio pop žvaigždės
Pagrindine „Mulen Ružo“ atrakcija greitai tapo kabareto šokėjų šokamas kankanas. Dar šiandien šis pašėlęs šokis yra siejamas su garsiausiu Paryžiaus kabaretu.
Kabarete pasirodydavusios šokėjos, nors šiandien jau pamirštos, savo laiku buvo tarsi Paryžiaus pop žvaigždės. Tarp tokių garsenybių buvo Yvette Guilbret, La Goulue, Nini Pattes-en-l'air, la Mome Fromage, Jane Avril, Mistinguett.
Kabarete pasirodydavo ir vyrai. Skamba neįtikėtinai, bet gana populiarūs būdavo Josepho Pujol le Petomane, profesionalaus oro gadintojo pasirodymai.
Nepaisant to, kad Holivudo filmuose pasakojamose istorijose apie „Mulen Ružą“ kabarete dirbusioms merginoms tekdavo parsiduodi, norint išgyventi, tikrovėje taip nebuvo. Šokėjos buvo tikros įžymybės ir atitinkamai uždirbdavo. Nors tikra tiesa, kad jos buvo įgudusios viliokės.
Prie „Mulen Ružo“ šlovės XXI amžiuje labai prisidėjo 2001 metais sukurtas filmas. Įdomu yra tai, kad tam, jog filmą galėtų žiūrėti ir nepilnametė auditorija, šokėjų kostiumai nebuvo atkurti istoriškai tiksliai – pantalonai, su kuriais šokdavo tikros kabareto šokėjos, priekyje nebūdavo susiūti, taigi aukšti kankano spyriai atskleisdavo kur kas daugiau, nei kad būtų padoru parodyti.
Raudonasis malūnas buvo Paryžiaus naktinio gyvenimo centras.
1915-aisiais sudegęs kabaretas buvo atstatytas 1921 metais. 1925-aisiais buvo atstatyta ir ikoniškojo raudono malūno kopija. Pasirodymai kabarete tęsėsi ir Vokietijai okupavus Paryžių. Po neilgo restauracijos laikotarpio kabaretas vėl atsidarė 1960-aisiais metais.
Žymusis kabaretas vis dar veikia ir šiandien. Per ilgus „Mulen Ružo“ gyvavimo metus jame spėjo pasirodyti ir tokios įžymybės, kaip Edith Piaf ar Frankas Sinatra.
