Kaip Lietuvoje gimė skautų judėjimas? Kokius iššūkius jis patyrė veiklos pradžioje ir kada pateko į valdžios malonę?
Jaunojo Lietuvos skautų įkūrėjo ryžtas
XIX-XX amžių sandūroje Europoje ieškota naujų pedagoginių metodų, kurie padėtų ugdyti visavertį visuomenės narį ir kurti pilietiško jaunuolio idealą. Kurtos įvairios karinės, sportinės, patriotinės jaunimo organizacijos.
1918 m. vasario 16 d. atkūrus Lietuvos valstybę, buvo ieškoma metodų, kaip ugdyti tautinę dvasią, tobulinti švietimo metodus, kurti visuomenės pagrindus.
Dėl šios priežasties 1907 m. Jungtinės Karalystės karininko Roberto Baden-Powello pradėtas skautų judėjimas, grindžiamas trimis pamatinėmis vertybėmis – Dievui, Tėvynei ir Artimui – Lietuvoje turėjo puikias sąlygas pradėti veikti. Tačiau pirmieji žingsniai nebuvo lengvi.
Būsimasis Lietuvos skautų įkūrėjas Petras Jurgėla–Jurgelevičius (1901-1992) paauglystėje kartu su šeima 1915 m. dėl karo veiksmų persikėlė į dab. Rusijos teritoriją ir apsistojo Taganrogo mieste.
P. Jurgėlos–Jurgelevičiaus tėvai sūnų skatino puoselėti lietuviškas šaknis, skaityti lietuvišką literatūrą. Įkvėptas lietuviškos literatūros, jaunuolis ėmė svarstyti, kaip galėtų pasitarnauti Lietuvai.
Jis įsitraukė į lenkų skautų (Harcerų) veiklą, tikėdamasis tokią organizaciją sukurti ir Lietuvoje.
Lenkų skautai, pasak Jurgėlos, buvo patriotiškai nusiteikę, drausmingi, žvalūs ir apsukrūs, turėjo savo himną, patriotines dainas, sistemingo darbo programą ir patirtį, buvo labiau organizuoti, todėl jis pasirinko juos, o ne rusų skautus.
Jurgėla uoliai mokėsi skautų ideologijos pagrindų, skaitė rusišką, lenkišką literatūrą šia tema.
Tačiau dėl prolietuviškų jaunuolio pažiūrų kilo konfliktas tarp jo ir lenkų skautų vadovo. Turėdamas duoti įžadus, tai daryti lietuvis atsisakė – buvo užgauti jo tautiniai jausmai.
Jurgėlai duodant skauto priesaiką – įžodį, kuris skamba: „Brangindamas savo garbę, pasižadu tarnauti Dievui ir tėvynei…“, lenkų draugininkas jį pataisė: „Dievui ir Lenkijai“.
Jurgėla-Jurgelevičius atsakė: „Na, Lenkijai tai jau ne!“. Po šio konflikto jis pasitraukė iš lenkų skautų.
1916 m. P. Jurgėla–Jurgelevičius prisijungė prie ukrainiečių skautų veiklos, ten įgavo paskautininko, o vėliau ir skautininko laipsnius.
Tačiau ukrainiečių skautams priklausė neilgai, po metų persikėlė į M. Yčo vadovaujamą lietuvių gimnaziją Voroneže, kuriame tuo metu buvo įsikūręs lietuvių pabėgėlių centras. Gimnazijoje P.Jurgėla–Jurgelevičius toliau puoselėjo skautybės idėją ir įkūrė pirmąjį lietuvišką skautų vienetą – skiltį.
Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje, neramumams aprimus, P.Jurgėla–Jurgelevičius, sulaukęs 17 metų, 1918 m. rudenį grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Vilniuje. Nieko nelaukdamas jaunuolis ir toliau aktyviai užsiėmė skautiška veikla.
1918 m. spalio 1 d. jis, buvusiose Tėvynės sargo redakcijos patalpose ateitininkų susirinkimo metu perskaitė pranešimą, apie skautų veiklą ir ideologiją.
Po šio susirinkimo atsirado 2 mergaitės ir 10 berniukų, kurie išreiškė norą tapti skautais, todėl jaunasis pranešėjas tuojau pat juos subūrė į skiltį. Štai taip 1918 m. spalio 1 d. oficialiai prasidėjo Lietuvos skautų judėjimas.
Skautiška kasdienybė ir organizacijos iššūkiai
Šiandien, apie skautus tikriausiai yra girdėjęs kiekvienas. Apie šį jaunimo judėjimą galima rasti daugybę informacijos žiniasklaidoje, socialiniuose tinkluose, šiuo metu skautai yra pats didžiausias jaunimo judėjimas visame pasaulyje.
Tarpukario Lietuvoje savo veiklą pradėjusiai skautų organizacijai anaiptol nebuvo taip lengva. Informacinė sklaida visuomenėje vyko daug lėčiau, taip pat trūko suaugusių vadovų, kurie galėtų vesti užsiėmimus vaikams.
Bet organizacijai plėstis ir sudominti Lietuvos jaunuolius padėjo mokyklos. Kaip savo atsiminimuose teigia P.Jurgėla–Jurgelevičius, mokytojai aktyviai palaikydavo skautus.
Buvo pastebima aiški vaikų, įstojusių į skautų gretas, pažanga moksle ir visuomeniniame gyvenime.
Dėl šios priežasties mokytojai pamokų metu skautus skelbdavo pavyzdžiu kitiems ir šitaip populiarino organizaciją jaunimo tarpe. Gimnazijose skautybė pakeisdavo net didžiausius išdykėlius, jie buvo išugdomi išugdomi stropiais ir pavyzdingais jaunuoliais.
Prie skautybės plitimo Lietuvoje prisidėjo ir garsūs visuomenės veikėjai, dvasininkai, karininkai.
Garsus lietuvių karininkas Antanas Juozapavičius, gavęs pranešimus iš P. Jurgėlos apie skautų veiklą, 1918 m. lapkritį pėsčias atvyko į Vilnių ir paskatino jaunuosius skautus eiti pradėtu keliu, taip pat paaukojo 100 vokiškų markių Vytauto skautų draugovei.
Skautų veikla ypatingai domėjosi kunigai ir mokytojai. Jie rašydavo laiškus P.Jurgėlai su prašymu atsiųsti Skautų įstatus, programą ir patarimų, kad patys galėtų užsiimti skautiška veikla ir vesti skautiškus užsiėmimus jaunimui.
Net prasidėjus 1919 m. neramumams, kuomet į Vilnių įsiveržė Raudonoji armija, skautų veikla mokyklose nebuvo nutraukta.
Skautai Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos rūmuose ne tik rengėsi tarnauti savo Tėvynei, bet vykdė ir pogrindžio veiklą. Jie savo sueigose mokėsi karinės rikiuotės, topografijos, atliko šaudymo pratimus, praktikavo durtuvų veiksmus ir kt.
P.Jurgėla atsiminimuose rašo, kad sueigų metu vienas jaunuolis budėdavo prie kabineto, kuriame vyko užsiėmimai, durų ir švilpuku informuodavo apie artėjantį pavojų.
Pasitaikydavo atvejų, kad į kabinetą, kuriame vykdavo užsiėmimai, įsiverždavo rusų kareiviai, tačiau jie rasdavo mokinius šluojant klasę, ar atliekant panašaus pobūdžio darbus.
Tai nebuvo vienintelė skautų veikla. 1919 m. sausio pradžioje buvo suorganizuotas Tėvynės Tarnybos būrys, kurį sudarė apie 20 15-19 m. skautų, tarp jų ir pats Jurgėla. Šis būrys užsiimdavo kur kas rimtesne pogrindine veikla.
Be jau minėtų savigynos ir šaudymo mokymų, Tėvynės Tarnybos būrys užsiėmė ryšininkų veikla. Būrys iš Kauno, kuriame buvo įsikūrusi Lietuvos valdžia, gaudavo atsišaukimus, asmeninius uždavinius ir pranešimus apie įvykdytus darbus.
Kiek vėliau, 1919 m. vasario 7-8 d. Lietuvos kariuomenei pradėjus vykdyti puolimą, nauji atvykstantys kariuomenės daliniai iš skautų gaudavo Lietuvos Gynimo Komiteto atsišaukimus.
Įdomu ir tai, kad vienas skautas ryšininkas svarbia informacija keisdavosi net su Lietuvos kariuomenės Vyriausiojo Štabo Žinių Skyriaus valdininku J. Frankevičiumi. Vėliau šios naujienos pasiekdavo jaunesnius skautus, o šie jas skleisdavo miesto gyventojams.
Laikui bėgant sklido žinios apie šių vyresniųjų skautų slaptus užsiėmimus Vilniuje, kol galiausiai pasiekė sovietų pareigūnus.
Skautų vadai P.Jurgėla ir Izidorius Kraunaitis sužinojo, kad 1919 m. kovo 15 d. komendantūra išleido įsakymą juos suimti. Kol tai dar nenutiko, jie nusprendė trauktis į Kauną.
Jiems pasitraukus skautų veikla Vilniuje nenutrūko, tačiau plačiau apie jų veikimą šaltiniuose mažai kas minima. Žinoma tik tai, kad Tėvynės Tarnybos būrys iširo.
Visu šiuo laikotarpiu skautų skaičius Vilniuje stipriai mažėjo – dalis jų traukėsi į Kauną, o kiti, įbauginti valdžios, nutraukė savo veiklą.
Skautų skaičius Vilniuje ypač mažėjo nuo 1920 m. spalio 9-os dienos, kuomet lenkai užėmė Vilniaus kraštą ir pradėjo persekioti lietuvius. Paskutinis skautų vienetas Vilniuje, Vytauto draugovė, iširo 1924 m.
Skautai autoritarinio Lietuvos valdymo metais
Tačiau „Kauno Lietuvoje“ skautai gyvavo sėkmingai. Tiesa, 1926 m. gruodžio 17 d. įvykęs tautininkų perversmas, po kurio Lietuvoje įsitvirtino autoritarinis valdymo modelis, stipriai pakeitė skautų gyvenimą.
Tautininkų vyriausybė ėmėsi formuoti sau palankią visuomeninių ir statutinių organizacijų struktūrą. Tautininkų ir kariuomenės buvo pradėta kurti pakopinė SKAUTO – KARIO – ŠAULIO ir paraleliai esančio JAUNALIETUVIO struktūra.
Svarbus tautininkų žingsnis savo įtakai stiprinti jaunimo politikos srityje buvo 1928 m. lapkričio 1 d. švietimo ministro Konstantino Šakenio išleistos taisyklės, reguliavusios skautų ir jaunųjų šaulių veiklą mokyklose. Jomis remiantis mokyklose galėjo veikti tik šios dvi organizacijos.
Norėdamas dar labiau išplėsti savo įtaką ir susilpninti politinių konkurentų pozicijas, Antanas Smetona 1930 m. spalio 1 d. išleido Lietuvos skautų sąjungos įstatymą, kuriuo suvalstybino skautų organizaciją ir uždraudė mokyklose kitų jaunimo organizacijų veiklą, o pats pasiskelbė trečiuoju Lietuvos skautų sąjungos šefu po dr. J. Aleknos ir Aleksandro Stulginskio.
Stiprindamas savo įtaką nuo 1935 m. jis tapo ir vyriausiuoju sąjungos vadu, drauge ir sąjungos tarybos garbės primininku.
Smetonos globa nuo ankstesniųjų skyrėsi tuo, jog skautų organizacija buvo remiama ne valstybės vadovo institucijos autoritetu, bet tiesioginiu jos administravimu ir finansavimu.
Skautų suvalstybinimas buvo apgalvotas Lietuvos vidaus politikos žingsnis, turėjęs nemažai precedentų kitų pasaulio skautų organizacijų praktikoje.
Trečiajame dešimtmetyje Anglijos, JAV, Danijos, Rumunijos, net Siamo skautų organizacijas globojo princai, hercogai, karaliai, prezidentai.
1940 m. prasidėjusi Lietuvos okupacija nutraukė skautų veiklą, tačiau ji buvo tęsiama išeivijoje, lietuvių skautų ir skaučių vienetai kūrėsi Anglijoje, JAV, Brazilijoje, Kanadoje ir kitur.
Išeivijoje veikusios lietuvių skautų organizacijos siekė išsaugoti lietuvybę ir skautiškas tradicijas. Į Lietuvą skautai sugrįžo, atkūrus Nepriklausomybę.
Teksto autorius Airidas Adomauskas yra Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto studentas, atliekantis praktiką 15min.
