Pasaulyje yra žinomos penkios žmonėms maliariją galinčių sukelti parazitinių organizmų rūšys, o jų vystymuisi ir pernešimui reikalingi Anopheles genčiai priklausantys kraujasiurbiai uodai. Žinoma, šią ligą platina ir krauju maitinasi tik uodų patelės.
Seniausi maliarijos įrodymai rasti 30 mln. metų senumo gintare Dominikos Respublikoje.
Įvežtinių maliarijos atvejų Europoje pasitaiko kasmet ir dabar daugeliui ši liga asocijuojasi su egzotiniais kraštais, tačiau taip buvo ne visada.
Seniau maliarija laikyta labai įprastu susirgimu Europoje (išplitimas siekė net Skandinavijos šalis) ir vietinis plitimas buvo sustabdytas tik XX amžiuje.
Seniau buvo manyta, kad maliariją sukelia drėgnas suplėkęs oras, ypač oras pelkėse, šlapynėse.
Tad ir pats žodis mal‘aria išvertus iš Italų kalbos reiškia blogą orą, o iš Graikų kalbos yra tiesiogiai verčiamas kaip „pelkių liga“.
Oficialiai anglų mokslinėje literatūroje šis žodis pavartotas 1827 metais.
1897 metų rugpjūčio 20-ą dieną mokslininkas Ronaldas Rossas skrosdamas Anopheles genties uodą, kuris maitinosi maliarija užsikrėtusio paciento krauju, jo virškinamojo trakto audiniuose rado maliarijos parazitų.
R.Rossas toliau tęsė tyrimus, siekdamas parodyti, jog maliariją perneša ne kas kitas, bet kraujasiurbiai uodai.
Nuo šio atradimo buvo atrastas ir ryšys tarp ligos plitimo bei uodų pamėgtų šlapynių. Šimtams mokslininkų prireikė daugiau nei vieno amžiaus išsiaiškinti pilną žmonių maliarijos gyvenimo ciklą.
Manoma, kad Hipokratas dar ketvirtame – penktame amžiuje prieš Kristų aprašė maliariją. Tai buvo apibūdinta kaip karštinės epizodai, kurie, remiantis dabartinėmis žiniomis, atitinka maliarijos simptomus.
Graikų gydytojas susiejo įvairius klimato veiksnius ir dėsningumus su šios ligos protrūkiais, taip pat šios ligos sezoniškumą ir priklausomybę nuo to, kaip arti yra vandens telkiniai, kuriuose ir veisiasi maliarijos pernešėjai uodai.
Netrūksta ir rašytinių šaltinių, kuriuose minimi maliariją primenantys protrūkiai viduramžių Prancūzijoje, Vokietijoje, Anglijoje, Viduržemio jūros regione.
Įvairių ligų protrūkiams didelę įtaką darė urbanizacija, didėjantis gyventojų tankis miestuose. Ir moderniosios eros laikais žmonės susidurdavo su maliarijos sukeltais iššūkiais.
Teigiama, jog bent keli tūkstančiai darbuotojų, stačiusių Versalio rūmus, mirė būtent nuo maliarijos. Patys Versalio rūmai statyti šlapioje, pelkėtoje vietovėje.
Netgi Viliamas Šekspyras keliose savo pjesėse mini karštinę, primenančią maliarijos sukeltus simptomus.
Na, o Pirmojo pasaulinio karo metu kariams reikėjo saugotis ne tik kulkų, pavojingų dujų, bet ir maliarijos. Abiejose fronto pusėse esantys kariai dėl ilgo laiko praleisto apkasuose, susidurdavo ir su maliariją pernešančiais uodais.
Maliarija buvo aktuali ne tik karo metu, bet ir po jo, kuomet kariams grįžus į savo gimtuosius kraštus maliarija ėmė plisti ir tarp civilių.
Maliarijos išnykimą Europoje lėmė daugybė skirtingų veiksnių. Tam įtakos turėjo ekonomikos augimas ir su tuo atėjęs intensyvesnis ūkininkavimas, kuriam reikėjo pelkių sausinimo.
Taip pat vystėsi ir gerėjo gyvenimo sąlygos, sveikatos sistema, vykdytos prevencinės programos.
Antrasis pasaulinis karas šį progresą kuriam laikui sugriovė, tačiau teigiama, kad iki 1978 m. Europos žemyne maliarija buvo visiškai išnaikinta.
Lietuvoje šiuo metu fiksuojami tik įvežtiniai žmonių maliarijos atvejai. Bet kuomet po Antrojo pasaulinio karo buvo pradėti skaičiuoti maliarijos užsikrėtimo atvejai, šie skaičiai siekė ir 2000 lokalių užsikrėtimų.
Situaciją pagerino pastangos, skirtos suvaldyti maliarijos protrūkius, ir nuo 1956 m. Lietuvoje jau fiksuoti tik įvežtiniai šios ligos atvejai.
Taigi, galime pasidžiaugti tuo, kad lokalaus maliarijos plitimo Lietuvoje nėra fiksuota jau seniai, tačiau negalima sakyti, jog šios ligos Lietuvoje neturime visai.
Specifiniais žmonėms nepavojingų rūšių maliarijos sukėlėjais užsikrečia ir kitos gyvūnų grupės, tarp jų ir paukščiai, kuriuos Lietuvoje tiria Gamtos tyrimų centro mokslininkai.
Čia jie aiškinasi paukščių maliarijos plitimo mechanizmus, ligos poveikį užkrėstam gyvūnui, plitimo mastus.
Parazitiniai organizmai tiriami ne tik paukščiuose, bet ir ligos pernešėjuose, kraujasiurbiuose uoduose.
Galbūt nustebsite sužinoję, kad Lietuvoje, remiantis moksliniais duomenimis, egzistuoja 37 uodų rūšys! O įkyrių kraujasiurbių vabzdžių rūšių turime daugiau nei 100.
Šylant orams vis dažniau susiduriame su šiais įkyriais vabzdžiais. Jeigu jūs nestokojate smalsumo, bei norėtumėt geriau pažinti jus supančią aplinką, gamtos tyrimų centro mokslininkai siūlo prisijungti prie akcijos „Atsiųsk mums vabzdį – pasakysim kas tave kanda!”.
Susiraskite degtukų dėžutę, plastikinį indelį ar paminkštintą vokelį, pagaukite vabzdį (pasistenkite kuo mažiau jį pažeisti), įdėkite į dėžutę ar vokelį, ant lapelio užrašykite pagavimo datą, vietą ir viską siųskite adresu:
Kristina Valavičiūtė-Pocienė,
Gamtos tyrimų centras,
Akademijos g. 2,
08412 Vilnius
Nurodykite savo elektroninio pašto adresą ar kontaktinį telefono numerą. Mūsų ekspertai entomologai pasistengs jums atsakyti.
