Su Vaidu susitikome pirmadienį Anykščiuose, Dainuvos slėnyje, kur jau ketvirtadienį startuos „Devilstone“. Festivalis vyks pirmąkart nuo 2019 m. – pertrauką lėmė pandemija.
Slėnyje pasiruošimas festivaliui pilnu tempu vyksta jau kurį laiką ir veiksmo ten jau dabar netrūksta – pirmadienį buvo galima išvysti šienaujamą žolę, statomas scenas, vežiojamas tvoras, iš vienos pusės į kitą zujančius ir reikalus tvarkančius organizatorius.
Jų dienos dabar, matyti, įtemptos – pokalbis su Vaidu ne kartą ir ne du trumpam nutrūko, nes jam reikėjo atsiliepti į kokį nors telefono skambutį ir derinti festivalio reikalus.
Vis dėlto paliesti pavyko pačias įvairiausias temas – nuo festivalio istorijos ir muzikinės evoliucijos iki įdomybių apie festivalio užkulisius. Pavyzdžiui, kokių problemų kadaise sukėlė pernelyg įsilinksminusios grupės ir kas nustato maisto bei gėrimų kainas.
Vaidas sutinka, kad vien metalo festivaliu „Devilstone“ vadinti jau nebegalima, bet, pasak jo, metalas iki šiol yra festivalio branduolys.
Tačiau, pasakoja jis, žanriškai savęs festivalis siekia neriboti savęs – siekia pristatyti įdomią, kokybišką muziką, sudaryti galimybę patirti muzikinių atradimų. Be to, pabrėžia jis, festivalio patirtį apibrėžia ne vien muzika – svarbi visa visuma, taip pat ir tokios detalės, kaip, pvz., nušienauta žolė ar galimybė atsiskaityti kortelėmis.
Visas interviu – žemiau.
– Kaip gimė „Devilstone“ idėja? Papasakokite apie festivalio pradžią.
– Žinai, aš kartais galvoju, iš kur gimsta idėjos... Iš deguonies turbūt. Smegenys paverčia deguonį mintimis, kažkaip taip (juokiasi).
Nežinau, iš kur. Aš atsimenu, iš Airijos parsivežiau open air'o idėją. Susitikau su bendraminčiais, kažkaip susimetėm, sutapo bendros idėjos ir nutarėm padaryti metalo festivalį.
Čia buvo 2007 m. Tuo metu Lietuvoje buvo vienintelis metalo festivalis „Kilkim žaibu“. Dar buvo visokių mažiau sėkmingų bandymų, „Metalo naktys“, pavyzdžiui, bet iš esmės vienintelis festivalis buvo.
– Kuo tuomet norėjote, kad „Devilstone“ išsiskirtų iš kitų festivalių?
– Aš nežinau, ar mes kažkaip tuo metu norėjom išsiskirti... Mes tiesiog norėjom padaryti festą. Tiesiog „Darom festą? Darom. Pirmyn, darom festą“.
Ir tiesiog darėm festivalį. Kaip mokėjom, taip pavyko. Ir viskas. O kad galvotume apie kažkokį išskirtinumą... Ne, tuo metu tikrai negalvojom. Mums patiko pati idėja: yeah, let's do the festival.
– Kodėl rinkotės daryti festivalį būtent Anykščiuose?
– Turėjau draugų Anykščiuose, žinojau šitą vietą. Man buvo parodę, ir kažkaip labai natūraliai išėjo, kad pakalbėjom ir sakom – varom čia.
Bet labai skiriasi, kaip slėnis atrodo dabar ir kaip atrodė 2009 m. Čia beveik nieko tada dar nebuvo, kas yra dabar.
– O dabar gerai sutariate su Anykščių gyventojais, nebūna nesusipratimų?
– Sutariam gerai. Anykščiai yra nuostabus miestelis. Labai myliu, tikrai. Čia geri žmonės gyvena, be to, smagu, kad išlaikom gerus, draugiškus santykius.
– Kiek pirmame „Devilstone“ maždaug buvo žmonių?
Gal 500–700. O gal 800. Sunku dabar pasakyti, bet tikrai iki 1000, atrodo.
– O kiek tikitės sulaukti šiemet?
– Žinok, tikrai nežinau, kiek šiemet festivalyje bus žmonių. Aš, pavyzdžiui, nežinau, kiek bus tų žmonių, kurie nusipirko bilietus dar iki pandemijos. Man įdomu, ar jie grįš.
Aš nežinau, kiek bus žmonių, kurie nusipirko bilietus dar iki pandemijos. Man įdomu, ar jie grįš.
Žinai, mūsų auditorija nėra dvidešimtmečiai, jie yra vyresni, nes festivalis yra, pavadinkim, veteraninis (juokiasi). Ir jų gyvenimas galėjo pasikeisti. Pavyzdžiui, vaikų atsirasti per tą pandemiją. Ir jie gali tiesiog nebegrįžti į festivalį.
Man labai norisi, kad jie grįžtų, ir man įdomu, ar jie grįš, nes jų skaičius tikrai nemažas.
Nežinau, kiek bus žmonių. Nežinau, kiek anykštėnų grįš. Dar lapkričio mėnesį niekas nežinojo, ar bus vasarą festai, ar ne. Dėl to nėra ir tokio ritmiško įėjimo į tą festivalių vasarą.
Panašu, kad kol kas visi festivaliai, kurie vyko iki dabar, sulaukė mažiau žmonių. Akivaizdu, kad mes irgi turėsim truputėlį mažiau žmonių negu 2019 m.
– Prieš kiek laiko pradėjote ruoštis festivaliui?
– Labai vėlai. Gal spalį turėjome pirmąjį susirinkimą. Bet kol įsivažiavom į procesus, atėjo pavasaris.
Kai nežinai, ko tikėtis, kas bus, labai sunku ir motyvuoti save, ir kurti dalykus. Bet visi, man atrodo, vėlai pradėjo.
– Kiek žmonių prisideda prie festivalio organizavimo? Įskaitant savanorius.
– Su savanoriais tai maždaug 120–130, kažkas tokio. Jau nuo pirmadienio statome viską, scenas ir kitką. Norėjom nuo pirmadienio, nes daug ką primiršę, norisi verčiau daugiau dienų turėti.
– Ar patys organizatoriai gyvena festivalio teritorijoje, ar kažkur pačiame mieste?
– Įvairiai. Su manim irgi būna visaip. Kai tingiu eiti namo, ir beksteidže (beksteidžas – nuo festivalio lankytojų atskirta erdvė, skirta organizatoriams ir grupėms, –15min) išsimiegu (šypsosi). Didžioji dauguma šiaip palapinėse gyvena.
– O kada įprastai jau būnate susitarę su grupėmis, kurios gros? Kada jau žinote, kad viena ar kita grupė tikrai pasirodys, nors viešai dar atlikėjų ir neskelbiate?
– Visaip, žinok, būna. Būna, kad jau žinom lapkritį, būna, kad žinom sausį. Bet dažniausiai tai būna žiemos laikotarpis.
Plačiau apie tai, kokios grupės šiemet gros festivalyje, skaitykite čia.
– Kaip sprendžiat, kokias grupes kviesti? Ar turite kažkokį norimų grupių sąrašą, iš kurio renkatės?
– Būna, kad žinom, kad labai norim šitos grupės. Bet būna ir taip, kad ieškom grupių, kurių norėtume, jei žinotume, bet dar jų nežinom. (juokiasi).
Mes domimės muzika, mums patinka nauja muzika, mes kapstomės, ieškom. Kai domiesi muzika plačiąja prasme, pradedi galvoti: „O, šita grupė gal gera festui būtų.“ Kai esi susijęs su muzika, vyksta kažkaip automatiškai toks procesas.
Būna, kai laikas prispaudžia, kad tau kažkas sako: „Ei, gal nori paklausyti šitos grupės?“ Tada tu klausi: „O jie groja gyvai?“ Tau atsako: „Ne, čia sena grupė“. Ir tada sakai „Ai, neįdomu“ (juokiasi).
Nes tiesiog nėra laiko klausyti grupių, kurios negroja gyvai ar yra senos. Mes skautinam, ieškom kuo daugiau naujų grupių. Čia kartu ir darbas, ir hobis.
– O dažnai į galvą ateina mintis: „O šita grupė man patinka, gal pavyks juos atsivežti į Lietuvą“?
– Kiti gal taip galvoja. Aš tai ne. Man nėra taip, kad aš noriu kažkokią grupę būtinai atsivežti. Man svarbu, kad tai būtų gera muzika, kad tai būtų aukšto lygio atlikėjai, bet nėra taip, kad aš sakyčiau, kad būtinai reikia turėti šitą ar kitą konkrečią grupę.
Ne mano sritis yra šitie dalykai. Aš domiuosi muzika, aš numetu rekomendacijų tiems, kurie užsakinėja grupes, bet apskritai man yra labiau svarbi visuma.
Aš domiuosi muzika, aš numetu rekomendacijų tiems, kurie užsakinėja grupes, bet apskritai man yra labiau svarbi visuma.
Nes, pavyzdžiui, tu gali turėti tris labai geras grupes, o toliau tiesiog bet kas. Man toks formatas – trys geros grupės ir penkiolika bet kokių – netinka.
Ir apskritai, visuma yra ne vien muzika. Medžiai, takeliai, geras aptarnavimas – kalbant apie festivalį, man svarbi visa visuma, o ne būtinai turėti vieną ar kitą atlikėją.
Pas mus komandoje yra netgi tokių žmonių, kuriems visiškai vienodai, kas groja feste. Jei paklaustum jų, kas groja, jie sakytų – man nerūpi. Jie čia ne dėl muzikos. Jiems patinka daryti festą.
– Tai sutiktumėte su mintimi, kad norint padaryti gerą festivalį svarbiau yra žiūrėti į visumą negu atsivežti vieną ar du labai garsius vardus?
– Visi dalykai yra svarbūs. Yra komandoje ir tokių žmonių, kuriems tikrai svarbu grupės, kas vieną sceną hedlainins, kas kitą. Jie pasiskundžia, jei kažkas kažkur nelabai patinka.
Vieniems žmonėms svarbu tai, kitiems rūpi, kad viskas būtų nušienauta, gražu, tretiems rūpi, kad būtų gero maisto ir šalto alaus, aptarnautų maloniai, kortele galėtum atsiskaityti. Ir kad jei, tarkim, kažką pameti, būtų pamestų–rastų daiktų vieta, kur galėtum tikėtis rasti. Čia yra ta visuma, kuri sudaro festivalio patirtį.
– „Devilstone“ prasidėjo kaip metalo festivalis. Ar vis dar laikytum „Devilstone“ metalo festivaliu?
– Ne. Mes nesame metalo festivalis. Mes metalo turim, mes „metalinis“ festivalis, bet ne tik „metalinis“. Bet taip, pas mus metalo daug, tai festivalio branduolys.
Mes nesame metalo festivalis. Mes metalo turim, mes „metalinis“ festivalis, bet ne tik „metalinis“. Bet taip, pas mus metalo daug, tai festivalio branduolys.
Aš buvau kažkada susitikęs su vienu renginių, festivalių organizatoriumi. Jis čia apsilankė ir man pradėjo rašyti, kad jūs ne taip darot, čia apačioj reikia daryti pagrindinę sceną ir sumesti visus geriausius, kitur daryti dar kažką.
Ir jis man rašo – susitinkam, turiu pasiūlymą. Na gerai, susitinkam. Tai jis man pradėjo aiškinti, kaip reikia čia daryti ir kokios muzikos reikia. Sakau: ačiū, viso gero.
Metalas yra branduolys, esmė. Tu negali išimti jo, nes tai yra dalis to, kas yra „Devilstone“. Nesame vien metalas, bet metalo yra, roko yra, tai yra svarbi festivalio dalis.
– O kaip apibrėžtum muzikinį dabartinio „Devilstone“ stilių?
– Pramoginės muzikos festivalis (juokiasi), nes suvažiuoja žmonės pramogauti.
Aš kartais pasižiūriu į kai kuriuos kitus festivalių organizatorius ir net pas save instagrame esu susidėjęs, kaip jie kalba apie savo festivalius. Ten viskas labai rimta, pipiec, kaip rimta. Komunikacija rimta, viskas rimta, žiauriai rimta, labai rimta.
O žmonės juk atvažiuoja papramogauti ir linksmai praleisti laiką! Bet komunikacija pasakoja, kaip čia viskas rimta. Man šitas rimtumas prasilenkia su tuo, kas yra festivalis ir festivalio patirtis.
O kaip apibūdinti festivalio muziką?... Nežinau, čia kaip tiksliai. Alternative, iš esmės, vis tiek esame.
Po tuo sparnu palenda ir metaliukas, ir rokelis, ir kažkokia įdomesnė elektronika, ir popsas netgi. Reik sutikti, kad festivalyje šiemet gros „First Hate“, kurie yra popsas.
Aš apskritai manau, kad nėra blogos muzikos. Visuose žanruose yra geros ir šūdinos muzikos. Popso yra žiauriai gero ir yra klaikaus. Metalo yra, patikėk, siaubingo ir gero. Visur taip. Ir džiazo yra prasto.
– O ar įsivaizduoji, kad yra toks žanras, kurio „Devilstone“ niekad nebus? Tarkim, ar alternatyvesnis repas kada nors galėtų atsirasti festivalyje?
– Aš jau vieną kartą prisižaidžiau su šituo klausimu, tai, žinok, neatsakysiu. Esu pasakęs, kad kažkokio žanro nebus, bet jis atsirado. Nuo tada nebesakau, kad repo ar dar kažko nebus.
Esu pasakęs, kad kažkokio žanro nebus, bet jis atsirado. Nuo tada nebesakau, kad repo ar dar kažko nebus.
Mes žanriškai tikrai savęs neribojam. Mums atrodo, kad, tarkim, tu negali įmesti tų pačių „First Hate“ į Vakarų sceną, bet tu turi, kur juos įmesti.
Čia yra labiau apie tai, kaip tai tinka festivaliui ir jo auditorijai. Kartais paeksperimentuojame.
– Pakalbėkime apie grupes, kurias kviečiate. Daug ką dominantis klausimas – tai ar daug alkoholio išgeria grupės?
– Vieni išgeria daug, kiti mažai. Yra grupių, kurios tiek prisigėrė beksteidžuose, kad vos ne šlapintis ten pradėjo. Visaip, žinok, pasitaiko.
Atsimenu, viena grupė, kuri gyveno labai netoli nuo festivalio teritorijos, tris valandas kažkur ėjo, blūdijo, ten siaubinga buvo. Purvini grįžo, nesąmones darė.
Kita grupė prisigėrė beksteidže, šlapinosi ten visur ir prie merginų pradėjo kabinėtis. Buvo labai nemalonu.
– O buvo grupių, kurios tiek prisigėrė, kad neužlipo ant scenos?
– Ne, ne. Šitą sukontroliuojam. Nesukuriam grupėms galimybių nusigerti iki koncerto.
Nesukuriam grupėms galimybių nusigerti iki koncerto.
Yra tam tikri mechanizmai.
– Kokie?
– Neduodam gerti! Įvedam sistemą, kuri apsunkina grupių galimybes gauti gerti (šypsosi). Jiems gal kartais atrodo, kad čia normalu turėtų būti, bet mes kontroliuojam, kad to nebūtų.
Bet ir pačios grupės, kurios atvažiuoja, nori sugroti gerus koncertus, todėl atsipalaiduoja tik po koncertų. Nebūna taip, kad laktų kažkas slapčia, nepasitaiko to.
– Kokio įdomiausio dalyko yra reikalavusi kuri nors grupė?
– Kraujo. Daug kraujo. Kibirais reikėjo gauti to kraujo, 20 ar 30 litrų.
– O kraujas bent jau buvo pasirodymo dalis? Ar reikėjo, kad jo tiesiog būtų?
– Ne, ne. Čia scenografijos dalis, jie išsiterliojo tuo krauju. Bet siaubinga buvo, visas beksteidžas dvokė. Kitos grupės stebėjosi, kokie cirkai vyksta.
Tai buvo švedų juodojo metalo grupė „Ondskapt“, ir jie gerai pasicirkino. Viešbutį sudaužė. Visą kambarį sudaužė, kuriame miegojo, prieš išvažiuodami. Visiškas rokenrolas.
– O dažni tokie atvejai, kad išvažiavus grupėms reikia viešbučių atsiprašinėti, nes būna baisu kambariuose?
– Vienas kitas atvejis pasitaiko. Toks, kad jau tikrai nusiaubė kambarį taip, kad reikėjo visiškai iš naujo kambarį įrengti, tai buvo vienintelis atvejis.
– Gal atsimenate kokių teigiamų pavyzdžių? Kokios grupės buvo itin fainos, su jų nariais buvo smagu bendrauti? Galbūt yra, kas pasiliko festivalyje ir po grojimo?
– Ispanai visi linksmi. Belgai niekad iš muzikos pusės nėra nuvylę. Kiek grojo, visi belgai pavarė, kurie grojo, net jei grupės ir nežinai, koncertai būdavo puikūs. Todėl sakom, kad belgų mokykla gera.
– O kur įprastai gyvena grupės? Vilniuje, Anykščiuose ar dar kur nors?
– Būna visaip, bet dažniausiai Anykščiuose. Bet būna, kur taip logistika susidėlioja, kad grupę iškart būna patogiau išvežt į Vilnių, o iš Vilniaus jie nukeliauja į oro uostą. Bet dažniausiai Anykščiuose visi.
– O būna, kad grupės pačios pareiškia norą gyventi palapinėse, festivalio teritorijoje?
– Yra buvę atvejų, kad neišskrido. Į skrydžius pavėlavo. Tokių atvejų buvo ne vienas.
Dažniausiai šitas liepos savaitgalis, kai vyksta „Devilstone“, sutampa su dvyliktokų išleistuvėmis.
Tai yra buvę, kad grupė grįžta į viešbutį, o viešbutyje vyksta išleistuvės. Tai jie įsimeta į tas išleistuves. Ir dvyliktokai sėdi su metalo muzikantais (šypsosi).
– O ką darot, jei paskutinę sekundę paaiškėja, kad grupė neatvyks – suserga muzikantas, atšaukia skrydį ar dar kas?
– Tai jei turim back up'ą, įsidedam back up'ą. Jei neturim...
– Back up'as – tai grupės, su kuo esate sutarę ir žinote, kad jei ką, galite juos kviesti?
– Taip. Arba žinome, kad jos jau yra festivalio teritorijoje. Vieną kartą taip buvo – užsienio grupė neatvyko, bet lietuvių grupė „Egomašina“ užėmė jų laiką ir vietą.
– Ko eilinis festivalio dalyvis nesupranta apie didelio festivalio organizavimą? Ką tenka žmonėms aiškinti vėl ir vėl?
– Daug tokių dalykų (susimąsto). Pavyzdžiui, partneriai dažnai prašo savanorių. Sako: „Va, atvažiavom, reikia išsikrauti, gal duosit savanorių?“ Jiems atrodo, kad tie savanoriai čia visada sėdi, jų visada pilna ir jie yra pasiruošę bet ką eiti daryti.
O iš žmonių pusės (mąsto)... Ai, va, žmonės, būna, klausia, kodėl pas mus yra taip, o kažkur užsienyje yra kitaip. Ir palygina kokį nors vieną aspektą. Pavyzdžiui, kodėl kažkur užsienyje į kempingą galima įsinešti alkoholį, o čia ne.
Auditorija dažnai nesupranta, kad kiekvienas festivalis yra skirtingas. Ne tik dėl muzikos, bet ir dėl to, kad vyksta skirtingose teritorijose.
Ir konkretaus festivalio teritorija dažnai nustato, kad tu turi daryti vieną ar kitą dalyką kitaip negu kiti, nes, pavyzdžiui, pas tave nėra tam tikro privažiavimo, todėl tu darai taip. O jei būtų, galėtum daryti kitaip.
Sprendimai, kuriuos mes priimame, nėra nelogiški. Visi jie yra apgalvoti. Ir tai, ką mes darome, yra geriausias variantas iš visų, kuriuos apgalvojome.
Sprendimai, kuriuos mes priimame, nėra nelogiški. Visi jie yra apgalvoti. Ir tai, ką mes darome, yra geriausias variantas iš visų, kuriuos apgalvojome.
Pavyzdžiui, kartais klausia, kodėl bilietų tikrinti negalime kitoje vietoje. Negalime, nes tada kelias užsikimš ir reikės reguliuotojo, kuris tvarkytų padėtį.
Per visus šiuos metus esame išbandę daug dalykų, kurie veikia ar neveikia. Auditorijai kažkas gali atrodyti paprasčiau, bet mes tada sakom: patikėkit mumis, mes žinome, kaip geriau, nes čia kiekvieną kalnelį žinom.
Žinom, pavyzdžiui, kad jei tam tikroje vietoje pastatysim kažką ir pradės lyti, toje vietoje kaupsis bala. Todėl nestatom.
– Trumpai paminėjote šį dalyką, bet perklausiu atskirai, nes ne visi žino. Tai kodėl vis dėlto negalima į festivalio teritoriją įsinešti alkoholio?
– Taip paprastai pasakius, festivalis turi partnerius, rėmėjus. Turi partnerių produkciją ir ją pardavinėja. Parduoda alų, parduoda maistą. Turime sutartis su partneriais.
Bet tai ne vienintelis svarbus aspektas. Jei auditorijai leisi prasinešti savo alkoholį, jie juk gali prasinešti jo visokio. Degtinė, pavyzdžiui, gali labai smarkiai sujaukti smegenis.
Ir apskritai stiklas festivalio teritorijoje yra baisus dalykas. Todėl neleidžiame atsinešti jokios stiklinės taros.
O dėl to, kodėl negalima būtent į kempingą... Kaip mes galėtume sukontroliuoti? Kaip tu galėtum padaryti, kad alkoholį gali įsinešti tik į kempingą, bet ne į patį festivalį, jei norėdamas pasiekti dalį kempingo tu vis tiek turi praeiti visą festivalio teritoriją?
Pas mus nėra taip, kaip kai kuriuose kituose festuose, kur parkingas ir kempingas yra šalia, toli nuo scenų, kur norėdamas nueiti į koncertų erdves tu turi išeiti ir kažkur eiti. Ten gal ir gali leisti į kempingą atsinešti kažko daugiau. Bet mes negalime.
– Kas nustato maisto ir gėrimų kainas festivalyje? Jūs patys ar partneriai, kurie pardavinėja?
– Sprendžia pardavėjai. Mes galime kažkiek kontroliuoti, mes sakome, kad turi būti kokybiškas, geras maistas, daug reikalavimų primetam, bet kainų nesprendžiam. Kažkiek kolegos pažiūri, bet čia visiškai ne mano sritis.
Aš tiksliai nežinau, į ką pardavėjai atsižvelgia nustatydami kainas. Bet svarbu suprasti, kad festivalis juk nėra kavinė, kur ateini ir pavalgai. Prekybininkai turi atvažiuoti, žmones atsivežti. Visa tai įeina į kainą.
– Į ką labiausiai kreipiate dėmesį kurdami vizualinę festivalio dalį – plakatus ir kt.? Dažnai dirbate su užsienio dizaineriais, kodėl?
– Jei tu renki grupes iš viso užsienio, neapsiriboji Lietuva, tai kodėl tu rinkdamasis dizainerį turi apsiriboti Lietuva, o ne rinktis iš viso pasaulio?
– Apibendrinantis klausimas pabaigai. Organizuojate „Devilstone“ daugiau negu dešimt metų. Kas iki šiol labiausiai „veža“ darant festą?
– Mane „veža“ siurrealizmas, žinok. Siurrealizmas. Aš dar nesuprantu, kad tai vyksta.
Mane „veža“ siurrealizmas, žinok. Siurrealizmas. Aš dar nesuprantu, kad tai vyksta.
Galvoju kartais, čia rimtai tai vyksta? Čia viską spėjom susiorganizuoti? Aš, žinok, negaliu vis dar patikėti, kad čia sėdžiu ir po kelių dienų bus festivalis. Kad čia šienauja, dirba visi, pilna veiksmo, žmonių. Siurrealizmas kažkoks. Sunku vis dar patikėti.
Ką aš žinau... Gerai susiklijavę, patinka, ką darom, manom, kad darom tikrai neblogai. Ta sportinė forma tikrai pakritusi po dvejų metų, nesam tokios geros sportinės formos, sakykime taip, bet kažkaip viskas vyksta.
Iš tos pirminės kompanijos, kuri pradėjo kadaise daryti festivalį, branduolys iki šiol likęs. Taip apibendrinant – patinka mums tai, ką darom. Man patinka, kitiems irgi.
– Ačiū už pokalbį.
