Kai vakarėjant Kuršių marių pakrantėje tamsiais „stulpais“, nuolat keičiančiais formą virš medžių viršūnių, spiečia uodai trūkliai, nereikėtų vartoti mašalų termino.
Tylų raminantį dūzgimą sukelia ne mašalai, o uodai trūkliai, pakankamai dideli ir visiškai nepavojingi vabzdžiai.
Jų lervos vystosi vandens telkiniuose ir yra bene pagrindinis žuvų maistas, tad uodai trūkliai yra naudingi.
Tad nereikėtų ant jų pykti, jei koks vienas kitas uodas netyčia patenka į Nidoje atostogaujančio piliečio šaltibarščių lėkštę. Suaugę uodai trūkliai krauju tikrai nesimaitina.
Užtat kalbėdami apie Dzūkijos moteris, kurios prieš ketvirtį amžiaus vaikščiojo skareles pasitepusios dyzelinu, kuris šiek tiek padėdavo atbaidyti kraujasiurbius upinius mašalus, jau galime vartoti terminą „mašalas“.
Tiksliau, tai yra upinis mašalas, nes šių vabzdžių lervos vystosi tik upėse. Yra net žinomas toks minimalus srovės greitis, kuriam esant upinių mašalų lervų nebeaptinkama.
Upinių mašalų lervos yra upėse gyvenančių žuvų maistas, tačiau iš lervų išsivystę upiniai mašalai ne tik skraido, lenda į akis ar sriubos lėkštes, bet ir siurbia kraują.
Rusijos sibirinėje dalyje upinių mašalų problema yra itin aktuali, todėl iš Sibiro grįžę tremtiniai į Lietuvą atsivežė rusišką terminą „moškė“, kuriuo šie vabzdžiai vadinami Rusijoje.
Tiesa, tik pavadinimas iš Sibiro ir atkeliavo, nes gandas, jog iš ten buvo atvežti ir patys kraujasiurbiai mašalai, tikrai nėra teisingas.
Iš pirmo žvilgsnio upiniai mašalai šiek tiek primena museles, angliškai jie vadinami „juodosiomis musėmis“, tad kartais vartojamas kraujasiurbių muselių pavadinimas, nors mašalai nėra musės. Jie gerokai artimesni uodams.
Kiekvienas kraujasiurbis vabzdys prieš pradėdamas siurbti kraują suleidžia į žaizdą šiek tiek seilių, kurios paprastai nuskausmina (kartais net nejauti, kad kažkas kanda), suskystina kraują (jis gali lengviau tekėti siaurais mašalo burnos organais), tačiau sukelia nedidelį uždegimą (todėl vėliau niežti, arba sukąsta vieta patinsta).
Upinių mašalų seilės yra toksiškiausios iš visų kraujasiurbių dvisparnių vabzdžių, tad stipriai sukąstam žmogui ar gyvūnui gali pasireikšti toksikozė, dar vadinama simuliotoksikoze (nuo lotyniško upinių mašalų pavadinimo Simulium).
Ją sukelia upinių mašalų seilės, patekusios į organizmą, o simptomai yra kraujospūdžio pokyčiai, širdies ritmo sutrikimas, dusimas, įvairios alerginės reakcijos.
Žmonės tokiu atveju kreipiasi pagalbos, bet galvijai, palikti pievoje ganytis ir dažnai negalintys apsiginti, gali nugaišti per kelias valandas.
Tokių galvijų kritimo nuo upinių mašalų įkandimų atvejų žinoma ir Lietuvoje (paskutinis žinomas atvejis buvo registruotas 2005 metais). O, pavyzdžiui, Rumunijoje galvijų kritimo nuo simuliotoksikozės atvejai XX amžiaus pirmoje pusėje buvo registruojami dešimtimis tūkstančių.
Pagrindinės kraujasiurbių upinių mašalų rūšies gausumas Nemuno upėje Druskininkų miesto iniciatyva kasmet reguliuojamas biologiniais preparatais, siekiant, kad kraujasiurbiai vabzdžiai birželio mėnesį neužpultų Druskininkų ir aplinkinių kaimų gyventojų.
Ne visų rūšių upiniai mašalai yra kraujasiurbiai. Tai viena paslaptingiausių kraujasiurbių vabzdžių grupių, nes mokslininkai iki šiol negali aiškiai atsakyti, kodėl tos pačios rūšies mašalai vienoje vietovėje yra agresyvūs kraujasiurbiai, o kitoje – taikūs vabzdžiai. Kol kas yra tik svartymai ir hipotezės.
Dar viena vabzdžių grupė, kuri turėtų būti vadinama mašalais (bet ne „moškėmis“ ar muselėmis), yra smulkieji mašalai.
Jie tokie mažyčiai, kad vos matomi plika akimi. Jų ilgis paprastai yra iki 3 mm, bet dažniausiai gerokai mažesnis. Šie mašaliukai aktyvūs prieblandoje, tad dažniausiai nuo jų nukenčia vakarus prie laužo leidžiantys stovyklautojai.
Apie smulkiųjų mašalų atplūdį pasakojo vienas stovyklautojas: „Nieko nematai, nieko negirdi, bet jauti, kad ausys kaista...“.
Prieblandoje reikia gerai įsižiūrėti, kad pamatytum šiuos smulkius vabzdelius, o kanda jie dažniausiai ten, kur ploniausia oda: ausis, veidą šalia plaukų linijos, rankas.
Svarbiausia, kad nuo jų neapsaugo vabzdžių tinkleliai, skirti apsaugai nuo kraujasiurbių uodų, nes mašaliukai pralenda pro tinklelio akutes.
Smulkieji mašalai nėra geri skrajūnai, tad jų gausumas būna didesnis ten, kur jie veisiasi, o veisiasi jie drėgnoje dirvoje, pelkėse, tad ten dažniausiai ir puola.
Lietuvoje viena tokių vietų, kur daug smulkiųjų mašalų, yra Labanoro giria, bet iš esmės vienos ar kitos smulkiųjų mašalų rūšys aptinkamos beveik visoje Lietuvoje.
Ar gali šie kraujasiurbiai platinti pavojingas ligas? Lietuvoje tiek upiniai, tiek smulkieji mašalai perneša kai kuriuos paukščių kraujo parazitus, smulkieji mašalai gali platinti galvijams pavojingus virusus, tačiau žmonių patogenus šie vabzdžiai perneša tik tropiniuose kraštuose.
Pavyzdžiui, Vakarų Afrikoje upinių mašalų platinamos onchocerkozę sukeliančios kirmėlės gali visiškai žmogų apakinti, todėl ten ši liga vadinama „upių aklumu“.
Tiesa, Pasaulinė sveikatos organizacija šią problemą pradėjo spręsti dar praeitame amžiuje reguliuodama patogenus platinančių upinių mašalų gausumą bei tiekdama medicinos pagalbą nukentėjusiems gyventojams.
Taigi, Lietuvoje mus gali kąsti smulkieji mašalai ir upiniai mašalai. Be jų dar yra kraujasiurbiai uodai, sparvos, musės kandiklės...
Kai matysite mašalą, siurbiantį jūsų kraują susimąstykit – gal mes, žmonės, nesame gamtos valdovai ar evoliucijos viršūnė, o tik paprasta gamtoje veikiančios mitybos grandinės dalis?
Vabzdžiai – rūšių įvairove pirmaujanti gyvų organizmų grupė, kuri šiuo metu sudaro daugiau nei trečdalį mokslininkams žinomų rūšių.
Šie organizmai be galo reikalingi mums ir mūsų planetai. Jie atlieka augalų apdulkinimo funkciją, prisideda prie skaidymo proceso, kai kurios vabzdžių rūšys naikina kenkėjus, o kai kurie žmonių akimis patys tampa kenkėjais.
Taip pat kai kurie vabzdžiai pernešdami įvairias ligas yra kitų rūšių populiacijos reguliavimo dalis. Be to, vabzdžiai dažnai tampa gyvūnų ar net augalų maistu bei atlieka kitas svarbias funkcijas gamtinių procesų grandinėje.
Didžiosios Britanijos Karališkoji Entomologų Draugija kasmet organizuoja vabzdžių savaitę, kurios šūkis – „Maži dalykai, kurie valdo pasaulį“. Šiemet vabzdžių savaitė organizuojama birželio 19-25 dienomis.
Šios savaitės metu yra siekiama atkreipti žmonių dėmesį į vabzdžius, skatinti domėjimąsi jais, o taip pat kartu su kitų šalių entomologais įsitraukti į šios savaitės veiklas.
Vabzdžių savaitės proga Gamtos tyrimų centro entomologai parengė septynių straipsnių ciklą apie Lietuvos vabzdžius, kuriais pasidalinsime per šią vasarą.
