Mere techniškai yra kuoka. Maoriai šiuos ginklus gamindavo iš nefrito ar kitų vietinių Naujosios Zelandijos uolienų. Tradicinė mere buvo žalia, turėjo dvi plokščias puses ir pakankamai buką briauną. Mere formą padiktuodavo naudojama medžiaga. Rankenos gale dažnai būdavo skylė, skirta riešo virvei perverti – šis aksesuaras buvo reikalingas tam, kad mūšyje mere nebūtų pamesta. Juk tai buvo brangus ginklas – jam pagaminti reikėdavo labai daug laiko.
Įprastai mere buvo 25-50 cm ilgio ir 7-12 cm pločio. Ilgesnės ar trumpesnės mere būdavo sunkiai panaudojamos mūšyje, tačiau kartais jos būdavo pritaikomos ceremonijose. Maoriai įvairiuose savo ritualuose naudojo specialiai dekoruotas mere. Patys jie tikėjo, kad būti nužudytam šiuo ginklu yra didžiulė garbė, todėl jei tapdavo karo belaisviais, patys atiduodavo savo mere, kad jomis būtų įvykdyta jų egzekucija.
Nors taip ir neatrodo, mere buvo mirtinas ginklas, tačiau buvo naudojama visai kitaip nei europietiškos kuokos. Kai Europoje žmonės kuokomis mosavo plačiais mostais, maoriai atlikinėjo labiau jau duriamus judesius. Tai leido išlaikyti bent kiek didesnį atstumą nuo priešo. Tačiau atėjus tinkamai progai karys pasukdavo riešą ir savo mere suduodavo tikslų smūgį tiesiai į priešo galvą. Teigiama, kad patyręs karys galėjo vienu smūgiu suknežinti priešo kaukolę.
Kiek dažniau mere priešą pasiųsdavo į nokdauną, o tuomet jis budavo pribaigiamas įvairiais smūgiais. Visos mere pusės buvo pavojingos – kartais smūgiams buvo naudojamas ir rankenos galas. Nenaudojama mere ilsėdavosi užkišta už diržo ar laisvai kabodama nuo riešo juostos. Tačiau geras karys savo mere niekada nepalikdavo.
Mere buvo naudojama iki 19 amžiaus pabaigos, greičiausiai ir šiek tiek po to. Tačiau su laiku mere perėjo nuo veiksmingo ginklo iki ritualams naudojamo įrankio.
Kai Europoje žmonės kuokomis mosavo plačiais mostais, maoriai atlikinėjo labiau jau duriamus judesius.
