Jeloustono nacionalinis parkas garsėja savo gamtos peizažais ir geologiškai aktyvia žeme. Kada nors, kaip spėjama, visa ta teritorija gali nusprogti velniop, jei išsiverš ten miegantis superugnikalnis. Tačiau Jeloustono Mirties zona – pietvakarinis parko pakraštys – taip vadinama tikrai ne dėl verdančiu vandeniu besispjaudančių skylių žemėje.
Jeloustono nacionalinis parkas yra išsidėstęs trijose valstijose – Vajominge, Montanoje ir Aidahe. Didžioji parko dalis yra Vajominge. Tam, kad būtų paprasčiau prižiūrėti parką, jo saugojimo procedūras ir žmonių veiklą jame, visas parkas patenka į Vajomingo apygardos teismo jurisdikciją – taip tiesiog paprasčiau. Be to, Jeloustono nacionalinis parkas patenka į federalinę jurisdikciją – tai užtikrina, kad valstybės lygyje priimti įstatymai galioja visa savo esme ir šiame nacionaliniame parke.
Dėl tokių administracinių sprendimų, susijusių su Jeloustono nacionalinio parko statusu ir svarba JAV, Vajomingo apygardos teismas yra vienintelis tokio lygio teismas JAV, kurio jurisdikcija peržengia konkrečios valstijos ribas. Tačiau tai tebūtų biurokratinė įdomybė. Na, jei biurokratija galėtų būti įdomi.
Vajomingo apygardos teismo posėdžiai vyksta valstijos sostinėje Šajene. Tai yra didžiausias valstijos miestas, tačiau jame gyvena tik apie 60 tūkstančių žmonių. Taigi, žmonės, kurie pažeidžia feneralinius įstatymus Jeloustono nacionaliniame parke, yra teisiami čia.
Tarp jų – ir tie, kurie įstatymą pažeidė Montanoje ar Aidahe. Tačiau, jei pažvelgtume į JAV Konstitucijos Šeštąją pataisą, pamatytume, kad federalinius įstatymus pažeidę žmonės turi būti teisiami prieš prisiekusiųjų komisiją, sudarytą iš toje valstijoje ir apygardoje gyvenančių žmonių. Posėdis taip pat privalo vykti toje apygardoje ir toje valstijoje. Ir čia yra ta keista skylė šioje biurokratinėje klampynėje.
Aidaho Jeloustono nacionalinio parko lopinėlyje nėra teismui tinkamų patalpų. Čia nėra ir gyventojų. Taigi, čia nusikaltimą padaręs žmogus negalėtų būti teisiamas toje pačioje valstijoje ir apygardoje, nes čia nėra galimybių vesti teismo procesą ir surinkti prisiekusiųjų žiuri. Teoriškai tai reiškia, kad toks nusikaltėlis galėtų išsisukti nuo bet kokio nusikaltimo.
Konstitucija buvo parašyta manant, kad apygardos teismų jurisdikcijos ribos neperžengs valstijų ribų. Tačiau Jeloustono nacionalinis parkas gavo išskirtinį statusą ir dabar yra taip. Mičigano Universiteto profesorius Brianas C. Kaltas, kuris ir pastebėjo Mirties zonos egzistavimą, stengėsi įtikinti politikus, kad šią skylę reikia uždengti. Jis siūlė Jeloustono nacionalinio parko gabalėlį Aidahe priskirti prie Aidaho apygardos teismo jurisdikcijos. Tačiau niekas į šias pastangas nekreipė dėmesio – o kam? Juk nusikaltimų čia tiesiog nebūna.
Be to, kai nori, įstatymai yra lankstūs. Montanos Jeloustono nacionalinio parko gabalėlyje yra gyventojų, tačiau nedaug, todėl surinkti žiuri komisiją būtų sunku. Kartą brakonierius Michaelas Belderrainas ten nušovė elnią ir teigė, kad jo negalima teisti prieš niekur kitur sudarytą prisiekusiųjų žiuri. Federalinė teismų sistema Belderrainui pasiūlė sutikti būti teisiamam Vajominge. Jis atsisakė, bet teismas būtent ten ir buvo perkeltas, nepaisant tos sankirtos su Konstitucija. Brakonierius išvengė teismo nemalonės sumokėdamas nustatytas baudas.
