Te Urewera yra Šiaurės Saloje Naujojoje Zelandijoje. Čia yra keli ežerai ir pievos, tačiau iš esmės tai – vienas tankus miškas.
Tiesą sakant, tas miško tankumas yra vienas iš faktorių, nulėmusių ypatingą Te Urewera statusą.
Te Urewera – istoriniai Tūhoe genties namai. Ši gentis visada stengėsi išlaikyti nepriklausomybę ir jiems tai sekėsi puikiai, nes Te Urewera miškai juos saugojo.
Iki pat 20 amžiaus pradžios britų kolonistai mažai tyrinėjo šią teritoriją, nes jie nežinojo, ką ras tose miškų tankmynėse. 1880 metais Te Urewera vis dar buvo maorių valdoma zona, nors didžioji salos dalis jau buvo kontroliuojama britų.
Galiausiai europiečiai prasiskverbė ir per Te Urewera, tačiau gamtos įvairovė čia buvo išsaugota. 1954 metais įsteigtas Te Urewera Nacionalinis parkas. Tai suteikė šiai teritorijai saugomą statusą ir padėjo išsaugoti čia gyvenančius gyvūnus bei augalus.
Tačiau maoriams toks statusas netiko – jie nenorėjo laikytis su juo siejamų taisyklių ir nemanė, kad valstybė gali savintis teritoriją, kuri yra jų rohe – istoriniai namai. Taigi, dabar Te Urewera turi kiek kitokį statusą – ši teritorija oficialiai priklauso sau.
Ką tai reiškia? Te Urewera oficialiai yra asmuo, kuris turi nuosavybę – žemės plotą, kuriame/kuriuo ir yra. Jame Te Urewera gali tvarkytis kaip nori, jei tik laikosi Naujosios Zelandijos įstatymų.
Tai suteikia šiek tiek daugiau laisvės mažytėms išlikusioms maorių bendruomenėms, tačiau iš esmės tai tėra simbolinis žingsnis, įtvirtinantis Naujosios Zelandijos siekį apsaugoti istorines maorių žemes.
2017 metais asmeniu paskelbta ir Vanganujo upė. Vėlgi, tai nulėmė maorių norai ir papročiai – jie tiki, kad Vanganujis yra jų protėvis.
Beje, išvertus iš maorių kalbos, Te Urewera reiškia „Sudegęs penis“. Kodėl taip vadinama ši teritorija – nežinia. Galbūt miškų gaisrai praeityje, galbūt miško forma ar savotiškas vaisingumo simbolizmas.
