Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

(Ne)juokinga komedija: pamatykite, kaip atrodė 1931 m. pasirodęs pirmasis lietuviškas filmas

„Režisūra buvo, kaipgi be jos! Linartas su Sipaičiu pasikalba, pasitaria, paskui Sipaitis ateina pas mane ir sako: „Tu išeisi tuo keliu, o aš pravažiuosiu arkliu. Tu sustosi, pamatysi mane, o aš tau pasakysiu: „Labas rytas, Onyte!“ Tu, lyg nenorėdama manęs matyti, nusisuksi ir nueisi sau!“ – tokia maždaug buvo režisūra“, – apie pirmo lietuviško ilgametražio vaidybinio filmo „Onytė ir Jonelis“, arba „Nelįsk kur nereikia“, užkulisius praėjus 30 metų pasakojo Vanda Lietuvaitytė. Ji filme atliko pagrindinį Onytės vaidmenį.
1931 m. filmo „Onytė ir Jonelis“ kadras. Dešinėje – S.Petraitis (pacientas)
1931 m. filmo „Onytė ir Jonelis“ kadras. Dešinėje – S.Petraitis (pacientas) / archivesofculture.com nuotr.

Pamatyti unikalius kadrus iš pirmojo lietuviško filmo filmavimo galite žemiau esančioje galerijoje.

1931-ųjų spalio 8 dieną Lietuvos kino ekranuose pasirodžiusią komediją išleido kino studija „Akis“. Tai pasakojimas apie Onytę ir Jonelį, jaunus studentus, atvykusius iš kaimo užsidirbti.

Pavydžiais žvilgsniais palydėdavę gražiai apsirengusius ponus, kartą patys nusprendžia slapčia apsivilkti jų drabužiais. Prisėdę mieste pailsėti, suplėšo brangius audinius. Už padarytą žalą ponai juos išvaro, o grįžus į kaimą jaunuoliai vienas kitą įsimyli ir susituokia.

Antrasis filmo pavadinimas „Nelįsk kur nereikia“ nusako filmo moralą – kaimiečių vieta kaime ir jiems nėra ko brautis į miestą.

archivesofculture.com nuotr./1931 m. filmo „Onytė ir Jonelis“ kadras. Jonelis (Vladas Sipaitis) ir Onytė (Vanda Lietuvaitytė)
archivesofculture.com nuotr./1931 m. filmo „Onytė ir Jonelis“ kadras. Jonelis (Vladas Sipaitis) ir Onytė (Vanda Lietuvaitytė)

„Ano meto spauda nereiškė didelio susižavėjimo šiuo kūriniu. Peršasi išvada, jog jį režisavo ir filmavo žmonės, visiškai nepažinoję lietuviško kaimo, o kaimietį žemino ir niekino. Lietuviškumą, matyt, sudarė tik tie liaudiški audimo raštai, kurių rėmuose buvo rodomi titrai“, – žurnale „Mūsų ekranas“ rašė Vytautas Mikalauskas po 40 metų, kai kalbėjo apie lietuviškojo kino istoriją.

To laikotarpio spaudoje informacijos apie kūrinį rasti nebuvo sunku. Filmas sulaukė didžiulio visuomenės susidomėjimo, tačiau kino kritikai jį įvertino kaip labai nevykusį bandymą sukurti rimtą ilgametražį filmą, neturint nei aiškaus plano, nei režisieriaus, o juolab reikalingos technikos.

Daugelis stebėjosi tokiu kūrybinės komandos naivumu ir „sėkmės“ paieškomis. „Taigi, operatorius F.Dunajevas suvedė mane su Linartu. Pastarasis išdėstė savo sumanymą. Jis, esą, parašęs scenarijų, kuris vadinasi „Onytė ir Jonelis“, pats norįs vaidinti, režisuoti ir dar duodąs filmo gaminimui 10 000 litų. Man Linartas pasiūlė pagrindinį vaidmenį ir lyg kokio meno vadovo pareigas“, – viename interviu prisiminė aktorius Vladas Sipaitis, vaidinęs Jonelį.

archivesofculture.com nuotr./1931 m. filmo „Onytė ir Jonelis“ kadras
archivesofculture.com nuotr./1931 m. filmo „Onytė ir Jonelis“ kadras

Tiesa, tuokart perskaitęs Linarto scenarijų nusprendė, jog šis nieko vertas. Koreguodamas tekstą, galiausiai parašė naują istoriją, pagal kurią ir buvo sukurtas filmas.

Filmavimas Sargėnų dvare, Vilijampolės pakraštyje, užtruko beveik metus laiko. Trūko ne tik pinigų technikos nuomai, bet ir nuovokos, kaip paruošti aktorius filmavimui.

„Kaip mes grimavomės? Tas grimas buvo pats teatrališkiausias. Jei antakiai – tai juodi kaip smala. Jei veidas – tai baltas baltutėlis. Tikri „gyvi lavonai“, o mums atrodė labai gražu...“, – pasakojo V.Lietuvaitytė.

Ji pridūrė, kad, išvydusi save ekrane po premjeros tuo metu geriausiame Kauno kino teatre „Forum“ iš salės išėjo ašarodama – filmas labiau priminė studentų bandymus nei profesionalų darbą.

Dėl grimo aktoriai atrodė itin keistai – juodomis lūpomis ir paakiais, akinamai baltais veidais. Vėliau kino kritikai rašė, kad filme užkliuvo ne tik grimas, bet ir teatrinė vaidyba.

archivesofculture.com nuotr./1931 m. filmo „Onytė ir Jonelis“ kadras
archivesofculture.com nuotr./1931 m. filmo „Onytė ir Jonelis“ kadras

Poreikio ruošti kino aktorius tuo metu Lietuvoje nebuvo. Dauguma filme vaidinusių aktorių – teatro studentai, kuriems buvo pažadėta po filmavimo atsiskaityti... geriausiais šokoladiniais saldainiais.

„Daugiausia nukentėjo suvilioti įvairiausiomis fantazijomis jaunuoliai, pakankamai įtikinti, kad taps filmų žvaigždėmis ir galės patekti į išsvajotą Holivudą“, – rašė žurnalo „Kino naujienos“ redaktorius V.Ričkus.

Visgi jis pabrėžė, kad, nepaisant prastos vaidybos, grimo ir idėjos, filmo kūrėjai iš parduotų bilietų susigrąžino į filmo kūrybą investuotus 20 000 litų ir, patikėję savo sėkme, nusprendė sukurti dar bent keletą filmų.

Deja, dabar pažiūrėti filmą „Onytė ir Jonelis“ bei patiems įvertinti filmo kūrėjų darbą galimybės nėra. Šis filmas yra laikomas dingusiu, nėra žinoma, kad bent viena jo juosta būtų išlikusi.

______________________________________________________________________

Kultūros archyvo ženklu pažymėta straipsnių serija – tai Lietuvos literatūros ir meno archyvo iniciatyva, skirta archyvo fonduose saugomai dokumentinei medžiagai viešinti ir tyrinėti.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“
Reklama
„Energus“ dviratininkų komandos įkūrėjas P.Šidlauskas: kiekvienas žmogus tiek sporte, tiek versle gali daugiau
Reklama
Visuomenės sveikatos krizė dėl vitamino D trūkumo: didėjanti problema tarp vaikų, suaugusiųjų ir senjorų