Pirmą kartą šis tekstas publikuotas 2019 m.
Žlugus sovietmečiui pagrindinio idėjinio Lietuvos pankų priešo – sovietinės sistemos – nebeliko, tačiau visuomenėje išliko daug laisvu būti norėjusio jaunimo nežavėjusių reiškinių, su kuriais jie norėjo kovoti.
Į pogrindinius klubus ir koncertus rinkosi jauni žmonės, ieškoję muzikos su maišto dvasia, su kitokiu skambesiu bei idėjomis negu populiariojoje scenoje.
Žmonės, kurie norėjo būti kitokie negu tėvai, kuriems nepatiko fasadinės vertybės ir popkultūros komercija, kurie ieškojo tikrumo, maišto ir energijos. Ir muzikos grupių, kurios įkūnytų ir išreikštų šiuos jų jausmus.
Viena populiariausių iš tokių pogrindžio grupių buvo pankų grupė „Turbo Reanimacija“. Nors posakis „populiari pogrindžio grupė“ skamba keistai, tačiau „Turbo Reanimacijai“ pavyko leisti sėkmingus albumus, pritraukti minias žmonių į koncertus ir tuo pačiu išlikti savitais ir unikaliais.
„Sulauks melagis paskutinės dienos, / Sudorok Šleževičių arba jis tave sudoros“, „Aš nekenčiu radijo stočių / Todėl nededu jokių vilčių“, „Tik alus išgelbės mus“ – XX a. pabaigos lietuviškos muzikos scenoje „Turbo Reanimacija“ išsiskyrė savitais, ironijos ir maišto kupinais tekstais. Bei energinga, greita ir kratyti galvą skatinusia muzika.
Po septynių intensyvios veiklos metų ir tokio paties skaičiaus albumų grupė 1997 m. nutraukė aktyvią veiklą. Grupės vokalistas Kastytis Minkauskas-Kastis pripažįsta – jis dabar yra labiau miestietis negu pankas. Tačiau išlaikė savitą požiūrį į gyvenimą ir bent keletą kartų per metus užlipa ant scenos, priversdamas prakaituoti „Turbo Reanimacijos“ gerbėjus.
Kokie buvo XX a. paskutiniojo dešimtmečio Lietuvos pankai? Kas jiems rūpėjo, kas juos skatino kurti, ar sunkiai gimdavo tekstai ir kaip jie sutarė su popatlikėjais? Ką jie veikia dabar, kuo gyvena ir ar jaučia nostalgiją? Apie visa tai 15min žurnalistas kalbėjosi su „Turbo Reanimacijos“ lyderiu K.Minkausku-Kasčiu.
– Kaip atsirado grupės „Turbo Reanimacija“ pavadinimas?
– Grupę tada suburti buvo labai lengva. Buvo daug įvairių muzikantų ir įvairių pavadinimų. Tokių, kaip „Už Tėvynę“, „Mėsa“, „Dustas-Nuodai“, „33 proc. kiaulių pakeliui į Vatikaną“.
Mes, trys vyrukai, turėjome vieną svarbų kriterijų. Galvojome – vis tiek „šiaušim“ į Vakarus groti. Todėl pavadinimas turi būti be č, be ž, tarptautinis. Taip atsirado žodis „Turbo“.
O „Reanimacija“ atsirado atsitiktinai. Kažkas iš grupės narių tiesiog paėmė ir pasiūlė.
Pavadinime abu žodžius sugalvojome rašyti atskirai. Kalbininkai labai nerimsta ir nori kartu, tačiau tai tam tikras protestas.
– Kas pastūmėjo į pankroko pusę? Klausytis pankroko, groti pankroką?
– Augome aplinkoje, kurioje muzika buvo labai sureikšminta. Mano seneliai ir tėvai pagarbiai sakydavo: „va, muzikontas“.
Tai dažniausiai buvo siejama su absoliučia klausa, ypatingais gebėjimais, gal net kažkokia Dievo dovana. Ir mus su draugais tai suartino. Mes neturėjome absoliučios klausos, tačiau laisvalaikiu kartas nuo karto paklausydavome muzikos.
Muzikuoti pradėjome nuo nulio. Su akustinėmis gitaromis, vietoje būgnų – su faneriniu lagaminu.
Muzikuoti pradėjome nuo nulio. Su akustinėmis gitaromis, vietoje būgnų – su faneriniu lagaminu.
Paskui, metams bėgant, atsirado grupė. Tam labai padėjo dabartinės Šeškinės vidurinės mokyklos muzikos bazė, kuri rimtai žiūrėdavo į techninę muzikos pusę. Susidėjo pakankamai daug aplinkybių, kad atsirastų bendraminčių.
– O idėjine prasme? Suprantu, kad dar egzistuojant SSRS pankams buvo svarbu antisovietiškumas, laisvos Lietuvos idėja. Kaip keitėsi pankai SSRS griuvus?
– Tie, kurie skaitys straipsnį, nustebs, bet mes kaip grupė turėjome labai mažai smegenų. Mes blaškėmės – vieni ant portfelių paišė SS ženklus, kiti rašydavo AC/DC. Visiems buvo košė galvoje.
Atėjus Nepriklausomybės laikams, atsirado kažkokia kryptis, vieni ėmė groti metalą, kiti – popsą. Mes grojome alternatyvųjį roką. Pankrokas pas mus atėjo atsitiktinai.
Kai kas žodį punk ir kažkokią pankišką pasaulėžiūrą gal jau žinojo ir anksčiau, bet iš tikrųjų tik atsiradus pirmiems pogrindiniams laikraščiams, „fenzinams“ („fenzinas" – tam tikro muzikos, literatūros ar pan. žanro gerbėjų, įprastai neprofesionalų, leidžiamas žurnalas, skirtas savišvietai ir kitiems gerbėjams, – 15min) galima buvo susirankioti informacijos ir „Turbo Reanimaciją“ padėti į vieną lentynėlę su pankroku. Tai buvo maždaug 1991 m.
– Tai grupė atsirado pirmiau negu stilius?
– Manau, kad taip. Mūsų protas buvo Jonas Oškinis, kuris leido KNK „fenziną“ ir karts nuo karto mums pamėtėdavo įvairiausių idėjų. Sakydavo – paklausykite „Pixies“, paklausykite dar kažko.
Iš to gimė įdomesni albumai, kaip sakykim, „Gimtadienis“, arba albumas, kuriame saksofono partijas pagroja Janas Maksimovičius. Pradėjome išnaudoti elektrinę ritmo mašiną ir pamatėme, kad galime naudoti daug įvairiausių garsų.
Stichiškai mes galbūt būtume nuėję į industrinę muziką, visai ne į pankroką. Bet staiga atsirado poreikis įsirašyti.
Ir čia susidūrėme su pirmaisiais „leiblais“, pavyzdžiui, „Zona“. Dovydas Bluvšteinas paskatino mus įrašyti keletą dainų, ir taip gimė mūsų pirmieji albumai, kuriuos leido leidybinės firmos.
O paskui „Zona“ išleido tris albumus. Taip įsisuko ratas, kad mes buvome toks melodingas pankrokas, kurį pradėjo groti net „Radiocentras“.
– Nors dainavote, kad nekenčiate radijo stočių.
– Taip (juokiasi). Paradoksalu, bet taip.
– O koks buvo jūsų santykis su to meto popkultūra, popatlikėjais? Kiek nors susidurdavote, ar tai buvo paraleliniai pasauliai?
– Aš padėdavau Astai Stašaitytei vesti laidą apie lietuvišką muziką. Būdavau reporteris, kuris turėdavo vieną kitą interviu. Ir susidurdavau su įvairiausiais muzikantais. Tarp jų ir popmuzikos atlikėjais, kurie buvo lėlės vadybininkų rankose.
Matydavau tą situaciją, kai daug jaunimo groja, kiti daro pinigus iš to, dar kiti supranta, kad reikia užsiimti dideliais festivaliais, atvežti užsieniečius. Mačiau muzikos industrijos darbinę pusę, daug bendravau su muzikantais.
Man juose patikdavo tai, kad kiekvienas muzikantas turbūt mažiausiai yra nusikaltėlis. Bet kokio stiliaus, bet kokio miesto muzikantai visada buvo atviri tam tikroms kultūroms, besišypsantys. Kai kurie – mėgstantys pagerti, kas labai džiugindavo. Mes susitikdavome užkulisiuose, švęsdavome šventes.
Nebūdavo, kad subkultūros muštųsi, kovotų ir taip toliau. Bet tuo metu Lietuvoje buvo tiek įvairiausių srovių, kad žmonės, kurie klausydavosi pankroko, alternatyvos, vis dėlto buvo nustumti į šoną. Jie suprato, kad tai muzika ne rinkai, ne sporto rūmams ir juo labiau ne stadionams.
– Kaip gimė „Sudorok Šleževičių“? („Sudorok Šleževičių“ buvo 1996 m. įrašyta „Turbo Reanimacijos" daina, kurioje pašieptas tuometinis ministras pirmininkas Adolfas Šleževičius, – 15min)
– Yra tekstų, kuriuos parašiau vienu ypu. Sakysim, „Sudorok Šleževičių“. Po pensijų sumažinimo, ar kažkokios pensijų reformos, kai buvo kertama pensininkams, tuometinis premjeras Šleževičius buvo iš tikrųjų nemėgiama figūra.
Tą tekstą parašyti man pavyko vienu prisėdimu. Iš tikrųjų jaučiau, kad to teisingumo nebuvo.
– Susilaukėte kokių nors pasekmių?
– Ne. Aš esu susidūręs tik po „Aš nekenčiu radijo stočių“. Kai keliose radijo stotyse, laidose parodė, teko.. jie mažai sukosi, sakysim. O Šleževičius neužkliuvo.
Dabar Andrius Tapinas grojo savo laidoje, kiek girdėjau, tą dainą. Tai labai žiūrimumas padidėjo.
– Kokios vertybės, idėjos tau ir tavo aplinkai XX a. paskutiniame dešimtmetyje, labiausiai rūpėjo, buvo svarbiausios? Kaip suvokėte „pankavimą“ ir pankroką idėjine prasme?
– Vertybės, matyt, nekinta, nesvarbu, ar tai „devyniasdešimtieji“, ar XXI-as amžius, bet idėjos skleidžiasi vis kitokios. Buvau studentas ir mano stovėsena tarp poezijos ir šiek tiek filosofijos buvo pagražinta pankroku ir paprastu požiūriu į daiktus.
Mano aplinka, taip vadinama persiskaitėlių karta, neturėjo progos empiriškai paliesti Vakarų muzikos ir mums buvo dar sunkiau įvertinti iš ten skleidžiamų idėjų tikrumą.
Pirmą kartą apsilankęs Vokietijoje supratau, kad pankų nėra. Tai buvo žmonės-etiketės. Dar daugiau, kai kuriems tai buvo tiesiog kultas vartoti kitokius daiktus ar vartoti muziką.
Manau, mums svarbiausia buvo nemeluoti, būti paslaptingu alternatyviu požiūriu ar kunigaikščiu Myškinu. Kad pataisytume reikalus, turėjome juoktis ir nesuprantamai, borchesiškai kalbėti. Tad pankavimas – tai estetinis jovalas, iššaunantis netikėtai ir garsiai.
Tad pankavimas – tai estetinis jovalas, iššaunantis netikėtai ir garsiai.
– O ko labiausiai nemėgote, prieš ką kovojote? Tiek dainų tekstais, tiek elgesiu.
– Reikia apibendrintai pastebėti, kad santykinai daug laiko praleidome kovodami su savo tėvais, jų įpročiais ar taisyklėmis. Mokykloje kažkiek galėjome pakovoti dėl mokymo būdų – juk mes viską žinojome apie gyvenimą.
Studentiškais metais jau galėjome pasirinkti plačias idėjų pristatymo galimybes. Kova nukreipta prieš ,,būk kaip visi'', matyt, labiausiai mus užvesdavo.
– Gal prisimeni kokį įdomų nuotykį, istoriją iš tų laikų, kurį galėtum papasakoti?
– Vienas iš įsimintiniausių nuotykių susijęs su saksofonininku Johnu Zornu. Nepasakosiu, kas tai per muzikantas, „pasigūglinkite“, tačiau tuomet jo keli diskai privertė pažiūrėti į elektrinę gitarą kiek kitaip, mažiau pergyventi dėl savo kerėpliškų rankų.
Tad kai Kaune paskelbė geriausio gitaristo konkursą, aš drąsiai lipau ant scenos ir leidau sau gerti vyną scenoje, ūbauti ir buteliu pjaustyti gitarinius „rifus“. Pasiutiškai smagus konkursas.
– Kaip greitai gimdavo tekstai? Kokią reikšmę jiems skirdavote? Ar labiau rūpėjo dainų žodžiai, ar muzika?
– Tekstai gimdavo labai sunkiai. Tik kelias dainas pavyko driokstelti, kaip „Sudorok Šleževičių“, tarsi vienu prisėdimu.
Man sunkiai gaudavosi ritminis piešinys, jau nekalbant apie poezijos lengvumą. Kažkaip vis strigdavau ir, manau, iki šiol neturiu to kalbinio lengvumo. Tačiau tekstai, skirti mano draugams, labiau reikšmingi nei muzika.
– Kokias tris „Turbo Reanimacijos“ dainas rekomenduotum dabarties jaunam žmogui, kuris nori susipažinti su jūsų muzika?
– Muzikine prasme įdomus ir spalvingas mūsų albumas „Depresijai galas“. Tad jo bet kurios trys kompozicijos papuoštų jauno žmogaus fonoteką.
– Ko patys klausėte? Kokios užsienio grupės darė didžiausią įtaką?
– Muzikos klausymas ir dalijimasis įrašais buvo daugelio paauglių kasdienybė. Aišku, galėjo tos informacijos būti ir daugiau.
Mes pradėjome nuo „AC/DC“ paskui „Ramones“. Keista, bet mūsų muzikai didelę įtaką darė metalo grupės, šiek tiek repo. Iš pankų labiausiai žavėjomės „Dead Kennedys“, Biafros politikavimu.
– Kokia buvo XX a. paskutinio dešimtmečio Lietuvos pankų išvaizda? Ar buvo vyraujantis stilius?
– Nelabai mums svarbi ta vizuali pankų pusė buvo. Nes pasirinkimo nebuvo – teko karpyti plaukelius, siaurinti kelnes, nešioti sandalus, o žiemą – „traktorius“. Kažkokių aksesuarų ar vyraujančių stiliaus ypatybių neišskirčiau, tai tam tikras kolūkietiškas pankas.
– Kokios buvo populiariausios vietos, kur rinkosi tuometiniai Vilniaus alternatyvios muzikos gerbėjai?
– Mes daug laiko praleisdavome „Kablyje“, „Bombiake“, aplankydavom studentų rengiamas šventes, kažkiek pasitrindavom „piliovkėj“. Vasarą varydavom į Palangą.
– Kur vykdavo koncertai? Kiek žmonių susirinkdavo?
– Koncertai buvo gan įprastose roko muziką propaguojančiose vietose, „kabakuose“ ar klubuose. Ir į Klaipėdą, ir Marijampolę lėkdavome vienodu užsidegimu. Ypatingai smagu buvo groti apie 1992 m., kai „Nirvana“ populiarumas roką tarsi atgaivino ar išlaisvino.
Vilniuje be klubų ir barų dalyvaudavome FIDI, chemikų, architektų dienose. Žmonių klubuose susirinkdavo nedaug – iki šimto. Studentų būdavo ženkliai daugiau, o skaitlingiausi koncertai praūždavo prie jūros, kitų grupių draugijoje ar Gariūnų festivalyje. Tačiau, matyt, tai nebeturi nieko bendro su pankroku...
– Kokių, be pankų, dar būdavo grupuočių Vilniuje? Kaip su jomis sutarėte?
– Manau, sutarėme su visais. Mūsų muzikos klausė baikeriai, futbolo fanai, metalistai.
– Kaip pankų judėjimas Lietuvoje keitėsi bėgant paskutiniajam XX a. dešimtmečiui?
– Tiesą sakant, daug kas palūžo ir prasigėrė ar prasitarčialino. Kitiems teko sunkiai dirbti ir mesti nerimtus užsiėmimus. Scena pasunkėjo ir pradėjo suokti angliškai. Rūbų ir batų galybė nuspalvino vietas, kur rinkosi prijaučiantys pankrokui.
Informacijos, knygų ir įrašų tapo galima vežimu vežti. Žmogaus teisės tapo pamatine vertybe, o gyvūnėliams teko vegetarų dėmesys ir meilė.
– Kada nutraukėte aktyvią „Turbo Reanimacijos“ veiklą? Kas tai lėmė?
– Gitaristas Kriaučius juokauja, kad mes nebuvome išsiskirstę. Tikrai taip, tačiau grupė nuo 1997 m. aktyviai negrojo dėl dviejų priežasčių
Pirmoji – nes nebuvo, kas įkvepia. Daug kas prėska ir vidutiniška atrodė tuo metu būnant scenoje. Antroji priežastis – koncertų mažėjo ir teko „rišti“ su muzika bei ieškoti būdų užsidirbti.
– Ką dabar veiki gyvenime?
– Jaunystėje neturėjau tiek pasirinkimų, tad šiuo metu bandau atsigriebti. Klausau daug įvairios muzikos, skaitau Dalai Lamą, mėgstu čekišką alų, riebų maistą.
Klausau daug įvairios muzikos, skaitau Dalai Lamą, mėgstu čekišką alų, riebų maistą.
Daug laiko praleidžiu kaime Dzūkijos pakrašty, veisiu senų veislių sodą ties Giedraičiais.
Retsykiais susitinkam su Kriaučium, Maišu, pagrojam „Turbo Reanimacijos“ gabalus. Atvirai šnekant, tapau labiau „biurgeriu“ nei panku.
– Ar dar laikai save panku? Klausaisi pankroko? Kokios muzikos pats dabar klausai?
– Klausausi britiško pankroko, pasidomiu naujienomis, tačiau dabar laikas daugiausiai skirtas džiazui, vaikams ir žmonai. Surengiu pristatymus automobilyje apie muzikos albumus.
Esu pankas ir prieš katalikiškas šventes išsiskutu skiauterę, daug keikiuosi, kliedžiu, o naktimis kankinant nemigai garbinu Mao žiūrėdamas Godardo filmus.
– Ar palaikai kokį nors ryšį su dabartine alternatyviąja Lietuvos scena? Apsilankai koncertuose?
– Aplankau renginius, kurie patogūs. Apskritai nemėgstu „grūzo“ ir to spaudimo, kad čia tipo popsas, tad nesu nusiteikęs ieškoti specifinių erdvių specifiniams poreikiams.
Jei aplankau koncertą, būtinai prisilaku ir neturiu ką pasakoti, tad labai rizikinga su manimi apsilankyti koncerte...
– Ar dabar Lietuvoje matai grupių, kurie kažkuo – ar muzika, ar tekstais, ar dar kuo nors – primintų „Turbo Reanimaciją“ prieš 25 metus?
– Taip, kelis kartus teko išgirsti gerus gabalus, kurie kabina ir tai primena „Turbo Reanimaciją“.
– Nostalgija „devyniasdešimtiesiems“ dabar populiari. Daug kas su ilgesiu prisimena tada populiarius serialus, TV laidas, muziką. O ar pats jauti nostalgiją? Kodėl arba kodėl ne?
– Nostalgija – tai dairymasis per petį į bažnyčią, kuri tolsta.
Nostalgija – tai dairymasis per petį į bažnyčią, kuri tolsta.
O priekyje vaikai, rūpesčiai ir boba, žiūrinti serialus. Nemanau, kad mane veža patikrinti smetoniški laikai, kai pagarboje buvo mokytojai, policija ir kunigai.
– Į gera ar į bloga pasikeitė Lietuvos muzikos scena nuo per pastaruosius 20 metų? Kokius ryškiausius pokyčius pastebi?
– Scena pradėjo uždirbti daugiau pinigų, tad pagerėjo pasirinkimas ir kokybė. Atsirado daugiau alternatyvių projektų, puoselėjančių lietuviškumą ir sugebančių tai parodyti kitiems.
Muzika nėra socialinis reiškinys, vienijantis mases, joje daug kas tapo sugrota ir paprastai prieinama, tad scena vystosi vėl turėdama savus entuziastus ir turėdama tam tikrus verslus.
– O politika? Kaip vertini dabartinius politikus? Turi savo favoritą/favoritus, balsuoji rinkimuose?
– Politika nėra mano stiprioji pusė. Beveik nebalsuoju, dabartinius politikus vertinu labai atsargiai. Gyvenu gatvėje, kur jų pakanka.
Beveik nebalsuoju, dabartinius politikus vertinu labai atsargiai. Gyvenu gatvėje, kur jų pakanka.
Matau, kaip jie nori prieiti prie mūsų vidaus, deda daug pastangų rodydami beždžionę, kad ją išrinktume.
Taip pat nesuprantu kai kurių sprendimų, pavyzdžiui, „žolės“ nelegalumo, bei susiduriu su didžiule biurokratija verslui.
– Ar vertybių, požiūrio į gyvenimą prasme jautiesi kitoks negu ta didelė visuomenės dalis, kuri niekada negrojo ir neklausė alternatyvios muzikos? Liko to vidinio maišto ar dar kažko?
– Taip, būna silpnumo akimirkų, kai jaučiuosi suknistai ir jaučiuosi šūdo krūva. Mūsų visuomenė juk nėra tokia...
– Kaip jaustumeis, jei kokia jauna grupė dabar atnaujinusi tekstą sugrotų, tarkim, „Sudorok Karbauskį“ ? Nebūtinai Karbauskį – galėtų būti ir kitas politikas.
– Einšteinas kalbėjo apie visatos beribiškumą ir kvailius...
– Praėjusiais metais keliskart koncertavote. Ar ir šiemet bus jūsų koncertų?
– Turime porą kvietimų į pankroko šventes, vieną roko fiestą. Paprastai per metus pagrojame penketą koncertų, neaplenkdami barų. Sveiki atvykę į senųjų pirdžių show!
