2020-ųjų liepą suėjo 35-eri metai nuo to momento, kai buvo rastas „Nuestra Senora de Atocha“.
Tai yra pats vertingiausias istorijoje nuskendęs laivas, kurio pavadinimas iš ispanų kalbos verčiamas „Atochos Dievo Motina“.
Šis nuskendęs ispanų galeonas buvo didelis daugiadenis burinis laivas, XVI–XVIII a. naudotas karo ir prekybos tikslais.
Aukso ir sidabro upės iš Naujojo pasaulio į Senąjį pasaulį
Iki 1622-ųjų metų Ispanija kasmet išsiųsdavo po dvi laivynų flotiles į Pietų Ameriką ir Meksiką. „Tierra Firme“ flotilė išplaukė į Pietų Ameriką, o „Naujosios Ispanijos“ – į Meksiką.
Šie laivai keliaudavo pasiimti aukso ir sidabro. Vertingi mineralai buvo kasami tose šalyse ir mulais sausuma nugabenami į Panamą.
Ten atvykę Ispanijos galeonai būdavo pakraunami auksu, sidabru bei kitomis vertybėmis ir išplaukdavo atgalios į Ispaniją.
Nuo 1530-ųjų iki 1700-ųjų pabaigos ispanai sugebėjo iš Naujojo pasaulio į Senąjį pergabenti vertybių, vertų daugiau nei 8 mlrd. dolerių.
Visgi kildavo rimtas iššūkis, prie kurio reikėjo nuolat prisiderinti. Tai garsusis Karibų jūros uraganų sezonas, kuris dažniausiai trunka nuo birželio 1 d. iki lapkričio 30 d.
Audringų orų sezono langas ganėtinai ilgas ir dėl jo – bei kitokio pobūdžio avarijų – buvo prarasta daugiau nei 1000 Ispanijos laivų.
1622-ųjų lobis buvo toks didelis, kad jam sukataloguoti ir pakrauti į 28 galeonus sudariusį „Tierra Firme“ laivyną prireikė net dviejų mėnesių.
Du galeonai, „Atocha“ ir „Santa Margarita“, buvo didžiausi laivyno laivai ir būtent jie gabeno didžiąją lobio dalį.
Lobio pakrovimas ir laivyno pasirengimas išplaukti vėlavo visas šešias savaites ir pagaliau laivai išplaukė tik rugsėjo 4 d.
Deja, vos po dviejų dienų, laivynui tenuplaukus 30-70 mylių į vakarus nuo Key West’o, Floridos, kilo uraganas. „Atocha“ ir „Santa Margarita“ kartu su kitais šešiais laivais buvo nuskandinti.
Iš 265-ių „Atocha“ įgulos narių išgyveno vos trys jūreiviai ir du vergai, kuriems pavyko įsikibti į laivo stiebo likutį.
Kai ši žinia apie nelaimę pasiekė Havanoje, Kuboje, buvusį Ispanijos administracijos centrą, valdžia nusprendė, jog reikia gelbėti krovinį ir išsiuntė 5 laivus.
Šie laivai sugebėjo surasti nuskendusį „Santa Margaritą“ laivą ir iš
vandens ištraukti pusę gabento krovinio.
„Atocha“ liekanos pasiliko 17 metrų gylyje ir ispanai šio laivo taip ir nerado. Kaip gi galiausiai buvo surastas 1 mlrd. dolerių vertės lobis?
Lobio radėjas Melas Fisheris gimė 1922-aisiais, Hobarte, Indianos valstijoje.
Vaikystėje jis labai mėgo skaityti Roberto Louiso „Lobių sala“ knygą ir tai pakeitė jo gyvenimą. Melas taip susižavėjo šiomis idėjomis, kad gyvenimą paskyrė nardymui vandenyje ir lobių paieškai.
Žinoma, visa romantika neprasidėjo staiga. Melas įstojo į Purdue universitetą, kuriame mokėsi hidraulikos inžinerijos.
Antrojo pasaulinio karo metu vyras tarnavo JAV armijos inžinierių korpuse, o pasibaigus karui – Melas laimės ieškojo „Auksinėje valstijoje“, Kalifornijoje.
Ten, Toranso miete, prieš atidarydamas pirmąją valstijoje nardytojų parduotuvę, jis tapo… viščiukų augintoju.
Po vestuvių Melas Fisheris Redondo paplūdimyje atidarė „Mel’s Aqua Shop“, kur vedė nardymo pamokas bei pardavinėjo nardymo įrangą.
Jau visai netrukus Melas nardė palei Kalifornijos pakrantę ir jos upėse, ieškodamas aukso.
1962-aisiais Melas su savo šeima, įskaitant žmoną, keturis sūnus ir dukrą, persikėlė į rytinę Floridos pakrantę ieškoti nuskendusio pasakiškojo „1715-ųjų Spanish Plate Fleet“ lobio.
Tuo metu lobių ieškojimas buvo grindžiamas Didžiosios Britanijos admiraliteto įstatymu. Tai iš esmės reiškė, kad, jei ieškotojas randa seną, prieš šimtus metų nuskendusį lobį, didžioji lobio dalis tenka jam.
Pasitelkęs savo inžinerines žinias, Melas išrado keletą specializuotų įrengimų, kurie jam pagelbėjo ieškant lobių.
Vienas iš jo išradimų buvo vadinamas „pašto dėžutėmis“, kurios nukreipiamos į dugną, pakelia smėlį ir parodo viską, kas po juo slepiasi.
Iš pažiūros visiškai paprasta įranga pasirodė esanti nepaprastai sėkminga lobių paieškose. Jau visai netrukus jis surado daugiau nei 1000 auksinių.
Tada, 1969-aisiais, Melas Fisheris sužinojo apie „Nuestra Senora de Atocha“ ir visas savo paieškų pastangas sutelkė į ją, motyvuodamas savo komandą šūkiu: „Šiandien yra ta diena!“
Melas Fisheris net nenutuokė, kad šį šūkį teks kartoti ateinančius 16 metų ir pusę savo gyvenimo.
(Ne)sėkmės nuolat buvo šalia
1973-aisiais ir vėliau 1975-aisiais vyriausias Melo sūnus Dirkas, kuris taip pat įsivėlė į šį tėvo verslą, rado tris „Atocha“ sidabro luitus ir 5 bronzines patrankas.
Praėjus vos kelioms dienoms po antrojo atradimo, Dirkas, jo žmona ir dar vienas naras miegojo laive, kai sugedo triumo siurblys ir laivas apvirto. Visi trys žmonės žuvo.
Nepaisant šios tragiškos netekties, Melas Fisheris ištvėrė. 1980-aisiais Melas surado „Santa Margarita“ nuolaužas, kuriose rasti rastas auksas ir kiti lobiai buvo verti 20 mln. dolerių.
Tada, 1985-ųjų liepos 20-ąją, kitas Melo sūnus Kane’as radijo ryšiu pranešė tėvui: „Išmeskite jūrų žemėlapius; mes atradome pagrindinę krūvą!“. Pagaliau buvo rasta „Atocha“.
Pasakiškas lobis
Melas ir jo komanda sugebėjo surinkti 36 tonas aukso ir sidabro, 114 000 „vienetus aštuoniukių“, auksinių monetų, 1000 sidabro luitų, aukso bei sidabro dirbinių ir 32 kg Kolumbijos smaragdų.
Iš vandens ištrauktos monetos buvo su kalyklos ženklais – nuo 1500-ųjų pradžios iki 1621-ųjų – ir daugelis tokių monetų išvis nebuvo matę.
Krovinys buvo įvertintas 450 mln. dolerių. Tačiau remiantis laivo dokumentų išrašais, į tą sumą dar buvo neįtraukta 162 variniai luitai, 14 bronzinių patrankų, 125 000 sidabrinių monetų, 433 sidabro luitų, 111 aukso luitų ir laivagalis, kuriame buvo kapitono kajutė su 35 dėžutėmis brangakmenių ir papuošalų.
Mokslo lobynas
Nors rastas „Atocha“ Melą Fisherį ir jo darbuotojus bei investuotojus pavertė milijonieriais, galbūt už visą sidabrą ir auksą buvo vertingesni narų į paviršių iškelti istoriniai dirbiniai. Tarp jų buvo ir reti XVII amžiaus navigaciniai prietaisai bei keramikos indai.
Taip pat buvo rasti vertingieji bezoaro akmenys. Tai maždaug kiaušinio dydžio objektai, randami lamų, alpakų, elnių, avių ir kitų atrajojančių gyvulių žarnyne bei skrandyje.
Buvo manoma, kad panardinus bezoaro akmenį į puodelį skysčio, akmuo pašalins visus jame esančius toksinus ir nuodus. Turtingiesiems ir galingiesiems XVII amžiaus žmonėms šis klausimas buvo labai aktualus.
Po šio lobio suradimo Melas Fisheris buvo pakviestas į labai populiarią „The Tonight Show with Johny Carson“ televizijos laidą. Ir Melas pasirodė dėvėdamas vieną iš milžiniškų auksinių grandinių.
Floridos valstijos valdžiai pamačius šią laidą ir taip sužinojus apie milžinišką lobio atradimą, buvo pareikalauta, kad Melas Fisheris valstijai atiduotų 25 proc. lobio.
Melas Fisheris, užkietėjęs kovotojas, net neketino nusileisti Floridos valstijos valdžios reikalavimams.
Bylinėjimasis truko 8-erius metus, kol galiausiai ginčą išsprendė JAV Aukščiausiasis teismas. 1982-aisiais liepos 1 dieną jis priėmė sprendimą Melo Fisherio naudai ir jam priskyrė visas teises į „Atocha“ lobyną.
Daugelis iš nuskendusio „Atocha“ laivo atgautų daiktų eksponuojami Melo Fisherio jūrų muziejuje Key West’e, Floridoje.
1987-aisiais JAV Kongresas priėmė „Apleisto laivo katastrofos aktą“, kuris valstijoms suteikė teises į tokius laivus (ir svarbiausia – į jų lobius), esančius iki trijų mylių nuo jų krantų.
Melas Fisheris mirė 1998-ųjų gruodžio 19 d. Jis paliko „Mel Fisher Center, Inc.“, kuriame yra užkonservuotos, saugomos bei eksponuojamos daugelio jo lobių paieškų metų atrastos vertybės.
Laive buvę smaragdai buvo iš garsiosios Kolumbijos „Muzo“ kasyklos. Tie smaragdai laikomi geriausiais pasaulyje.
2011-iųjų birželį Melo Fisherio narai surado smaragdo žiedą, du sidabrinius šaukštus ir kitus dirbinius. Vien tas žiedas buvo įvertintas 500 000 JAV dolerių.
2014-aisiais „Nuestra Senora de Atocha“ buvo įtraukta į Gineso rekordų knygą, kaip vertingiausia kada nors atgauta laivo katastrofa ir kaip vertingiausias lobis, koks kada nors yra rastas vandenyne.
