Kai kurių rajonų, pavyzdžiui, Senamiesčio, vardų kilmė gana akivaizdi, bet kitų – kupina paslapčių. Rasime Vilniuje ir pagal gamtos objektus, ir pagal inžinierius, ir pagal dvarininkus ar net jų dukras pavadintų rajonų.
O kai kurių rajonų ar anksčiau tose vietose buvusių kaimų, pagal kuriuos jie pavadinti, vardų kilmė nėra žinoma, ją sufleruoja tik neaiškaus tikrumo legendos.
Dauguma Vilniaus rajonų kadaise buvo priemiesčiai, kaimai ar dvarai, plečiantis miestui prijungti prie Vilniaus. Portalas 15min kviečia sužinoti, kaip Vilniaus rajonai gavo vardus.
Šį tekstą padalinome į tris dalis. Ši dalis – trečioji. Joje atskleisime, kaip pavadinimus gavo rajonai, kurių vardai prasideda nuo S iki Ž, arba, kitaip tariant, nuo Santariškių iki Žvėryno.
Pirmąją teksto dalį rasite paspaudę šią nuorodą, antrąją – paspaudę šią nuorodą.
Santariškės
Santariškės – vienas vėliausiai atsiradusių Vilniaus rajonų vardų, taip vadinti ši teritorija pradėta tik 1945 m. Pasak kalbininko Jono Jurkšto, šis vietovardis buvo dirbtinai išverstas iš lenkiško žodžio Zgoda, reiškiančio taika, santaika. Taip ši vietovė lenkų buvo pradėta vadinti prieš II pasaulinį karą.
Kaip šiuolaikinis rajonas Santariškės ėmė kurtis 1976 m., pradėjus statyti ligoninės kompleksą.
Senamiestis
Senamiesčio vardo kilmė tiesioginė – tai yra seniausia Vilniaus miesto dalis, teritorija, kuri kadaise iš esmės ir buvo visas Vilnius, o visa kita laikyta priemiesčiais. Pradėtas kurti Vilnius buvo XIII a. pabaigoje.
Kada Senamiestis pradėtas vadinti Senamiesčiu, nėra visiškai aišku, tačiau greičiausiai tai turėjo nutikti XIX a., kuomet pradėjo kilti ar prie Vilniaus būti prijungiami kiti rajonai ir Senamiestis jau nebeapėmė didžiosios dalies Vilniaus, tik seniausiąją miesto dalį.
Šiaurės miestelis
Šis pavadinimas išliko nuo sovietmečio ir yra susijęs su kariuomene. Mūrinės kareivinės čia pastatytos dar XIX a.
Sovietmečiu kareivinių, esančių į šiaurę nuo miesto centro, teritorija buvo pavadinta Šiaurės miesteliu ir tapo neprieinama visuomenei. Šis pavadinimas išliko iki šiol, nors karinės bazės čia nebėra.
Šeškinė
Šio rajono vardo kilmė neaiški. Viena versija teigia, kad vietovė kažkada priklausė žmogui, vardu Šeškas. Kita versija teigia, kad vardas kilo iš upelio ar ežero vardo, neišlikusio iki šių laikų.
Šeškinės vardas pirmąkart šaltiniuose paminėtas dar XIV a. Tikėtina, kad pirminis vietovės pavadinimas buvo Šeškiniai, tačiau vėliau nusistovėjo Šeškinė.
Iki XIX a. vidurio Šeškinė priklausė Radviloms, vėliau šioje teritorijoje buvo kaimas. 1955 m. vietovė buvo prijungta prie Vilniaus, o 1977 m. čia pradėtas formuoti mikrorajonas.
Šnipiškės
Šnipiškių vardas greičiausiai kilo iš turtingo Vilniaus pirklio Povilo Šnipkos, kuris gyveno XVI a. pab.–XVII a. pr. ir šioje vietovėje turėjo dvarą, pavardės. Formuotis Šnipiškės pradėjo XVI a., 1536 m. pastačius tiltą per Nerį.
Ilgą laiką Šnipiškes valdė ar žemių čia turėjo įvairūs didikai, XIX a. Šnipiškių priemiestis pamažu pradėtas integruoti į Vilnių. Tarpukariu rajonas vadintas Šnipiškiu.
Turniškės
Šios Vilniaus dalies pavadinimo kilmė nėra visiškai aiški – jis gali būti kilęs iš asmens vardo, o gali būti ir iš netoli tekančio Turniškės upelio.
Turniškių kaimas pirmąkart istoriniuose šaltiniuose paminėtas 1780 m. 1969 m. Turniškių kaimas plečiantis miestui buvo prijungtas prie Vilniaus.
Čia esančios aukščiausių šalies vadovų rezidencijos įsikūrusios Turniškių hidroelektrinės, pradėtos statyti 1938 m., bet niekada nebaigtos, statybos vadovams ir inžinieriams statytuose namuose.
Užupis
Užupio vardo reikšmė yra tiesioginė – rajono pavadinimas reiškia „vietą už upės“ ir atspindi tai, kad Užupis įsikūręs kitoje Vilnios pusėje nuo Senamiesčio.
Užupis – vienas seniausių Vilniaus priemiesčių, šaltiniuose minimas nuo XV a., o pradėjęs augti XVI a., pastačius tiltą per Vilnią.
Valakampiai (Valakupiai)
Istoriniuose šaltiniuose ši miesto dalis vadinta tiek Valakampiais (Walakapie), tiek Valakupiais (Walakupie), abu pavadinimai dar gali būti girdimi ir dabar.
Kalbininkas Jonas Jurkštas teigė manantis, kad vietovardis kilo iš vandenvardžio – Valakupės ar Valakupio upelio, o šis savo ruožtu pavadinimą gavo iš čia buvusio vienkiemio, kurio žemė matuota valakais, tad „valakas“ ir „upė“.
Yra ir manančių, kad rajono pavadinimas kilo iš žodžių „valakas“ ir „kampas“. Geografas Česlovas Kudaba teigė, kad pavadinimas „Valakampiai“ yra susijęs su tuo, kad šioje vietoje Neris užsisuka nemažu kampu.
Valakampiuose Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvaras buvo įsikūręs nuo XVI a. Na o XX a. plečiantis miesto teritorijai Valakampiai tapo Vilniaus dalimi.
Verkiai
Verkių vardas ypač senas, minimas jau 1387 m. Jo kilmė nėra visiškai aiški. Kalbininko Simo Karaliūno nuomone, šis vardas kilęs iš germanizmo verkė, verkis – pakulos, kuriomis užkamšomi laivo plyšiai. Ši nuomonė grindžiama tuo, kad čia, Neries krante, buvo laivų statykla.
Yra legendų, pasakojančių, kad Verkių vardas kilo iš žodžio „verkti“. Viena versija sako, kad dėl legendos, kad Neris, kuri teka pro Verkius, susidarė iš verkiančio milžino ašarų.
Kita, daugeliui geriau žinoma versija pasakoja, kad būtent čia ant kalno erelio lizde buvo rastas verkiantis naujagimis, vėliau tapęs kriviu Lizdeika ir išaiškinęs Gedimino sapną.
Pagal jį vietovė pavadinta Verkiais. Visgi ji mažai tikėtina: tai, kad Lizdeika rastas Verkiuose, minima tik XIX a. istorikų darbuose, ankstesnės Lizdeikos kilmės legendos mini tik erelio lizdą, nesiejant jo su Verkiais.
Iki XIV a. pabaigos šią vietovę valdė Lietuvos kunigaikščiai. 1387 m. Jogaila ją padovanojo Vilniaus vyskupams. Ilgainiui Verkiai virto nuolatine vyskupo rezidencija, vyskupas Ignotas Masalskis XVIII a. pab. pastatė Verkių dvarą. Šalia išsivystė gyvenvietė, kuri 1969 m. buvo prijungta prie Vilniaus.
Vilkpėdė
Vilkpėdės teritorijos pavadinimas greičiausiai kilo nuo ilgai čia buvusio didžiulio akmens su Vilko pėda – į vilko letenų padus panašiais pėdsakais.
Šis akmuo Vilniaus plane pažymėtas dar XVII a. viduryje, o pats Vilkpėdės pavadinimas pirmąkart minimas 1785 m. Akmuo išliko iki XX a. ketvirtojo dešimtmečio, kuomet buvo suskaldytas.
Be Vilkpėdės akmens, vietovardis turi ir dar vieną jį aiškinantį padavimą – esą čia miškingose apylinkėse vilkai pripėduodavo žemę, tad žmonės vietovę pavadino Vilkpėde.
Vilkpėdė kaip teritorijos pavadinimas pirmąkart minimas 1785 m., o Vilkpėdės kaimas čia įsikūrė XIX a. Vilkpėdė į Vilnių integruota po II pasaulinio karo, tapo pramonės rajonu. Pats akmuo, greičiausiai davęs vardą rajonui, buvo suskaldytas XX a. ketvirtame dešimtmetyje.
Viršuliškės
Viršuliškėms pavadinimą davė čia buvęs Viršuliškių kaimas. Šis vietovardis (lenkiškai Wierszuliszki) buvo rastas XVIII a. lenkiškame dokumente, bet lietuviška jo priesaga leidžia spėti, kad kaimas galėjo egzistuoti jau XVI a.
Gali būti, kad senovėje ši vieta priklausė didikų Viršilų giminei, iš čia kilo ir vietovardis. Viršuliškių kaimas prie Vilniaus prijungtas buvo 1969 m.
Žirmūnai
Žirmūnų vardas kilęs iš mažos gatvės, buvusios dabartinių Žirmūnų teritorijoje dar Abiejų Tautų Respublikos laikais, pavadinimo.
Gatvė buvo pažymėta XVI a. miesto plane. Pagal ką galėjo būti pavadinta Žirmūnų gatvė – informacijos rasti nepavyko.
Atskiros dabartinio mikrorajono dalys istorijoje žmonių buvo vadinamos skirtingai, čia buvo ir įvairių kaimų. Dalis dabartinių Žirmūnų anksčiau senųjų vietovės gyventojų buvo vadinami Losiuvka. Pavadinimas susijęs su čia sklypą turėjusiu generolu Aleksandru Losevu, vienu iš 1863 m. sukilimo slopintojų.
Iki XX a. vidurio Žirmūnai buvo gana menkai apgyventas Vilniaus pakraštys, dabartiniai mikrorajono daugiaaukščiai iškilo 1962–1969 m.
Žvėrynas
Žvėryno rajono pavadinimo kilmė yra tiesioginė – šioje teritorijoje XVI-XVIII a. buvo LDK didikų Radvilų įkurtas medžioklės rezervatas.
Jame, apjuostame storais mediniais rąstais, jie laikė stumbrus, briedžius, stirnas, lapes. Dalis gatvių pavadinimų Žvėryne iki šiol primena senąjį žvėryną ir medžioklės plotus.
Iki XIX a. pradžios dabartinis Žvėrynas buvo vadinamas dviem vardais – Žvėrynu ir Saltoniškėmis, tik vėliau nusistovėjo tradicija Saltoniškėmis vadinti tik šiaurinę Žvėryno dalį. Saltoniškių pavadinimas atsirado iš pavardės: XVI a. viduryje šiaurinėje Žvėryno dalyje buvo Žygimanto Augusto rūmų paiždininko Ivano Saltono dvaras.
XIX a. Žvėryne iškirstas miškas, imti statyti namai. 1892 m. pastatytas pirmasis tiltas, o 1900 m. Žvėrynas buvo prijungtas prie Vilniaus.
Parengta pagal Nijolės Sisaitės ir Zitos Tiukšienės knygą „Pasižvalgymai po Vilnių. Miesto mikrorajonai“, Jono Jurkšto knygą „Vilniaus vietovardžiai“, puslapius „Vilnijos vartai“, „Go Vilnius“._____________________________________________________________________
Patiko tekstas? Tuomet kviečiame sekti 15min rubriką „Ar žinai?“, kurioje rasite straipsnius apie Lietuvos ir pasaulio istoriją, kultūrą, įdomybes, keistenybes ir pan. Praplėskite savo akiratį!
Taip pat kviečiame pamėgti rubrikos „Facebook“ puslapį „Šiandien sužinojau“, kur ir rasite nuorodas į rubrikos straipsnius, ir sužinosite daug įdomių faktų.
