Pirmoji inauguracija truko vos 23 minutes
Pirmuoju valstybės prezidentu 1919 m. balandžio 4 d. Valstybės Tarybos buvo išrinktas Antanas Smetona.
Konstitucijai šalies vadovas prisiekė po poros dienų – balandžio 6-ąją. Tarpukariu, kaip ir dabar, prezidentai pareigas imdavo eiti ne nuo tada, kai juos išrinkdavo, o nuo tada, kai duodavo priesaiką Lietuvos Konstitucijai.
A.Smetonos priesaika įvyko tą pačią dieną kaip ir Valstybės Tarybos narių. Taigi, galima manyti, jog būtent valstybės prezidento institutui jaunoje šalyje ypatingesnė reikšmė tuomet nebuvo suteikta.
Šios iškilmės prasidėjo popiet – 16 val. Kaip rašo valstybės oficiozas „Lietuva“, ceremonijai salė buvo papuošta tautinėmis vėliavomis. Joje susirinko daugybė svečių.
Bilietais į renginį rūpintis neteko reikšmingesniems svečiams, pavyzdžiui, Kauno miesto valdybai, jiems šie buvo atsiųsti.
Kiti asmenys bilietus gauti galėjo Spaudos biure. Įėjimą bei pačią priesaikos erdvę saugojo karo mokyklos mokinių garbės sargyba. Pats A.Smetona į salę įžengė 16 val. 10 min.
Justinui Staugaičiui atidarius Valstybės Tarybos posėdį, savo žodį tarė ir Žemaičių vyskupas. Po jo kalbos atėjo metas prezidento priesaikos momentui. A.Smetonai prisiekus pasigirdo šalies himno griežimas. Įdomu, jog po to priesaika perskaityta ir gudų bei žydų kalbomis.
Verta pastebėti, kad ceremonija neužtruko pernelyg ilgai, jau 16 val. 23 min. buvo prisiekusi visa Valstybės Taryba. Vėl užgrojo muzika, o Tarybos nariai šaukė: „Valio valstybės prezidentą!“
Naujos A.Stulginskio tradicijos
Itin panaši, kukli ceremonija laukė ir 1922 m. gruodžio 21 d. išrinkto Aleksandro Stulginskio. Dar tą pačią dieną prezidentas prisiekė Seime.
Inauguracijos ceremonija vėl pritraukė gausų būrį svečių. Antrųjų tokių iškilmių šalies istorijoje išskirtinumu galima laikyti nuo Seimo rūmų iki Prezidento rūmų vartų dviem eilėmis išsirikiavusį raitelių pulką – garbės sargybą bei atskirą raitelių būrį ant gražių, širmų žirgų, sudariusį prezidento garbės eskortą.
Į iškilmių vietą prezidentas, lydimas ministro pirmininko Ernesto Galvanausko, atvyko bėrais žirgais kinkytame vežime, su raitelių palyda.
A.Stulginskiui su premjeru įžengus į salę, visi atsistojo. Ministrui pirmininkui paklausus, išrinktasis sutiko priimti prezidento pareigas. A.Stulginskiui prisiekus Konstitucijai, pabučiavus kryžių ir Evangeliją, jis tarė trumpą kalbą.
Paskutinius valstybės vadovo žodžius palydėjo plojimai, „Valio“ šūksniai. Finaliniu akordu tapo sugiedotas Lietuvos himnas.
Dar kartą prisiekti A.Stulginskiui teko 1923 m. birželio 20 d. Ceremonijoje panaudotas kariuomenės išrikiavimo nuo Seimo iki Prezidento rūmų akcentas, kuris, pasak dienraščio „Lietuva“, posėdžiui suteikė didingumo.
Prieš prasidedant renginiui, publiką nustebino keleto karininkų valstybės vėliavos nunešimas ir pagerbimas ginklais prie stalo, paruošto priesaikai, su ant jo padėtais kryžiumi ir Evangelija.
Tolesnė posėdžio eiga buvo visiškai analogiška pirmajai A.Stulginskio inauguracijos ceremonijai.
Nauju dalyku prie jau įprastų valstybėje prisiekti Konstitucijai skirtų posėdžių galima laikyti Respublikos prezidento, Seimo atstovų bei ministrų išvyką į Karo muziejų.
Minėtieji asmenys į muziejų patraukė tą pačią dieną 12 val. 30 min. Ten pagerbti žuvusieji už Lietuvos laisvę, prie paminklo padėtas vainikas.
K.Griniaus akibrokštas
Iš A.Stulginskio valstybės vadovo pareigas perėmė Kazys Grinius. Demokratiškumu pagarsėjęs daktaras prezidentu išrinktas 1926 m. birželio 7 d. Prisaikdinimo ceremonija po 18 val. 20 min. pasibaigusio šalies vadovo rinkimų posėdžio buvo numatyta jau kitą dieną.
Birželio 8-ąją Kaunas pasitiko šventiškai pasipuošęs vėliavomis. Kaip pranešė „Lietuvos žinios“, prie K.Griniaus namų Laisvės alėjoje prieš 12 val. susirinko gausybė žmonių.
Palydėti jo ekscelenciją nuo namų iki Prezidento rūmų atvyko ir raitelių būrys su ministru pirmininku Leonu Bistru.
Prezidentūros kieme buvo išsirikiavusi karo mokyklos garbės sargyba. Kaip jau tapo įprasta, nuo Seimo iki Prezidento rūmų stovėjo gyvąja siena išrikiuota kariuomenė.
Pilnoje Seimo salėje K.Grinius nustebino susirinkusiuosius savo priesaikos tekstu. Prezidentas išliko ištikimas savo principams ir priesaikoje nepaminėjo Dievo, neprašė jo pagalbos.
Po trumpos naujojo valstybės vadovo kalbos Seimo rūmuose bei tradicinio posėdžio užbaigimo Lietuvos himnu, K.Grinius išvyko į prezidentūrą. Čia A.Stulginskis perdavė vadovavimą kraštui.
Pakeliui miestiečiai sveikino ką tik prisiekusį prezidentą ovacijomis bei skrybėlių mostigavimais. Prie prezidentūros pasitiko orkestras, atliekantis maršą. Garbės sargyba atidavė pagarbą.
„Lietuvos žinios“ pateikė ir nuogirdas apie naujai išrinktą prezidentą ir jo inauguracijos ceremoniją. Esą žmonėms teigiamą įspūdį paliko K.Griniaus atvykimas į iškilmes su paprasta skrybėle, o ne su cilindru.
Tiesa, čia greičiausiai apeliuojama į prezidento A.Stulginskio pamėgtą galvos apdangalą, tad valstiečių liaudininkų periodinis leidinys galėjo tendencingai pabrėžti tokį stiliaus pasirinkimą.
A.Smetonos inauguracijos: nuo kuklios priesaikos iki radijo transliacijos
1926 gruodžio 17 d. prezidentas K.Grinius 60-ojo gimtadienio proga „dovanų“ gavo valstybinį perversmą. Naujuoju šalies vadovu tapo A.Smetona.
Iš pradžių, paprašytas majoro Povilo Plechavičiaus, A.Smetona sutiko tapti „Valstybės vadu“. Visgi jau po dviejų dienų, gruodžio 19-ąją, jis buvo formaliai išrinktas prezidentu. Įvyko ir paprasta priesaikos ceremonija.
Arkivyskupas metropolitas Juozapas Jonas Skvireckas prisaikdino prezidentą. A.Smetona ištarė priesaikos žodžius, persižegnojo, pabučiavo kryžių bei Evangeliją.
Pasak krikdemų laikraščio „Rytas“, po to nugriaudėjo „valio“ šūksniai, o Seimo narių akis užplūdo ašaros.
Dar kartą A.Smetona prezidentu buvo išrinktas po 1931 m. paties valstybės vadovo priimto Rinkimų įstatymo. Nuo įstatymo paskelbimo praėjus vos 7 dienoms įvyko ir ypatingųjų tautos atstovų (rinkikų) rinkimai, o jau gruodžio 11 d. – ir paties prezidento.
Tiesa, šio A.Smetonos valdžios įteisinimo, rodos, nelydėjo ypatingos ceremonijos. Oficiozas „Lietuvos Aidas“ paskelbė prezidento kalbą, kurią, pasak dienraščio, jis pasakė po iškilmingos priesaikos.
Visai kitaip švęstos paskutinėmis tarpukariu tapusios 1938 m. inauguracijos iškilmės. Nors prezidentu A.Smetona vėl buvo išrinktas lapkričio 18 d. ir jau po rezultatų paskelbimo prasidėjo šventiniai renginiai mieste, tačiau viešą priesaiką nuspręsta rengti tik gruodžio 12 d.
Tad simbolišku tokiai datai laiku – 12 val. – prezidentas iškilmingai prisiekė Tautos atstovų akivaizdoje. Šį kartą Seimo salė ceremonijai puošta žalumynais, o Kauno miestas – vėliavomis.
„XX amžius“ skelbė, jog salė buvo perpildyta, o joje svečiavosi Lietuvos kariuomenės vadovybė, aukštieji dvasininkai, įstaigų viršininkai, visuomenės veikėjai, vyriausybės bei Seimo nariai, Tautos atstovai, užsienio valstybių atstovai ir būrys žurnalistų.
Pats A.Smetona kartu su premjeru Vladu Mironu į iškilmes atvyko grojant maršui. Tradiciškai nuo prezidentūros išsirikiavo kariškiai. Po priesaikos Konstitucijai prezidentas pabučiavo valstybės vėliavą.
Kaip ir A.Stulginskis savo inauguracijos metu, A.Smetona pavakare atvyko prie Vytauto Didžiojo karo muziejaus. Čia atidavė pagarbą Nežinomajam Lietuvos Kareiviui.
Galima spėti, jog muziejaus lankymas turėjo ir simbolinę reikšmę. Valdant A.Smetonai įsigalėjo Vytauto Didžiojo kultas, o ir visas muziejaus kompleksas buvo atvertas 1936 m. 16 val. prezidentą sveikino kariuomenės vadovybė.
Šios iškilmės išsiskyrė ir tuo, jog buvo transliuojamos per radiją.
______________________________________________________________________
LT 100 – tai bendras 15min ir Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto projektas. Dėstytojo Norberto Černiausko kuruojami istorijos studentai šiame projekte rengia publikacijas apie aktualiausias ir šioms dienoms artimas nepriklausomos Lietuvos problemas 1918–1940 m.
