Iš šio straipsnio sužinosite, kaip atrodė tarpukario politinės karikatūros ir kuo vienos kitus sau palankioje spaudoje kaltino tarpukario Lietuvos politinės jėgos. Komunijos išniekinimas, bedievystė, ketinimai griauti bažnyčias ir netgi lyginimai su fašizmu – oponentai ir jų užmačios tuomet piešti itin tamsiomis spalvomis.
Istorikų teigimu, aukščiausiu tarpukario rinkiminių kovų tašku laikytini rinkimai į III Lietuvos Seimą 1926 m.
Didelis partijų tarpusavio priešiškumas lėmė vieningų opozicinio ir valdančiojo blokų susiformavimą.
Prieš krikščionis demokratus, nuo 1923 metų turėjusius nenuginčijamą daugumą parlamente, ir nuo jų priklausomas satelitines partijas (Lietuvos darbo federaciją ir Lietuvos ūkininkų sąjungą) susibūrė skirtingų politinių pažiūrų atstovai.
Tarp jų dominuojantis vaidmuo atiteko valstiečiams liaudininkams. Nepaisant kai kurių idėjinių skirtumų, jiems talkino socialdemokratų ir tautininkų partijos.
Opozicija jungė bendra nuostata, siekianti išvengti per didelio dvasininkų kišimosi į pasaulietinę valstybės sistemą. Artėjant rinkimams, bendras nepasitenkinimas kunigais – politikais vis ryškėjo, o spaudoje pradėjo plisti diskredituojančio pobūdžio straipsniai.
Antiklerikalinio fronto susibūrimas privertė krikščionis demokratus imtis panašių atsakomųjų veiksmų.
Kaltino net ryšiais su masonais
Krikščionys demokratai didžiausiais savo konkurentais laikė valstiečius liaudininkus, nevengdami jų vadinti tiesiog socialistais.
Pasak šios partijos atstovų, joks doras katalikas negalėjo palaikyti tokių bedievių, siekiančių sugriauti bažnyčios pamatus. Todėl valstiečius neva palaikė tik tamsūs ir nesusipratę piliečiai.
Dar daugiau, krikdemų atstovai prilygindavo oponentus prasikaltusiems, šlykštiems chuliganams, kurių vieta turėtų būti ne Seime, o kalėjime.
Krikščionių bloko atstovai neužmiršdavo priminti, kad buvusioji valstiečių liaudininkų vyriausybė sueikvojo virš 80 milijonų litų iš valstybės biudžeto. Kartu kildavo abejonių ir dėl 1926 m. rinkiminės kampanijos finansavimo lėšų.
Krikščionių demokratų spaudoje pasirodydavo pranešimų apie valstiečių sąsajas su masonais – atseit būtent laisvieji mūrininkai skirdavo didžiules lėšas žmonių agitavimui. Šiam tikslui turėjo būti išleista 1,5 mln. litų.
Taip pat krikščionys demokratai teigė, kad siekdami laimėti valstiečiai ėmėsi ir visiškai nepadorių veiksmų, pažeidžiančių rinkiminę etiką. „Ryto“ dienraštyje, pavyzdžiui, pranešta apie atvejus, kuomet katalikų rinkiminiai sąrašai būdavo tyčia sunaikinami.
Krikščionių demokratų teigimu, už tai atsakingi buvo opozicijos atstovai, vėliau tokius neteisėtus lapelius įteikdavę nieko nenuvokiantiems žmonėms. Taip iš esmės privesta prie balsavimo falsifikavimo.
Šios neteisybės, krikdemų nuomone, dažnu atveju likdavo nepastebimos dėl sąrašus išduodančios rinkiminės komisijos narių papirkinėjimo.
Valdančiosios partijos poziciją palaikančioje spaudoje piktinamasi ir dėl nemoralaus agitavimo katalikiškų švenčių metu.
Minėtas atvejis, kai Žaliosios vietovėje valstiečiai pasinaudodami Verbų sekmadienio iškilmėmis nemokamai pradėjo dalinti „Lietuvos ūkininką“.
Tiesa, jei tikėti „Tėvynės sargu“, atlaiduose susirinkę žmonės vertino tai pakankamai nepalankiai, pradedami plėšyti valstiečių liaudininkų lyderio Sleževičiaus skelbiamą evangeliją.
Itin dažnas atvejis spaudoje buvo tiesioginiai krikščionių demokratų politikų išpuoliai prieš valstiečius, atskleidžiantys sunkiai priimtina katalikams laikyseną.
Per juos stengtasi pabrėžti bendrą valstiečių nekultūringumą, pasireiškiantį net per Seimo susirinkimus. Pavyzdžiui, rašyta, kaip atkėlus valstiečių siūlomos rezoliucijos svarstymą kitai dienai, „politinė chuliganų kompanija“ demonstratyviai keikdamasi paliko posėdžių salę.
Agresyvioje kampanijoje neapsiribota vien bendromis priešininkų charakteristikomis. Įtariai žvelgta ir į asmeninį valstiečių lyderių gyvenimą.
Pavyzdžiui, taip spaudoje susiformavo klaidingais įsitikinimais paremtas mitas, neigiamai nušviečiantis būsimą šalies prezidentą Kazį Grinių, esą jis stipriai prasikalto prieš metus netinkamai palaidojęs tėvą.
Politikas, anot krikdemiškojo „Tėvynės sargo“ neva tai padarė ne tik be krikščioniškų apeigų, bet ir pats begėdiškai užkasė numirėlio kūną šalia savo namo. Pasitelkdamas šiuo pavyzdžiu „Tėvynės sargas“ stiprino valstiečių kaip pagrindinių kovotojų su tikėjimu įvaizdį.
Tariamas valstiečių chuliganiškumas labiausiai, buvo teigiama, reiškėsi agitacinių susirinkimų metu, kai jie vykdė provokacijas, pažeidinėjo viešąją tvarką.
Spaudoje rašyta, kaip jie pasinaudodami naktimi mėtė pro langus kiaušinius į katalikų atstovų pranešėjus. Ir netgi tuo neapsiribojo. Į norėjusį sustabdyti tokį elgesį policininką minėti chuliganai esą keliskart šovė, o vėliau paspruko.
Kituose panašaus pobūdžio pranešimuose irgi minimas smurtas. Dar vienas straipsnis teigia, kad Slavikuose vykusiame susibūrime valstiečių liaudininkų atstovas buvo įtariamas kėsinimusi peiliu „pasveikinti“ kunigą Vilkaitį. Tačiau tai jam nepasisekė, „nes žmonės pastebėję didvyrį išvedė laukan“.
Vienas agresyviausių rinkiminės kampanijos elementų atsispindi rašant apie Pakruojyje vykusį katalikų susirinkimą. Straipsnyje minima, kaip neįsileidus triukšmingų opozicijos palaikytojų, čia neva įvyko neįprastas žmogžudystės bandymas.
Kaip praneša katalikiškoji spauda, per stogą, ant pranešėjos, neva buvo mestas 2 kg svorio akmuo. Nepaisant to, moteris išliko gyva, kadangi „socialistai“ pataikė į jos ranką.
Rašydami apie tokius teroro aktus, krikščionys demokratai norėjo pasiųsti aiškią žinutę, kad valstiečių ir kitų opozicijos narių išrinkimas į svarbiausius valstybės postus neišvengiamai prives link visiškos betvarkės šalyje.
Ir davatkos balsuos už valstiečius
Opozicija, ruošdamasi 1926 metų rinkimams, surasdavo ne ką mažiau kūrybiškų būdų kenkti bendram krikščionių demokratų įvaizdžiui. Vietomis tai jiems pavykdavo daryti žymiai spalvingiau nei tiems patiems krikdemams.
Tai ypač atsiskleidžia valstiečių leidžiamoje spaudoje, kur kelta abejonių, ar iš viso įmanoma suderinti politikavimą su dvasinėmis pareigybėmis.
Tarsi kalbant daugumos pamaldžių moterų vardu, reiškiamas siekis sugrąžinti kunigus į bažnyčias, kur ir yra pagrindinė jų faktinė darbo vieta. Rašyta, kad „kunigai esą nusitolę nuo Dievo ir neduoda gero pavyzdžio tikintiesiems. Esą viena dabar jie žiną tai politikuoti, mitinguoti“.
Todėl teigta, jog valstiečių išrinkimas į Seimą bus palankesnis visuomenės interesams, o dvasininkams nebeliks kitos išeities, kaip grįžti prie savo tiesioginių funkcijų.
Pasak valstiečiams palankaus „Lietuvos žinių“ dienraščio, krikščionių demokratų rinkiminiai veiksmai buvo viena priežasčių, kodėl tarp žmonių įsivyravo nereikalingi tikybiniai karai.
Dėl to esą buvo kalti patys kunigai, kurie gąsdino žmones trobų deginimu ir visokiausiomis skerdynėmis tuo atveju, jei katalikiškos pakraipos atstovai nelaimės 1926 metų rinkimų. Tokie dvasininkų užmojai buvo prilyginami „fašistiniams atsišaukimams“.
Pro pirštus nepraleisti ir krikščionių demokratų užmojai stiprinti savo politinę reikšmę pasinaudojant visuomeniniu autoritetu. Valstiečių leidiniuose dažnai minėti atvejai, kuomet manipuliuota sakramentų teikimu, priklausomai nuo politinių pažiūrų.
Tokie kaltinimai puikiai atsiskleidžia per Vadoklių miestelio bažnytinių rekolekcijų pavyzdį. „Lietuvos žiniose“ teigta, kad kunigas Remeikis atseit pareiškė nenorą dalinti valstiečiams liaudininkams komunijos.
Tačiau tuo, anot teksto, absurdai nesibaigė. Dvasininkas, be minėto pareiškimo, dar ir ištraukė iš burnos Ūkininkų sąjungos nariui komuniją ir ją atidavė kitam žmogui. Taip Remeikis neva nubaudė draugiškos partijos atstovą už leidimą savame bute rengti valstiečių susirinkimą.
Katalikų idealų neatitinkančią dvasininkų laikyseną, anot valstietiškos spaudos, taip pat įrodė abejotino pobūdžio vaikų panaudojimas rinkiminei agitacijai. Rašyta, kaip uždavinys triukšmauti opozicijos mitinguose, buvo pavestas Utenos moksleiviams, už ką kai kuriems iš jų sumokėta 100 litų.
Panašiai kaip krikščionys demokratai, valstiečių spauda nevengė skleisti to meto „fake news“ apie smurtinius incidentus.
Praktiškai visus tokio pobūdžio atsitikimus jie tiesiogiai įrašydavo į savo konkurentų sąskaitą. Neretai tai buvo daroma įterpiant antikatalikišką naratyvą.
Tarkim,e spaudoje buvo reiškiamas pasipiktinimas dėl „galvažudikiško“ katalikiškos jaunimo organizacijos „Pavasarininkai“ auklėjimo.
Dalis jaunuolių Naumiesčio vietovėje po susikivirčijimo neva peiliais mirtinai sužalojo du bendražygius. „Pavasarininkų“ elgesys neva taip įsiutino tėvus, jog šie nusprendė uždaryti vaikus namuose, neleisdami dalyvauti tokio abejotino pobūdžio visuomeninėje veikloje.
Opozicija krikščionis demokratus kaltino ir rimtais nusikaltimais prieš paprastus gyventojus. Antai, kaip rašyta socialdemokratų leidinyje, Velykų naktį Veliuoną sudrumstė žiaurus įvykis.
„Socialdemokratas“ aprašė politizuotą vaikų budėjimą prie Kristaus kapo, kuomet tuo pačiu metu vietinis kunigas vykdė rinkiminę agitaciją.
Žmonės, neva neapsikentę nepageidautinu mitingavimu, siekė išvaryti dvasininką iš bažnyčios. Tuomet prie tikinčiųjų priėję kareiviai esą pradėjo stumdyti ir mušti susirinkusius.
Smurto kulminaciniu tašku savaitraštis įvardino momentą, kada vienas iš patarnautojų smogė kažkuriam asmeniui kirveliu į galvą, taip sukeldamas nemažą kraujavimą.
Sunku pasakyti, kaip tokie abiejų pusių pranešimai paveikdavo visuomenės nuomonę. Kita vertus, galima neabejoti, kad tiek katalikiškoji, tiek opozicinė žiniasklaida ir abiejų pusių šalininkų laikraščiuose išsakyti teiginiai gerai atspindi stiprią priešrinkiminę konkuruojančių partijų priešpriešą.
___________________________________________________________________
LT 100 – tai bendras 15min ir Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto projektas. Dėstytojo Norberto Černiausko kuruojami istorijos studentai šiame projekte rengia publikacijas apie aktualiausias ir šioms dienoms artimas nepriklausomos Lietuvos problemas 1918–1940 m.
