Šis tekstas – projekto „LDK istorija“ dalis. Daugiau istorinių tekstų ieškokite puslapyje ldkistorija.lt
Kronikininkų (Petro Dusburgiečio, Jono Dlugošo) perteikiami senovės prūsų arba lietuvių pagonybės vaizdai yra stipriai paveikti klasikinės (graikų, romėnų) pagonybės vaizdinių ir to meto politiniam diskursui būdingų didaktinių tikslų.
Nesileisdami į komplikuotų klausimų aptarimą, apsiribosime senovės lietuvių praktikuotų burtų ir prietarų autentiškais, mažiausiai keliančiais abejonių pavyzdžiais.
Burtai ir aukos – saugumo troškimas kasdienės grėsmės akivaizdoje
Išskirtinis pagonybės bruožas – politeizmas, įsitikinimas, kad žmonių pasaulį veikia, o kartais ir lemia dievai bei deivės.
Stabilus pagonybės bruožas buvo aukos ir maldavimai dievams, tikintis juos palankiai nuteikti. Įsitikinimas, kad aukos gali paveikti dievus, o pastarieji – gyvosios ir negyvosios gamtos objektus, – akivaizdus maginės pasaulėžiūros bruožas.
Priemones, kuriomis stengtasi pasiekti asmeninės naudos, paveikti toli esančius žmones arba nuspėti ateitį, vadiname burtais.
Ateities spėjimai burtų pagalba, prieš imantis kokių nors svarbesnių veiksmų, buvo įprastas reiškinys pagoniškose baltų visuomenėse. Ypač tai pasakytina apie karo žygius.
XIII a. lietuvių visuomenėje karas buvo persmelkęs kasdienybę. Nenuostabu, kad karą lydėjo ritualiniai veiksmai ir burtai.
Tipišką sceną perteikia Eiliuotosios Livonijos kronikos autorius, aprašydamas žemaičių rengimąsi žygiui į Kuršą 1259 metais: „Jų žynys tuo tarpu būrė / Pagal paprotį senovės, / Gyvulį jisai aukojo, / Gerą žinią gaut galvojo, / Ir taip saviesiems prakalbėjo: / „Būkite linksmi, žemaičiai, / Žygyje šiam gali tekti / Jums daug vargo pamatyti, / Bet apsaugoti jūs būsit / Ir puikią pergalę laimėsit“ (eil. 4680–4689).
Praktinė karo lauko magija
Burti mokėjo ne tik žyniai, bet ir kariai. Iškalbingą pavyzdį pateikia Petras Dusburgietis, aprašydamas su kryžiuočiais bendrininkavusio lietuvių kunigaikščio Jazbuto elgesį.
1290 metų vasarą iš grobio žygio grįžtantys lietuviai priartėjo prie vietos, kur jų tykojo kryžiuočių pasala, o vienas lietuvis, metęs burtus, sušuko: „Vargas mums, nes mūsų laukia nesėkmė!“
Vadas liepė jam užtilti, o jis šaukė tol, kol iš pasalų iššokę priešai daugelį nužudė…
Sėkmingai pasalos lietuviai išvengė 1323 m., kai metęs burtą vienas karys suskubo saviškius įspėti: „Greitai grįžkime atgal, čia vokiečiai surengę pasalas!“ Spėjama, kad tokiems burtams lietuviai naudojo specialias medžio lenteles arba būrimo kauliukus.
Burtų praktikavimas buvo labiau būdingas XIII a., o XIV a. šis reiškinys fiksuojamas autonomiškai nuo didžiojo kunigaikščio kariuomenės veikiančiuose karių sambūriuose.
Skaitant ano meto šaltinius, susidaro toks įspūdis: XIII a. pagonių gentims buvo įprasta priešą aptikti burtų pagalba, tuo tarpu kryžiuočiai siųsdavo žvalgus.
Pavieniai žvalgų pasitelkimo atvejai tarp lietuvių žinomi jau nuo Mindaugo laikų. Atrodo, kad toks reiškinys tapo lietuviams įprastas XIV amžiuje.
Tai lėmė stiprėjanti didžiojo kunigaikščio valdžia, didesnis visuomenės gyvenimo racionalizavimas.
Mestas burtas prieš kunigaikščio žodį
Burtų nykimo/apvaldymo politinėje sferoje rodikliu gali būti prūsų vado Herkaus Manto ir kunigaikščio Kęstučio sugretinimas.
Kai senam Herkaus pažįstamam, vokiečiui Hirtshalsui krito burtas būti paaukotam, daugiausia ką buvo galima padaryti, tai pakartoti burtą.
Kai trečią kartą burtas krito Hirtshalsui nepalankiai, pastarajam teko „iš pagarbos [krikščionių] tikėjimui laisva valia“ pasiaukoti.
Kai „persikeliame“ pas Kęstutį, patenkame ne tik į kitą laiką, bet ir į kitą socialinę aplinką.
Kai lietuviams į rankas pakliuvo jiems įsipykęs Ekersbergo pilies viršininkas Jonas Zurbachas, jį norėta paaukoti dievams, tačiau įsikišus Kęstučiui kryžiuočio gyvybė išgelbėta. Jokių burtų, tik lemiamas kunigaikščio žodis.
Burtams sunykus viešajame politiniame gyvenime ir karyboje, jie toliau gyvavo buitinėje sferoje.
Visais laikais žmones kamavo ligos ir jų nenuspėjamos pasekmės, todėl nenuostabu, kad ateities spėjikai tenkino susirūpinusiųjų poreikius.
Dar ir XV a. pradžioje Lietuvoje buvo spėjikų. Štai Jeronimas Prahiškis liudija: „[Žyniai] ateidavo naktį prie ugnies, o rytą klausinėjančiam atsakydavo matę prie šventosios ugnies sergančiojo šešėlį, kuris sušilęs rodydavęs mirties arba gyvybės ženklus“.
XIII–XIV a. Lietuvos istorijoje Kęstutis išsiskyrė nauju mąstymu.
Jei dar Mindaugo laikais Lietuvoje kai kurie kunigaikščiai (pvz., Lengvenis) iš kiaulės mentės kaulo sugebėjo numatyti ateitį, tai naujesnėje epochoje matome kunigaikštį, kuris buvo įgudęs aukoti, bet burtams, regis, jau neteikė didesnės reikšmės.
Religija sunyksta, prietarai lieka
Prietarais apibūdinami veiksmai, kuriuos lemia ypatinga, perdėta dievų ar kitų mitinių būtybių baimė.
Prietarų atmosferos buvo persmelkti prūsai, kurie nužudė šv. Adalbertą-Vaitiekų, nes jiems regėjosi, kad tokiems žmonėms atvykus į jų žemę, saulė nustos švietusi, augalai nebeves vaisių, o galvijai – jauniklių.
Regis, nuo jų neatsiliko ir kitos Pabaltijo gentys. Štai estai dar XII a. pabaigoje vienuolį Teodoriką kaltino dėl saulės užtemimo ir norėjo jį paaukoti savo dievams.
Lietuvių atžvilgiu panašių ir tiek pat patikimų liudijimų neturime. Bene garsiausiu lietuviams priskirtu prietaru reikia laikyti Haličo–Voluinės metraščio apie Mindaugą pateikiamą žinią: „Kai išjodavo į lauką ir išbėgdavo kiškis į lauką, į tą miško šilą neidavo ir nedrįsdavo net šakelės nulaužti“.
Šio prietaringo papročio adresavimas veikiausiai netikslus, bet jis rodo, kad lietuviai pagonys šventose giraitėse elgėsi atsargiai.
Pagonių papročių ir prietarų santykis su krikščionybe buvo nevienareikšmis. Kai kurie buvo nesuderinami, krikščionybės mokymui priešingi, bet buvo ir religiškai neutralių, o moralės požiūriu kartais ir girtinų. Pastaruosius puoselėjo net ir labai religingi žmonės. Štai Jogaila iki pat mirties rytą atsibudęs ir prieš pasirodydamas viešumoj kelis kartus apsisukdavo ratu ir tris kartus kokį šiaudą perlaužęs numesdavo šalin. Dlugošas spėjo, kad jis šio prietaro išmoko iš savo motinos stačiatikės Julijonos. Ką jis reiškė, niekas nežinojo.
Darius Baronas
Literatūra: Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, t. 1: Nuo seniausių laikų iki XV amžiaus pabaigos, sudarė Norbertas Vėlius, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996.
