Visgi Zigmantas Vaza, nors buvo sužeistas, išgyveno. O žudikas, bajoras Michalas Piekarskis (Michał Piekarski) sulaukė ne tik mirties bausmės, bet ir žiaurių kankinimų.
Dabar ši istorija beveik pamiršta, bet ji verta būti plačiau žinoma – tai yra vienintelis pasikėsinimo į valdovą atvejis visoje Abiejų Tautų Respublikos (ATR) istorijoje.
Netgi ir žiūrint plačiau – ne tik į ATR laikus, bet ir į visą Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės istoriją nuo Mindaugo laikų iki padalinimų – šis įvykis yra išskirtinis. Nors iki tol pasikėsinimų ir sąmokslų LDK būta (pvz., Kęstučio mirtis), jie būdavo susiję su kova dėl valdžios ir didžiojo kunigaikščio sosto.
Na, o 1620 m. žudikas neveikė jokių valdovo konkurentų užsakymu. Michalas Piekarskis buvo tiesiog paprastas bajoras, idėja nužudyti valdovą kilo jo paties galvoje. Jis sirgo psichikos liga, jautė neapykantą karaliui dėl neva neteisėtai atimtų žemių ir tikėjo, kad nužudęs jį pelnys garbę ir šlovę.
Lietuvoje šis įvykis yra labai mažai žinomas – netgi vedant žudiko vardą ir pavardę „Michalas Piekarskis“ į „Google“, lietuviškame internete sunku rasti bet kokios informacijos apie šį įvykį. Tad kviečiame susipažinti su juo plačiau.
Kaip įvyko pasikėsinimas?
1620 m. lapkričio 15 d. apie 9 val. ryto Zigmantas Vaza su palyda keliavo iš karališkosios Varšuvos pilies į Šv. Jono arkikatedrą dalyvauti sekmadienio mišiose.
Nedidelė karališkoji procesija – karalius ir keli dvariškiai – ėjo siauru skersgatviu, įprastai neprieinamu miestiečiams.
Procesijai beveik pasiekus skersgatvio pabaigą ir arkikatedros duris, staiga už karaliaus nugaros iššoko M.Piekarskis. Jis žinojo, kad karalius į arkikatedrą eis pro šoninį įėjimą, ir slėpėsi netoliese.
M.Piekarskis rankose turėjo lengvą karo kirvį, vadinamą čekanu (czekan). Juo du kartus smogė karaliui.
