Michelangelo Buonaroti, viena garsiausių Renesanso meno figūrų, dar prieš tapydamas Siksto koplyčios lubas buvo žinomas žmogus. Įdomu tai, kad šis užsakymas jam atiteko galimai ne dėl pačių gražiausių priežasčių.
Michelangelo tuo metu kūrė popiežiaus Julijaus II kapo skulptūras. Donato Bramante, pagrindinis Šv. Petro bazilikos architektas, negalėjo pakęsti fakto, kad šis darbas atiteko Michelangelo.
Taigi Bramante įtikino popiežių nurodyti Michelangelo ištapyti koplyčios lubas. Bramante manė, kad jis nemoka tapyti freskų, ypač tokio dydžio, todėl tikrai susimaus ir neteks pagrindinio savo projekto.
Darbas buvo išties sudėtingas. Michelangelo teko sukurti pakabinamus pastolius, kad apskritai galėtų pasiekti aukštas koplyčios lubas.
Jam taip pat teko darbuotis virš galvos iškėlus rankas – tai nėra nei patogu, nei lengva. Galiausiai, jis tapė freską nežinodamas, kaip ji atrodys – juk žmonės ją matys iš gerokai toliau nei jis.
Tačiau galutinis rezultatas buvo pribloškiantis. Michelangelo, kuris pirmiausia buvo skulptorius, tobulai išnaudojo neįprastą kūrinio perspektyvą.
Žvelgiant iš apačios galima įžiūrėti visas freskos detales ir ji atrodo artima. Tai, kad Pradžios knygos siužetai yra išdėstyti ant lubų, dar labiau pabrėžia Michelangelo talentą – juk šis piešinys neturi nei viršaus, nei apačios, o stebėtojui tai vis tiek netrukdo.
„Adomo sukūrimas“ yra centrinė Siksto koplyčios freskos dalis. Šis piešinys dažnai lyginamas su da Vinčio „Mona Liza“.
Centre šis segmentas atsidūrė todėl, kad ten vaizduojamas pirmojo žmogaus sukūrimas. Adomas guli, o Dievas pirštu įkvepia jam gyvybę. Pirštai nesiliečia, o rankos yra labai panašios – juk Dievas žmogų kūrė pagal savo atvaizdą.
Tačiau kas yra už Dievo? Na, visų pirma – 12 veidų. Kas tie žmonės ar angelai? Niekas nežino.
Spėliojama, kad tai – kitų, dar negimusių Biblijos personažų sielos (galbūt vienas iš jų yra Marija, o kitas – Jėzus). Taip pat manoma, kad ten galėtų būti ir Ieva.
Tačiau Biblijos tyrinėtojai taip nemano, mat Michelangelo gerai išmanė Bibliją ir žinotų, kad sielos pagal šį tikėjimą prieš gimimą neegzistuoja.
O kas per skraistė matosi fone? 1990 metais gydytojas Frankas Meshbergeras pastebėjo, kad Dievo fone yra žmogaus smegenys.
Mikelandželas išsamiai tyrinėjo žmogaus kūno anatomiją, todėl žinojo, kaip atrodo smegenys. Galbūt jis jas pavaizdavo tyčia, norėdamas parodyti, kad Dievas yra protas. Ar kažką panašaus.
Egzistuoja ir kita versija. Italų mokslininkai mano, kad tai – gimda. Tai būtų labai simboliška ir paaiškintų, kodėl Adomas turi bambą.
Kalbant apie Adomą – kairėje jo pusėje mokslininkas Deivisas Camposas įžvelgė papildomą šonkaulį.
Vėlgi, sunku pasakyti, ar jis ten tikrai yra, bet galbūt taip Michelangelo norėjo pavaizduoti šonkaulį, iš kurio Dievas sukūrė Ievą.
Visa tai – interpretacijos. Niekas Michelangelo šių klausimų jau nepaklaus ir mes niekada nežinosime, ar ten tikrai yra anatomiškai tikslių detalių.
Siksto koplyčios lubos menininkui sukėlė daug skausmo dėl nepatogių darbo sąlygų. Nusilpo jo regėjimas, kamavo nugaros skausmai. Tačiau jis, žinoma, tęsė menininko karjerą ir 1536 metais sugrįžo į Siksto koplyčią nutapyti dar vieną freską „Paskutinis teismas“.
