Pradinio laikotarpio gynybinė pozicija
1918 m. atgimus Lietuvai, to meto visuomenei teko susigrumti su gana panašiomis problemomis kaip ir ir posovietinėje Lietuvoje.
Pirmaisiais tarpukario metais, kylant šalies vidaus ir išorės saugumo pavojui, reikėjo išlaikyti teritorinį vientisumą, įgauti tarptautinį kitų valstybių pripažinimą. Dėl to aktyviai kovota tiek karo lauko, tiek diplomatinėje arenoje.
Sprendžiant egzistencinius Lietuvai klausimus nenuostabu, kad pradiniu nepriklausomybės laikotarpiu negalėjo būti kalbos apie bent kokį dvigubos pilietybės įteisinimą. Tai patvirtina ir Laikinųjų konstitucijų įstatymai, kuriuose ši galimybė visai nesvarstoma.
Pirmasis straipsnis, nurodantis kokios pozicijos reikėtų laikytis dvigubos pilietybės atžvilgiu, randamas tik 1922 metų Konstitucijoje.
Čia atsispindi įstatymiškai griežta nuostata, kardinaliai draudžianti turėti bet kokią kitą pilietybę nei Lietuvos. Tokio nuosprendžio turėjo laikytis ir įgimtas teises turintys, ir natūralizuoti piliečiai.
Iš dalies šio įstatymo sudarymo specifika galėjo kilti ne vien dėl saugumo poreikių. Jis netiesiogiai galėjo tvarkyti ir mišriųjų santuokų klausimą, kai Lietuvos moterys ištekėdavo už svetimšalių. Tuomet, jau įvykus vedyboms, lietuvė perimdavo savo vyro šalies pilietybę, kartu prarasdama Lietuvos piliečio statusą.
Griežto reglamentavimo įteisinimas galėjo taip pat kilti iš paskatos sutvarkyti biurokratinio pobūdžio painumą. Iki pat 1922 metų Konstitucijos paskelbimo atsirasdavo žmonių, priimančių svetimą pilietybę, formaliai neatsižadant Lietuvos piliečio teisių.
Tai puikiai atspindi Stepono Dariaus, grįžusio iš JAV 1920 metais atlikti tarnybines pareigas Lietuvos kariuomenėje, atvejis. Anot Gražinos Sviderskytės, būsimojo lakūno dokumentai nesutapo su realia pilietine padėtimi.
Prieš išvykdamas S.Darius Čikagoje turėjo patvirtinti, esą jis tik Lietuvos pilietis ir niekada netapęs natūralizuotu JAV politinės bendruomenės nariu. Tačiau tiesa buvo kitokia.
Pasak G.Sviderskytės, galima neabejoti, kad Steponas Darius turėjo JAV pilietybę, drauge išlaikydamas ir lietuvišką pasą. Taip ne visai teisėtu būdu Darius apie metus galėjo pasigirti dviguba pilietybe.
Toks statusas, pagal viską, turėjo galioti iki 1921 m gruodžio, kai Lietuvos piliečiams pradėta išduoti naujus pasus. Galiausiai net ir po 1922 m. Konstitucijos įteisinimo buvo įmanoma kompensuoti visavertišką pilietybę, gavus trumpalaikio galiojimo dokumentus. Laikinas piliečio teises kurį laiką turėjo ir Steponas Darius.
Liberalesnės politikos link
Pradinio laikotarpio pilietybės įstatymas tenkino politinius valstybės saugumo poreikius, tačiau XX a. 3 deš. pabaigoje pradėjo ryškėti nauja tendencija. Per kelis dešimtmečius išaugęs masinis emigrantų skaičius lėmė tai, kad svetimuose kraštuose, ypač Amerikos žemyne, susiformavo lietuviškos bendruomenės.
Vien į pačias Jungtines Amerikos Valstijas iki I pasaulinio karo turėjo atvykti maždaug 252 tūkstančiai Lietuvos gyventojų.
Šios diasporos nariai, nepaisant didelio atstumo nuo tėvynės, neketino nutraukti ryšių su gimtuoju kraštu, noriai dalyvaudavo visuomeninėje ar politinėje veikloje.
Kaip teigė žymus tarpukario teisininkas Mykolas Romeris, aktyvesnis Amerikos lietuvių bendrijų įtraukimas į Lietuvos reikalus galėjo žymiai pasitarnauti valstybės naudai. Todėl, jo nuomone, kiek nelogiška būtų neatsižvelgti į diasporų interesus, varžant kitų šalių teisę įsigyti pilietybę.
M.Romeris nematė jokių rimtų priežasčių, kodėl Amerikos lietuviams tokia galimybė neturėtų būti suteikta. Juk tuometinei Lietuvai negrėsė jokie teritoriniai ginčai su JAV ar kitomis regiono valstybėmis.
Amerikos lietuvių balsas neliko neišklausytas. Būtent tenkinant jų poreikius naujoje 1928 metų Konstitucijoje buvo performuluotas straipsnis dėl dvigubos pilietybės.
Nors bendra draudžiamoji nuostata išliko kone ta pati, teisiškai įtvirtinta svarbi išimtis. Nuo šiol Lietuvos piliečiai priimdami kurią nors iš Amerikos valstybių pilietybių neprarasdavo teisės į įgimtąją. Tiesa, pabrėžiama, kad tokie asmenys turėjo laikytis įstatymiškai nurodytų pareigų.
Konstitucijoje vartotas naujasis formulavimas savo esme kiek primena dvigubos pilietybės projektą, pateikiamą svarstyti šių metų referendume. Abiejuose atvejuose akivaizdžiai ieškoma atramos tarp lietuvių, apsigyvenusių draugiškose arba bent jau nepavojingose Lietuvai šalyse.
Visgi saugumo akcentai sudėliojami skirtingose vietose. Tarpukariu labiausiai baimintasi priešų dėl geografinio artumo, o šiais laikais neabejotinai labiau sureikšminamos bendradarbiavimo sutartys, geriau užtikrinančios taikaus sugyvenimo galimybes.
M.Romeris atkreipė dėmesį į dar vieną kertinį dalyką. Jis išsakė savo pastabas dėl konstitucinės teisės, pabrėždamas, kad dviguboje pilietybėje mato priemonę, kuria pasinaudojus būtų galima apriboti Amerikos lietuvių nykimo procesą.
Naujas daugybinio piliečio statusas, pasak teisininko, turėjo palengvinti grįžimą įvairioms emigrantų kartoms. Tinkamai pritraukus Amerikos lietuvius, vidaus gyvenimas tėvynėje tikrai praturtėtų, teigia jis. Minėtas krašto pagyvėjimas turėjo būti siejamas su atvykėlių specialiomis žiniomis ar santaupomis.
Dvigubos pilietybės išsaugojimas pagal nurodytas taisykles praktiškai turėjo būti įmanomas iki tarpukario respublikos gyvavimo pabaigos. Situacijos nepakeitė ir 1938 m. įsigalėjusi ryškesniais autoritarizmo bruožais pasižyminti Konstitucija.
Nepaisant išlikusios bendro pobūdžio nuostatos, draudžiančios turėti svetimą pilietybę, Amerikos lietuviams nebuvo atimtos prieš dešimtmetį oficialiai įgautos Lietuvos piliečio teisės.
Paskutinė tarpukario Konstitucija iš dalies kaip tik net potencialiai siekė praplėsti asmenų, turinčių valstybės pilietybę, skaičių. Nuo šio momento piliečio įgaliojimus turėjo gauti kiekvienas lietuvis, nusprendęs apsigyventi Lietuvoje.
Tokiu būdu veikiausiai norėta pritraukti okupuoto Vilniaus krašto gyventojus sugrįžti.
Pilietybės skandalas krepšinio čempionato fone
Emocijų įkarštyje pasitaikydavo retų situacijų, kai pilietybės klausimas iš uždaresnių juridinių svarstymų patekdavo į kasdienybės erdves.
Toks atvejis buvo 1939 m., vykstant Europos krepšinio čempionatui Kaune. Tuomet kilo Latvijos sporto entuziastų viešas nepasitenkinimas dėl to, kad JAV lietuviai atstovauja Lietuvos rinktinei.
Latvių spauda tokį svetimos valstybės piliečių įtraukimą įvardijo kaip visiškos nepagarbos apraišką, įrodančią lietuvių siekį iškovoti pergales bet kokia kaina.
Padidėjusi kritika atspindėjo bendrą kaimyninės šalies pasipiktinimą dėl pralaimėtų grupės turnyro rungtynių su Lietuva, po kurių net nuspręsta nutraukti su Lietuva sporto santykius.
Didžiausia kampanijos puolimo auka tapo krepšinio rinktinės lyderis Pranas Lubinas. Aukštaūgis buvo kaltinamas neleistinu pasinaudojimu dviguba pilietybe, nes anksčiau jam teko atstovauti JAV komandai 1936 m. Berlyno olimpinėse žaidynėse.
Anot Latvijos žiniasklaidos, tai turėjo būti akivaizdus teisinis pažeidimas, nes dviguba pilietybė įstatymiškai negalima.
Nesupratęs kaimyninės šalies pasipiktinimo, lietuviškas „XX amžiaus“ laikraštis šmaikščiai atkirto latvių žurnalistams, palygindamas juos su Miguelio de Cervanteso knygos personažu Don Kichotu.
Straipsnyje teigta, kad latviai ieško priešininkų ten, kur jų visiškai nėra. Dienraštis taip pat aiškino Lietuvos Konstitucijos ypatumus, leidžiančius turėti JAV pilietybę. Kaip teigta, toks paragrafas įtrauktas seniai ir visai ne dėl šių Europos pirmenybių ir Amerikos lietuvių krepšininkų.
Atsakas į kritiką, skirtą Pranui Lubinui, parodo vėlyvojo tarpukario nusistatymą Amerikos piliečių atžvilgiu. Šie žmonės to laikmečio sąmonėje tapo integraliais pilietinės visuomenės nariais.
______________________________________________________________________
LT 100 – tai bendras 15min ir Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto projektas. Dėstytojo Norberto Černiausko kuruojami istorijos studentai šiame projekte rengia publikacijas apie aktualiausias ir šioms dienoms artimas nepriklausomos Lietuvos problemas 1918–1940 m.
