Pirmasis prezidentinis automobilis
Antanui Smetonai tapus pirmuoju Lietuvos prezidentu, teko pagalvoti ir apie šalies vadovui priderančios transporto priemonės įsigijimą. Netrukus tam buvo pirktas „Benz 25/55 PS“ automobilis.
Jo pirkimą, esant sudėtingoje ekonominėje padėtyje, palengvino Lietuvoje dar buvę vokiečių kariai. Šie tenorėjo greičiau grįžti į gimtinę, tad lengvai sutiko parduoti turimus ginklus ir techniką.
Šis ratuotis tuo metu buvo priskirtas aukštesnės klasės (Oberklasse) automobiliams. Tokie gaminti 1912–1915 m. ir 1918–1920 m. Automobilis gebėjo išvystyti 55 arklio galias, 1500 aps/min ir įsibėgėti iki 85 km/val.
Jis buvo šešiavietis ir atviras. Taip pat turėjo įdomią ypatybę – trejas dureles. Dvejos buvo kairėje pusėje, vienerios – dešinėje. Vairuotojas į automobilį įlipti galėjo tik per kairę pusę todėl, kad ratuočio išorėje buvo sumontuotos valdymo svirtys, o vairas buvo dešinėje.
Prancūziška A.Stulginskio prabanga
Valstybės vadovo kėdę užėmus Aleksandrui Stulginskiui, vyriausybės garaže atsirado naujas ratuotis – prabanga dvelkiantis „Delaunay-Belleville 12 CV“.
Šie automobiliai konstruoti pagal individualų užsakymą, tad dviejų vienodų ir nebuvo. Lietuvoje riedėjęs „prancūzas“ buvo penkiavietis ir atviru stogu.
„Delaunay-Belleville“ klientai buvo išskirtiniai. Vieni žymiausių šių prestižinių transporto priemonių savininkų buvo Rusijos caras Nikolajus II, Graikijos karalius Jurgis I, Ispanijos karalius Alfonsas XIII.
Galbūt siekį jaunoje Lietuvos valstybėje turėti prabangos simboliu laikytą ratuotį lėmė ir asmeninis A.Stulginskio požiūris. Jis manė, kad valstybės labui reikia demonstruoti poniškumą.
Kauniečių atmintyje, pasak Alfonso Eidinto, A.Stulginskis išliko prezidentišku prezidentu. Miestiečių atsiminimuose važinėjimas automobiliu, graži apranga, cilindro nešiojimas sudarė solidaus valstybės vadovo vaizdinį.
Prezidento automobilius itin mėgo ir 1921 m. balandžio 28 d. gimusi Stulginskių dukra Aldona.
Petronėlės Lastienės atsiminimuose aptinkamas fragmentas, kuriame nurodoma, jog valstybės vadovo atžala šią didelę transporto priemonę vadindavo „didžiuoju pundidžiu“. Mergaitei labai patiko ja važiuoti, o jei tekdavo vykti mažesne mašina, ji verkdavo: „Noriu didelio pundidžio!“
Šis tylus prancūziškas automobilis tarnavo ne vien A.Stulginskiui. Juo vėliau važinėjo ir trumpai prezidentu buvęs Kazys Grinius, A.Smetona ar Lietuvos kariuomenės vadai.
Tiesa, paminėtina, kad K.Grinius apskritai labiau mėgo visur vaikščioti pėsčiomis. Svečiuotis į kaimą pas gimines vykdavo pakeleivingu transportu. O šiems paklausus, kodėl Grinius renkasi tokį prezidentui nederantį keliavimo būdą, atsakydavo, jog Lietuvoje žmonės pernelyg vargingai gyvena.
Tad, priešingai nei solidusis A.Stulginskis, K.Grinius demonstravo šalies vadovui nebūdingą paprastumą.
Smetonmetis: nuo neišvaizdaus „Fiat“ iki prezidentienei įtikusio prašmatnaus „Lincoln“
Po valstybinio perversmo į prezidento postą sugrįžęs A.Smetona vyriausybės garažą papildė naujutėlaičiu „Fiat 519“. Šis modelis gamintas nuo 1922 iki 1927 m. Tiesa, tokių, kokį įsigijo Lietuvos vadovas, buvo pagaminta vos 25 vienetai.
Tai buvo keturių durų sedanas, tuo metu laikytas viena įspūdingiausių tokio tipo mašinų. Nuo ankstesnių prezidentinių automobilių jis išsiskyrė visiškai uždaru kėbulu.
Dar vienas A.Smetonos pirkinys – amerikietiškoji klasika, „Lincoln“ K serijos automobilis. Šia serija buvo parduodamos aukštesnio, prabangos sluoksnio transporto priemonės.
Manoma, jog įsigyti solidžiai atrodantį „Lincoln“ prezidentą įkalbėjo žmona Sofija.
Įmonė suteikė laisvę pirkėjams pasirinkti kėbulo tipą, tad šie ratuočiai galėjo atrodyti išties skirtingai. A.Smetonos pasirinktas automobilis turėjo V formos, 12 cilindrų benzininį variklį, gebėjo išvystyti 150 km/val. greitį.
Pažymėtina, kad autoritarinio režimo metu naudota transporto priemonė buvo lengvai šarvuota, o vairuotoją nuo keleivių skyrė nepermušamas stiklas. Prezidentas atsižvelgė į galimas grėsmes ir siekė apsisaugoti nuo netikėtų išpuolių.
Prezidentinis „K1“
Valstybiniai numeriai automobiliams Lietuvoje imti teikti nuo 1921 m., o nuo 1932 m. pradėti išduoti numeriai su registracijos vietos nuoroda. Sudaromi jie buvo ant numerio užrašant vieną arba dvi raides, reiškusias šalies miestą ar apskritį, kurioje transporto priemonė registruota.
Numeriams būdingi baltame fone rašyti juodi skaitmenys. Prezidentų automobiliai žymėti valstybiniais numeriais „K1“. Šiuo atveju raidė K reiškė Kauno miestą.
Prezidentas automobilyje sėdėdavo gale. Jei keliaudavo kartu su ponia, ši, žinoma, taip pat įsitaisydavo ten. Valstybės vadovų transporto priemones prižiūrėjo vairuotojai.
A.Smetonos adjutantas Vaclovas Šliogeris atsiminimuose mini, jog pirmasis prezidento automobilis ant durų turėjo išskirtinį ženklą – Lietuvos vytį.
Valstybės vadovų automobiliai Lietuvos kontekste
Lietuvoje automobilis tarpukariu laikytas prabangos preke, taigi visuomenės dėmesį visada prikaustydavo ištaigingesnės transporto priemonės.
Be prezidentinių automobilių lietuviams įdomios buvo kitų valstybės pareigūnų, rašytojų, dainininkų ar įžymių verslininkų susisiekimo priemonės.
Šalyje populiariausi buvo amerikietiški automobiliai, ypač „Ford”. Nemažai važinėta ir „Chevrolet”, „Buick“ ar „Chrysler“ gamintomis transporto priemonėmis.
Iš europietiškų patys populiariausi buvo „Opel” markės lengvieji automobiliai. Nuo jų gerokai atsiliko „Daimler Benz“ bei „Fiat“. Galima prisiminti, kad „Fiat“ puikavosi ir vyriausybės garaže.
Vis dėlto, valstybės vadovo automobiliai iš tiesų išsiskyrė šalies kontekste. Visi jie priskiriami aukštesnės klasės automobiliams, dalis gaminta pagal užsakymą ir buvo vienetiniai.
Akivaizdu, kad ir automobilių gamintojai, apart itališkojo „Fiat“, skyrėsi nuo dažniausiai sutinkamų Lietuvoje.
Karo laivu it nuosava jachta
1927 m. Lietuva įsigijo 289 tūkst. litų kainavusį vokišką karo laivą, kuris buvo pavadintas „Prezidentas Smetona“. Visgi pirmaisiais metais laivas naudotas ne karo, o kovos su kontrabanda jūroje tikslais.
Jį tam pasitelkė pasieniečiai. Vėliau laivas perduotas Krašto apsaugos ministerijai. Jame sumontuota papildoma ginkluotė.
Įdomu, jog laivas naudotas ir kaip asmeninė A.Smetonos jachta. „Prezidento Smetona“ laivagalyje tam net buvo įrengta speciali kajutė.
Šia transporto priemone šalies vadovas naudojosi ne kartą. Taip pat planuota, kad laivu prezidentas galėtų plaukti į vizitus kitose šalyse. Vis dėlto apie tokias keliones duomenų nėra.
Smetonų kelionė į Palangą – specialiu traukiniu
Prezidentas A.Smetona su žmona Sofija, dažniausiai ir kartu su vaikais – sūnumi Juliumi bei dukra Marija ir jos vyru pulkininku A.Valušiu – vasarodavo Palangoje. Ten jie praleisdavo 4–6 savaites, tad atostogoms šeima ruošdavosi gana intensyviai.
Jei S.Smetonienė rūpinosi privačiais šeimos ir ūkio reikalais, kelionės rūpesčiais užsiimdavo kun.dr. P.Bielskus. Jam tekdavo ir svarbi užduotis – gauti traukinį.
Kelionei į Palangą valstybės lėšomis būdavo parūpinamas specialus traukinys. Jame buvo tiek miegamasis, tiek saloninis vagonai. Daiktams susidėti skirtas prekinis vagonas. Taip pat traukinyje buvo dvi platformos automobiliams.
Traukinys iš Kauno išvykdavo tarp 12 ir 1 val. Su eismą tvarkančiais valdininkais iš anksto būdavo susitariama ir dėl išvykimo laiko, ir dėl traukinio sustojimo vietų. Kelionė trukdavo apie 6 valandas.
Valstybės vadovą kelionėje įprastai lydėdavo susisiekimo ministras, taip pat vykdavo vienas kitas aukštesnysis Geležinkelio valdybos pareigūnas.
A.Smetona kartu su šiais valdininkais važiuodavo paskutiniame saloniniame traukinio vagone. Šis pasižymėjo dideliais langais, pro kuriuos buvo patogu gėrėtis kintančiais vaizdais.
Paminėtina, kad visa ši kelionė būdavo itin iškilminga. Ruoštos išlydėtuvės iš Kauno, kuriose lankydavosi tiek paprasti miestiečiai, tiek karininkai ar valdininkai.
Smetonos gaudavo gėlių, grodavo karinis orkestras. Kiekvienoje pakelės stotyje prezidentą pagerbdavo vietos administracijos pareigūnai, vietos gyventojai.
Ištaigingas sutikimas rengtas ir Kretingoje, kuri buvo galutinė traukinio stotelė. Iš jos Smetonos į Palangą vykdavo automobiliais.
Be abejo, pats iškilmingiausias dienos renginys įvykdavo jau kurorte. Išpuoštoje Palangoje prezidentą pasveikinti traukdavo didžiulės minios, o miesto burmistras Jonas Šliūpas jį sutikdavo su duona ir druska.
______________________________________________________________________
LT 100 – tai bendras 15min ir Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto projektas. Dėstytojo Norberto Černiausko kuruojami istorijos studentai šiame projekte rengia publikacijas apie aktualiausias ir šioms dienoms artimas nepriklausomos Lietuvos problemas 1918–1940 m.
