Penktadienį, Seime pristatydama Vyriausybės programą, I.Šimonytė teigė, kad skubių pokyčių mokesčių sistemoje nebus. Tokių mokesčių galimą įvedimą ji palygino su Frankenšteino gimdymu.
„Geriau jau pasilikime daugiau laiko, kad pagimdytume ne Frankenšteiną, o vis dėlto kažką, kas turi ekonominę ir socialinę vertę, ir prasmę“, – teigė premjerė.
Tuo metu G.Paluckas, kritikuodamas Vyriausybės programą, ją irgi lygino su Frankenšteinu.
„Ji (Vyriausybės programa, – red. past.) kaip koks Frankenšteinas, šiek tiek susiūtas iš atskirų partijų, sudarančių koaliciją, nuostatų, ir tai labai gerai matosi”, – sakė socialdemokratų lyderis.
Kas bendra tarp šių pasisakymų? Ir I.Šimonytė, ir G.Paluckas Frankenšteino vardą vartoja tapatindami jį su monstru iš literatūros kūrinio „Frankenšteinas“, kuris yra sudurstytas iš atskirų gabalų, nevientisas, nežinantis savo prasmės.
Tačiau šis palyginimas, nors ir suprantamas bei vaizdingas, literatūrine prasme nėra tikslus. Kodėl? Todėl, kad Mary Shelley romane „Frankenšteinas“ monstro vardas yra visai ne Frankenšteinas.
Frankenšteinas yra monstro kūrėjo, studento mokslininko Viktoro Frankenšteino, pavardė. Viktoras, nors ir imasi kurti naują gyvybę, yra visiškai įprastas žmogus, iš kūno ir kraujo.
Jis iš nieko nesusiūtas, skirtingai negu teigia G.Paluckas, ir tikrai turi socialinę vertę ir prasmę, skirtingai negu teigia I.Šimonytė.
Monstro, kurį Viktoras Frankenšteinas sukuria, vardas visame literatūros kūrinyje taip ir neatskleidžiamas. Vardu savo kūrinio Viktoras Frankenšteinas tiesiog nevadina, jį vadina „baisūnu“, „demonu“, „daiktu“, „tvariniu“ ir pan.
Todėl tiksliau būtų jo kūrinį vadinti tiesiog „Frankenšteino monstru“ ar „Frankenšteino kūriniu“.
Kita vertus, nuo XX a. pirmosios pusės populiariojoje kultūroje Frankenšteino monstras labai dažnai yra vadinamas būtent Frankenšteino vardu, ir labai daug žmonių net nežino, kad toks šio vardo vartojimas yra klaidingas.
Be to, jei darysime prielaidą, kad lyginant du dalykus svarbiausia, jog būtų aišku, apie ką kalbama, klaidos čia išvis nėra – juk ir I.Šimonytės, ir G.Palucko mintį kiti Seimo nariai puikiai suprato.
Beje, Frankenšteino monstras knygoje „Frankenšteinas“ nėra monstras iš prigimties, nėra blogas pats iš savęs – jis nori mylėti ir būti mylimas, nori būti priimtas toks, koks yra, jam nesvetimi žmogiški jausmai ir troškimai.
Tačiau nuo vaikystės jis nepatiria meilės, jo visi bijo dėl jo kraupios išvaizdos, jis yra vienišas ir neturi nė vieno žmogaus, su kuriuo galėtų pabendrauti.
Jis bando pritapti prie visuomenės, bet yra atstumiamas. Tai ir lemia, kad ilgainiui jis užsinori keršyti savo sukūrėjui ir tampa monstru ne tik pagal išvaizdą, bet ir pagal elgesį.
Todėl pasakymas, kad Frankenšteino monstro sukūrimas neturi socialinės vertės ir prasmės, literatūros kūrinio kontekste nėra teisingas – Frankenšteino monstras tapo monstru ne dėl to, kad buvo sukurtas blogai, bet dėl to, kaip su juo elgėsi žmonės.
Jei skaitote angliškai, romaną „Frankenšteinas“ originalo kalba galite rasti ir skaityti internete paspaudę šią nuorodą.
