Martinas Lutheris gimė Šventojoje Romos Imperijoje, dabartinės Vokietijos teritorijoje, Saksonijoje esančiame Eislebene, 1483 metais. Iki 1517 metų jis nebuvo žinomas mokslininkas ar vienuolis, tačiau išdrįsęs sukritikuoti Romos Katalikų Bažnyčioje taikytą indulgencijų pardavinėjimo atleisti nuodėmėms praktiką jis veikiai išpopuliarėjo. Savo 95 tezėse Martinas Lutheris rašė, kad aukščiausią galią turi Šventasis Raštas, o žmonių išganymui pakanka vien tikėjimo, gerų darbų nereikia.
Tiesa, kai kurios reformatoriaus idėjos nebuvo naujos, tačiau tai, kokį efektą jos sukėlė parodo, kad tuo metu religinės reformos poreikis buvo itin subrendęs, rašo History.com. Katalikų bažnyčia buvo susiskaldžiusi, o Martino Lutherio idėjos tapo visą Europą užliejusios protestantizmo bangos simboline pradžia. Jo pasekėjai bei kiti žymieji reformatoriai nustatė Vakarų kultūrinės istorijos kryptį.
Martino Lutherio gyvenimas iki Reformacijos pradžios
Martino Lutherio tėvas Hansas buvo klestintis verslininkas, užsiėmęs vario kasyba ir apdirbimu. Martinui dar esant mažam tėvas kartu su visa šeimyna atsikraustė gyventi į Mansfeldą, Rytprūsiuose esančią vietovę. Būdamas penkerių metų būsimasis reformatorius pradėjo mokytis vietos mokykloje, kurioje išmoko skaityti, rašyti ir pramoko lotynų kalbos. Būdamas trylikos metų Martinas Lutheris pradėjo lankyti mokyklą Magdeburge.
Tiesa, Martino tėvas buvo sūnui numatęs teisininko karjerą, tad 1501 metais šis pradėjo teisės studijas Erfurto universitete, anuomet viename iš geriausių vokiškų žemių universitetų. 1505 metais Martinas Lutheris gavo teisės magistro laipsnį. Kiek vėliau tais pačiais metais jis pateko į legendine tapusią audrą, kurioje jo vos nenutrenkė žaibas. Vyras tai palaikė Dievo siųstu ženklu ir pasižadėjo tapti vienuoliu, jei pavyks išgyventi audrą. Pažadą jis įgyvendino ir užuot grįžęs į teisės studijas jaunuolis įstojo į augustijonų vienuolyną.
Tai, ką Martinas Lutheris studijavo jau gavęs daktaro laipsnį iki 1517-ųjų, turėjo įtakos ir krikščioniškos minties raidai ateinančiais šimtmečiais.
Pirmaisiais gyvenimo vienuolyne metais Martinas Lutheris greitai pasižymėjo kaip puikus teologas, uoliai besilaikantis vienuolyno taisyklių. Jis sąžiningai pasninkaudavo, melsdavosi bei eidavo išpažinties. Vyras gyveno nešildomame kambaryje, beveik neturėjo baldų – tik kėdę ir stalą, labai anksti keldavosi ir sąžiningai melsdavosi. 1506 metais jis tapo pilnaverčiu ordino nariu.
Pradėjęs vienuolišką gyvenimą Martinas Lutheris nemetė teologijos studijų. Iki 1510 metų jis mokėsi Erfurto ir Vitenbergo universitetuose, o naujajame Vitenbergo universitete dar ir dėstė. Tik 1511 metais jam teko padaryti pertrauką nuo studijų, mat Romoje jam teko atlikti Vokietijos žemių augustijonų atstovo vaidmenį. 1512 metais būsimasis reformatorius gavo daktaro laipsnį ir tapo Biblijos studijų profesoriumi. Tai, ką Martinas Lutheris studijavo jau gavęs daktaro laipsnį iki 1517-ųjų, turėjo įtakos ir krikščioniškos minties raidai ateinančiais šimtmečiais.
Indulgencijos: už nuodėmes statomos katedros
Teologai jau anksčiau kėlė klausimus dėl kai kurių Bažnyčios mokymų. Doktrinų permąstymo iniciatyvų būta ir anksčiau. Dar XIV amžiuje susiformavo tokie judėjimai, kaip konciliarizmas, kurio esminė mintis buvo ta, jog bažnytinis susirinkimas turi turėti daugiau galios, nei popiežius, taip pat lolardų judėjimas. Tikriausiai žymiausias toks judėjimas buvo Devotio moderna. Judėjimo atstovai siekė tikėjimo ir pamaldumo praktikų revizijos ir atnaujinimo sekant Kristaus pavyzdžiu. Akivaizdu, kad XVI amžiaus Europoje kritika tam tikrų Romos Katalikų Bažnyčios praktikų atžvilgiu ar šių revizija nebuvo naujas reiškinys.
Daugmaž šiuo metu dėl spaudos galimybių kur kas prieinamesniais tapo Biblijos bei Šv. Augustino raštai. Šv. Augustinas (340–430), vienas iš Bažnyčios tėvų, savo mokymuose pabrėžė Biblijos pirmenybę ir viršenybę bažnytinių dignitorių ir hierarchų atžvilgiu. Jis tikėjo, kad žmogus negali būti nuteisintas vien per savo gerus darbus, tik Dievas gali suteikti išganymą per dievišką malonę. Viduramžiais Romos Katalikų Bažnyčia mokė, kad išganymas yra įmanomas per gerus darbus. Ilgainiui Martinas Lutheris perėmė esmines Augustino nuostatas, kurios vėliau tapo protestantizmo pagrindu.
Romos Katalikų Bažnyčios indulgencijų, nuodėmių atleidimo raštų, suteikimo praktika laikui bėgat korumpavosi. Prekyba indulgencijomis Vokietijos žemėse teoriškai buvo uždrausta, tačiau praktiškai prekybos niekas nesustabdė. Anuomet Katalikų Bažnyčia už indulgencijas gaunamus pinigus naudodavo brangioms statyboms. XVI amžiaus pradžios Romoje karaliavo Renesanso nuotaikos, mieste buvo apstu architektūrinių ir kultūrinių ambicijų. Apie 1515 metus popiežius Leonas X paskelbė apie naują indulgenciją, už kurią surinktos lėšos bus skiriamos Šv. Petro bazilikos rekonstrukcijai.
1516 metais dominikonas Johannas Tetzelis buvo pasiųstas rinkti pinigų už šią indulgenciją. Kaip jau minėta, Romos Katalikų Bažnyčios teologija teigia, kad žmogus negali būti nuteisintas ir gauti malonę vien tikėjimu. Nuteisinimas nuo tikėjimo priklauso tiek pat, kiek ir nuo gerų darbų. O kaip geras darbas gali būti „užskaitytas“ ir pinigų aukojimas Bažnyčiai.
Giliai įsitikinęs tuo, kad žmogus gali gauti dangišką malonę vien per tikėjimą, Martinas Lutheris uoliai priešinosi indulgencijų prekybai. Tokių nuostatų vedinas jis surašė kvietimą į „disputą apie indulgencijų galią ir veiksmingumą iš meilės ir aistros tiesai bei troškimo iškelti ją į šviesą“, geriau žinomą 95 tezių pavadinimu. Tai buvo klausimų ir pasiūlymų disputui apie indulgencijas sąrašas. Vitenbergo universiteto profesorius tezių sąrašą prikalė prie miesto bažnyčios vartų. Tiesa, klausimas, ar šis veiksmas buvo labai dramatiškas. Tikėtina, kad jis norėjo pranešti apie paties planuojamą ir rengiamą akademinę diskusiją.
95 tezės – akmuo, sukėlęs laviną
Reformacijos simboliu tapusios 95 tezės buvo parašytos gana nuosaikiu, akademišku tonu. Nepaisant to, dokumentas buvo gana provokatyvus. Pirmos dvi tezės teigė, kad Dievas numatė, jog tikintieji atgailos sieks per tikėjimą, o kitos tezės, kurių dauguma tiesiogiai kritikavo prekybą indulgencijomis, tarsi grindė pirmąsias dvi.
Tezės greitai išplito visoje Šventojoje Romos imperijoje ir galų gale pasiekė Romą. 1518 metais Martinas Lutheris buvo iškviestas į Augsburgą, Vokietijos pietuose esantį miestą, idant apgintų savo poziciją imperijos akivaizdoje. Debatai tarp Martino Lutherio ir kardinolo Tomo Kajetono truko tris dienas, tačiau bendras sutarimas nebuvo pasiektas. Kardinolas gynė tai, kaip Bažnyčia suteikia indulgencijas, o savo nuostatų atsižadėti atsisakęs Lutheris grįžo į Vitenbergą.
95 tezės, savotiškas Martino Lutherio manifestas, laikui bėgant tapo šio atotrūkio nuo Romos Katalikų Bažnyčios simboliu. Tačiau pats reformatorius buvo atsidavęs Katalikų Bažnyčios narys, religingas vienuolis ir uolus mokslininkas, savo gyvenimą pašventęs Dievui, religinei praktikai ir esminių krikščionybės principų mokymui. Nuo Bažnyčios jį atsiskirti pastūmėjo ne tiek teologiniai klausimai, kiek principo reikalas. Nepatenkintas bažnytinės hierarchijos praktika suteikti nuodėmių atleidimą už mokestį, jis pradėjo raginti Bažnyčią imtis vidinių reformų – atsisakyti parduodamo nuodėmių atleidimo ir Bažnyčios hierarchų garbinimo.
Martino Lutherio atskyrimas nuo Romos Katalikų Bažnyčios
Tuo metu, kai Martinas Lutheris parašė ir ant bažnyčios vartų pakabino savo tezes, Saksonijos elektoriumi buvo Frydrichas Išmintingasis. Būtent jis, pats būdamas humanistu ir mokslininku, įkūrė Vitenbergo universitetą, kuriame dėstė ir reformatorius. Frydricho Išmintingojo atsakas į Lutherio teologinį iššūkį buvo komplikuotas, rašo „National Geographic“. Nors jis visą gyvenimą liko kataliku, nutarė apsaugoti maištaujantį augustijoną nuo imperatoriaus ir Bažnyčios įtūžio. Kai 1518 metais Martinas Lutheris buvo pakviestas atvykti į Romą, iš jo pusės į ginčą įsikišo Saksonijos elektorius. Būtent jis užtikrino, kad reformatoriaus apklausa vyktų Vokietijoje, daug saugesnėje erdvėje, nei Roma. Bažnyčia buvo priversta atsižvelgti į Frydricho Išmintingojo norą.
Tais pačiais metais popiežius pasmerkė Martino Lutherio raštus kaip nesutampančius su Bažnyčios mokymu. Tam, kad įvertintų reformatoriaus mokymą, po metų buvo sušauktos net kelios komisijos. Pirmoji komisija teigė, kad Martino Lutherio mokymas yra eretiškas, tačiau antrosios komisijos pareiškimas buvo kur kas švelnesnis – esą Martino Lutherio raštai ir mokymai tebuvo „skandalingi ir įžeidūs pamaldžioms ausims“.
Tuo tarpu jausdamasis saugus pats reformatorius pradėjo reguliariai dalyvauti viešose diskusijose apie religines reformas. Jis vis plėtė kritiką Bažnyčios atžvilgiu ir netgi paskelbė, kad bet koks bažnytinis susirinkimas, taryba ar net pavieniai tikintieji turi galią kvestionuoti popiežiaus autoritetą tol, kol savo argumentus grindžia Šventuoju Raštu. Lutheris netgi išdrįso teigti, kad Bažnyčia nėra pastatyta ant popiežiško akmens, o ant tikėjimo Kristumi (pirmuoju popiežiumi buvo Šv. Petras, kurio vardas reiškė „uola“, „akmuo“).
Tikriausiai tuo metu Martinas Lutheris suvokė, kad jo tezių paskatintas judėjimas turėjo ir politinę dimensiją. 1520-aisiais jis parašė traktatą, kuriame kreipėsi į „krikščionišką vokiečių tautos diduomenę“. Kreipimesi jis teigė, kad kiekvienas krikščionis gali būti dvasininku nuo to momento, kai yra pakrikštytas, kad bet kuris Šventąjį Raštą skaitantis tikintysis turi teisę šį interpretuoti ir kad bet kuris tikintysis turi teisę rinkti sinodą. Tokie pareiškimai iš esmės tuo metu bažnytinei hierarchijai atrodė ir buvo revoliucingi.
Verta atkreipti dėmesį į tai, kad prieš įkvėpdamas gana spontanišką Reformacijos judėjimą ir atsidurdamas konfrontacijoje su Romos Katalikų Bažnyčia, pats Martinas Lutheris tokio sujudimo nesitikėjo ir tikrai neplanavo tapti jo veidu. Jis neturėjo ambicijų įkurti atskirą tikėjimą ir tapti savotišku atskiros Bažnyčios tėvu bei išprovokuoti naują religinį judėjimą. Savo veiksmais Martinas Lutheris visų pirma siekė reformuoti Katalikų bažnyčią iš vidaus. Tačiau nesutarimams gilėjant, o Katalikų bažnyčios hierarchams ir toliau uoliai laikantis savo pozicijų tapo akivaizdu, kad pasiekti sutarimą su Katalikų bažnyčia nepavyks.
Pradinis jo tikslas buvo – vidinė Romos katalikų bažnyčios reforma – buvo įgyvendintas jau po jo mirties.
Galų gale 1520-ųjų birželio 15-ąją, lygiai prieš 500 metų, popiežius Leonas X bule „Exsurge Domine“ perspėjo Martiną Lutherį, kad šiam gresia atskyrimas nuo Bažnyčios, jei jis neatsiims 41 sakinio iš savo tekstų, įskaitant ir 95 tezes. Tai padaryti reformatorius turėjo per šešiasdešimt dienų. Bulė buvo skaitoma Šventosios Romos Imperijos miestuose. Popiežiaus nuncijus Karlas von Miltitzas mėgino susitarti dėl sprendimo, tačiau gruodžio 10 dieną Martinas Lutheris popiežiaus bulę sudegino. Po kelių mėnesių, 1521-ųjų sausio 3 dieną popiežius atskyrė reformatorių nuo Romos katalikų bažnyčios.
1521-aisiais Martinas Lutheris pasirodė Vormso mieste vykusiame suvažiavime. Čia jo dar kartą reikalauta atsiimti savo žodžius, tačiau jis dar sykį atsisakė tai padaryti ir būtent čia ištarė savo žymiąją frazę „Čia aš stoviu, aš negaliu kitaip, tepadeda man Dievas“. Gegužės 25 dieną Šventosios Romos Imperijos valdovas Karolis V Vormse pasirašė ediktą prieš Martiną Lutherį, kuriame buvo nurodoma sudeginti reformatoriaus raštus. Ateinančius metus vyras slapstydamasis praleido Eizenacho mieste, kuriame pradėjo vieną didžiausių savo gyvenimo projektų – Naujojo Testamento vertimą į vokiečių kalbą.
Martinas Lutheris nepajėgė suvaldyti Reformacijos judėjimo
Greitai jis grįžo į Vitenbergą, tačiau jo 95 tezių ir kitų raštų įžiebtas Reformacijos judėjimas jo paties ambicijas pranoko tiek, kad pats Martinas Lutheris nebesugebėjo šio suvaldyti. Reformacija tapo politine realybe ir problema. Ėmė kilti kiti lyderiai, pradėjo formuotis atskiros teologinės doktrinos, taip pat įsižiebė ir pilietiniai neramumai – vokiškose žemėse prasidėjo Valstiečių karas.
Martinas Lutheris jau anksčiau buvo pasisakęs prieš Bažnyčios nuostatą dėl dvasininkų celibato, kai 1525 metais vedė buvusią vienuolę Katariną von Borą, su kuria kartu susilaukė penkių vaikų. Laikui bėgant Martino Lutherio pažiūros kai kuriais klausimais darėsi vis radikalesnės – vyras paskelbė popiežių esant antikristu, pasisakė už žydų ištrėmimą iš Šventosios Romos Imperijos ir remdamasis Bažnyčios patriarchų pavyzdžiais, minimais Senajame Testamente, net ėmė pasisakyti už poligamiją.
Martinas Lutheris mirė 1546 metų vasario 18 dieną. Porą dešimtmečių su pertraukomis vykęs Tridento visuotinis Bažnyčios susirinkimas, prasidėjo dar reformatoriui esant gyvam, tačiau pradinis jo tikslas buvo – vidinė Romos Katalikų Bažnyčios reforma – buvo įgyvendintas jau po jo mirties. Prireikė kelių dešimčių metų nuo Reformacijos pradžios, kad Romos Katalikų Bažnyčios hierarchai pamintų savo išdidumą ir pradėtų Bažnyčios nuostatų ir praktikų reviziją.
