1940 m. birželio 14-oji yra viena iš tamsiausių dienų Lietuvos istorijoje. Šią dieną sovietai pradėjo masinį Lietuvos gyventojų trėmimą į Sibirą ir kitas atokias Sovietų Sąjungos teritorijas.
Ši data žymi pradžią to, kas vėliau buvo vadinama „didžiaisiais trėmimais“. Be Lietuvos, sovietinių represijų ir trėmimų nuo 1940 metų nukentėjo ir kitos Baltijos šalys bei Rytų Europos valstybės.
Siekdamos atsakomybės už Sovietų Sąjungos vykdytus karo nusikaltimus pasaulio valstybės dažnai susiduria su politiniais ir teisiniais iššūkiais. Tai – ilgalaikis ir sudėtingas procesas. Patraukti atsakomybėn už juos gali būti sudėtinga dėl keleto priežasčių.
Reikia ne tik teisinės, bet ir politinės valios
Pirmiausia, vykdant tyrimus ir teismo procesus dėl Sovietų Sąjungos vykdytų karo nusikaltimų, sunkumų gali kelti politiniai interesai ir santykiai su Rusija. Valstybės gali susidurti su spaudimu iš Rusijos arba gali būti nesiryžtama imtis veiksmų dėl politinių pasekmių.
Tyrimai ir teismo procesai dėl senų karo nusikaltimų gali būti sudėtingi dėl įvairių teisinių klausimų, įskaitant įrodymų suradimą, teismų kompetenciją ir jurisdikciją, nusikaltėlių perkėlimą į kitas šalis ir teisinės procedūros trukmę.
Daugelio šalių gyventojai, kurie tapo Sovietų Sąjungos karo nusikaltimų aukomis, gali jaustis nepatenkinti tuo, kaip valstybės traktuoja šiuos nusikaltimus arba kaip jie yra prisimenami.
Neteisingumo jausmas ir atminimo klausimai gali sukelti socialinį nestabilumą ir politinį nerimą. Kai kuriems žmonėms sovietiniai memorialai ir paminklai simbolizuoja okupaciją ir priespaudą, o kitiems – kovą prieš fašizmą ar kitus istoriškai svarbius įvykius. Tai gali sukelti stiprias emocines ir politines reakcijas bei visuomenės susiskaldymą.
Įtariamų nusikaltėlių sulaikymas ir teisimas taip pat gali kelti sunkumų. Neretai surasti, sulaikyti ir patraukti atsakomybėn nusikaltėlius, kurie išliko gyvi po Sovietų Sąjungos laikų, gali būti sudėtinga užduotis dėl jų senatvės, paslėptų tapatybių arba politinio palaikymo.
Nepaisant visų šių sunkumų, daugelis šalių, tarptautinių organizacijų bei vietos bendruomenių yra įsipareigojusios užtikrinti teisingumą ir atsakomybę už praeities karo nusikaltimus.
Tai yra ilgalaikis ir sudėtingas procesas, kuris reikalauja ne tik teisinės, bet ir politinės valios, taip pat bendradarbiavimo tarptautiniu lygiu.
Tarptautinė bendruomenė, įskaitant Jungtines Tautas (JT) ir Europos Tarybą (ET), įsipareigojo kovoti su nebaudžiamumu už karo nusikaltimus ir genocidą.
Daugelis organizacijų ir teisinių institucijų skatina atskleisti ir patraukti atsakomybėn karo nusikaltėlius, nepaisant to, kad praeityje šie nusikaltinai būdavo ignoruojami arba slepiami.
Tarptautinis Baudžiamasis Teismas (TBT) ir kitos tarptautinės teisinės institucijos yra pasitelkiamos patraukti atsakomybėn asmenis, kurie dalyvavo karo nusikaltimuose. Tai gali apimti teismo procesus dėl genocido, žmonių nužudymų kare ar tremtyje bei kitų sunkių tarptautinių nusikaltimų. Daugelio šalių teisinės institucijos taip pat gali vykdyti tyrimus ir teismo procesus dėl karo nusikaltimų. Svarbios tiek teisinės pagalbos, tiek atminimo iniciatyvos.
Tarptautinė konferencija apie totalitarizmo nusikaltimus surengta Vilniuje
Šiemet Vilniuje, Nacionalinėje dailės galerijoje, vyko tarptautinė konferencija „Totalitarizmų nusikaltimai: teisingumas ir atmintis XXI amžiuje“, kurioje dalyvavo per 40 užsienio organizacijų, priklausančių Europos atminties ir sąžinės platformos (angl. Platform of European Memory and Conscience – toliau PEMC) tinklui, atstovų.
Tai atminties institucijų vadovai, XX a. istorijos ekspertai ir tyrinėtojai, pilietinių iniciatyvų lyderiai.
Plenarinį tarptautinės konferencijos pranešimą, kuriuo buvo ieškoma atsakymo, ar Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT), pripažinęs Lietuvos partizanų naikinimą genocidu, yra Niurnbergas Baltijos šalims, skaitė teisės istorikė, socialinių mokslų daktarė Dovilė Sagatienė. Vėliau vyko diskusijos, kuriose atskleista skirtingų valstybių istorinės atminties aktualizavimo patirtis.
Konferencijoje dalyvavo ir pasisakė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius dr. Arūnas Bubnys, Europos atminties ir sąžinės platformos prezidentas dr. Marekas Mutoras, svečiai iš Ukrainos, Baltarusijos, Bulgarijos, Lenkijos.
Savo įžvalgomis dalinosi Vašingtono Komunizmo aukų memorialinio fondo atstovas ir šio fondo kartu su Baltijos šalių vyriausybėmis įsteigto muziejaus direktorius dr. Ericas Pattersonas ir kiti garbūs svečiai.
Praeitis niekada nemiršta. Nes tai net nėra praeitis
Konferencijoje pranešimą „Ar Europos Žmogaus Teisių Teismas tapo Niurnbergu Sovietų nusikaltimams Baltijos šalims?“ skaičiusi teisės istorikė, socialinių mokslų daktarė Dovilė Sagatienė pradėjo nuo Williamo Faulknerio citatos: „Praeitis niekada nemiršta. Nes tai net nėra praeitis“ (angl. The past is never dead. It‘s not even past).
„Manau, ši citata visiems suprantama, kadangi mes kasdien gyvename, remdamiesi patirtimi, o mūsų gyvenimą lemia praeities rezultatai. Rusijos agresija Ukrainoje paskatino teisingumo poreikį daugelyje sričių. Kiekvieną dieną Ukrainoje daromi tarptautiniai nusikaltimai. 1945 m. už totalitarinio režimo nusikaltimus pirmą kartą buvo patraukta atsakomybėn nacių vadovybė Niurnbergo tribunole. Tai buvo būtina sąlyga siekiant išvengti karų Europoje ateityje“, – teigė dr. D.Sagatienė. Deja, nepavyko.
Socialinių mokslų daktarė D. Sagatienė teigia, kad EŽTT, nelikus kitų teisinių galimybių, buvo pasitelktas siekiant įvertinti sovietinius nusikaltimus, įvykdytus trijose Baltijos šalyse.
Tai svarbus žingsnis siekiant teisingumo ir atsakomybės už praeities nusikaltimus sovietų aukoms. Anot jos, Baltijos šalių istorinės bylos, pasiekusios EŽTT, ženkliai prisidėjo prie politinio ir istorinio balso suteikimo sovietų aukoms ir bent simbolinio teisingumo pasiekimo, pasitelkiant Niurnbergo principus, nustatytus po Antrojo pasaulinio karo.
Dr. D.Sagatienė atkreipė dėmesį, jog kiekviena iš trijų Baltijos valstybių bylų, pasiekusių EŽTT po 2000-ųjų, pabrėžė skirtingus, tačiau svarbius Baltijos valstybių tapatybės atkūrimo ir tęstinumo aspektus.
Estijos byloje buvo paliesta vietinio režimo neteisėtumo problema, Latvija prisidėjo prie sovietų padarytų nusikaltimų viešinimo vakarietiškai auditorijai mažinimo, o Lietuva pasiekė, kad sovietų vykdytas Lietuvos partizanų naikinimas kai kuriais atvejais būtų pripažintas sunkiausiu tarptautiniu nusikaltimu – genocidu.
„Tai yra didžiulis poslinkis pokario ir Šaltojo karo teisinėje ir politinėje struktūroje, ypač svarbus atsižvelgiant į teisingumo procesus dėl Rusijos nusikaltimų Ukrainoje nuo 2014 m. Baltijos valstybių pavyzdys rodo, kad tarptautinė teisinė struktūra, pagrįsta Niurnbergo principų pagrindu, vis dar yra esminis įrankis siekiant atskaitomybės ir užtikrinant Europos tapatybę bei stabilumą apskritai“, – įsitikinusi dr. D.Sagatienė.
Žinia Vakarams – jei neliks mūsų, neliks ir Europos Sąjungos
Skaitydama savo pranešimą konferencijoje Europos Parlamento narė Rasa Juknevičienė prilygino totalitarinį Hitlerio režimą Stalino režimui ir ragino į jų padarytus nusikaltimus žiūrėti vienodai.
Paklausta, ko iš tikrųjų reikia, kad Rusija pasikeistų, kodėl istorija kartoja pati save ir nusikaltimai išlieka, Europos Parlamento narė Rasa Juknevičienė sako: „Beveik visa mūsų pastarųjų šimtmečių istorija, deja, yra susijusi su imperialistine Rusija. Visos mūsų nepriklausomybės datos susijusios su tuo, kad mūsų krašte vyko politiniai, tektoniniai lūžiai – būtų tai 1918 metai, kai Antrasis pasaulinis karas išėjo mums į gera, ar 1940 metai, kai išėjo į bloga. 1990 m., žlugus Sovietų Sąjungai, mes taip pat pasinaudojome susiklosčiusia situacija. Dabar tas tektoninis lūžis pasislinkęs į Rytus 1000 km ir vyksta Ukrainos žemėje. Bet vis dėlto šalia mūsų. Iš to išeina mūsų vienintelis ir svarbiausias nacionalinis interesas – kad Rusija taptų pagaliau kitokia ir nebebūtų tokia, kokia buvo šimtmečius – vis stiprėjanti ir sukelianti mums didžiulių nelaimių. Nežinau, kaip tai pasiekti ir ar tai apskritai įmanoma, bet net jeigu yra tik 5 proc. tikimybė, kad Rusija gali būti kitokia, mūsų nacionalinis interesas reikalauja padaryti viską, kad bent pabandytume prisidėti prie to.“
Tokiam Rusijos pokyčiui, pabrėžia europarlamentarė, yra prielaidų.
Anot, jos, be tų prielaidų negalime net svajoti apie tai: „Visų pirma, būtina, kad Ukraina laimėtų karą. Laimėtų ne taikiai. Taika įsivyrauti galėtų rytoj, jei Ukraina atiduotų Rusijai savo žemes. Mums tai būtų tragedija, žiūrint kad ir į nelabai į tolimą ateitį, nes Rusiją tai tik sustiprintų ir ji vėl eitų užkariauti mūsų visų. Taigi pirma prielaida yra ta, kad Ukraina atkovotų visas savo žemes, įskaitant ir Krymą, kas galėtų būti ypatingai skausminga Kremliui ir Putino režimui. Gali būti, kad tik po to prasidėtų kokie nors pokyčiai.“ Tačiau to, sako R. Juknevičienė, nepakanka ir teigia, jog reikia, kad Vakarai sugebėtų susitelkti, nebebijotų Putino ir jo režimo.
„O bijo ir todėl, kad jis savo rankose turi branduolinį ginklą. Savaime suprantama, kad jis kelia tam tikrų baimių, bet reikia, kad Vakarų valstybės susitelktų į antiputinišką koaliciją. Tokią, į kokią susitelkė pasaulis prieš Hitlerį. Dabar iki to dar tolokai ir mūsų, lietuvių, darbas yra visais lygiais – tiek vyriausybės, tiek Seimo, tiek Europos Parlamento, tiek prezidentiniu lygmeniu – siekti, kad Vakarai į tokį mąstymą nukreiptų savo veiksmus“, – teigia politikė.
Europarlamentarė tikina, kad tai nėra koks nors konfliktėlis, todėl būtina, kad Vakarai suprastų, kas yra dabartinis Rusijos režimas.
Ji įsitikinusi, kad jeigu dabar nesustabdysime totalitarinio režimo, kuris užgimė mūsų akyse, pasekmės gali būti daug žiauresnės, negu matome šiandien.
„Daugelis Vakaruose gal irgi remia Ukrainą, bet nesuvokia, kad tai susiję ne tik su Baltijos šalimis. Jei neliks mūsų, neliks ir Europos Sąjungos. Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen yra ne kartą sakiusi, kad, ačiū Dievui, Europos Parlamente ir kitose Europos institucijose yra daug šią sąsają suvokiančių politikų.
